Latvijoje Tukums rajone ūkininkaujantis Edgaras Uksė (Edgars Ukse) jau beveik pamiršo, kaip tapo ūkininku, tačiau į bet kokį klausimą apie kiekvieną iš jam priklausančių laukų galėtų atsakyti per kelias minutes. Tereikia įjungti kompiuterį, spragtelėti pele ant vienos iš programų ikonų ir konkretus laukas matyti kaip ant delno: koks plotas, kas pasėta, kiek trąšų išberta, kiek ir kokie chemikalai išpurkšti, kokie derliai gauti, kiek išleista vienam hektarui, kiek gauta pajamų ir koks pelnas.

Be per kelerius metus sukauptos informacijos apie ūkį jis šiandien sunkiai įsivaizduoja savo kasdienybę. „Žmogaus atmintis trumpa, visko prisiminti neįmanoma, o šioje protingoje dėžėje gali rasti viską, ko man ar šalies tarnybos gali prisireikti. Sakau atvirai, man tai ne tik padeda ūkininkauti, bet ir labai patinka. Galiu pasigirti, kad ūkininkaujame moderniai", - prisipažįsta E. Uksė ir net neprašomas parodyti kviečia žvilgtelėti į jo padarytą darbą.

Atvėręs vokišką programą „Agro Office" jis su dideliu užsidegimu pradeda pasakoti atsitiktinai pasirinkto lauko „istoriją". Viena po kito Edgaras beria tikslius skaičius, kiekvienas darbas užprotokoluotas ir išsaugotas. Žinoma net tiksli jo atlikimo data. „Jei nebūtų šitos programos, tektų kuistis tarp popierių, imti į rankas skaičiuotuvą ir tam sugaišti begalę laiko, kuris šiais laikas turi savo vertę. Dabar tereikia įjungti kompiuterį, valdyti visą informaciją apie ūkį kur kas paprasčiau", - tikina latvis.

Ūkį į kompiuterį sudėjo prieš dvejus metus

Ūkio darbų apskaitos programą E. Uksė instaliavo prieš dvejus metus. Edgaras neneigia, kad suvesti visus duomenis buvo didelis ir nemažai streso keliantis darbas, tačiau vargti buvo verta. Edgaras kartu su sūnumi Janiu valdo 1 300 ha plotą, kuris susiskaldęs į 75 laukus. „Ar įmanoma viską prisiminti?" - retoriškai klausia jis ir pats atsako, kad nei jo amžiaus, nei jaunesniam ūkininkui tiek informacijos neįmanoma prisiminti.

Edgaras neslepia, kad ir darbui su kompiuteriu reikia skirti laiko. „Nesėdžiu prie jo kiekvieną dieną. Sudėtinga rasti laiko per darbymečius, ypač tuomet, kai pats sėdu už traktoriaus vairo ir išvažiuoju pasėlių purkšti. Tokais atvejais savaitgalį visi namiškiai ilsisi ar pramogauja, o aš dirbu ofise", - sako ūkio galva ir atveria dar vieną programą. Pasak jo, technikos sekimo programa, kuri ypač reikalinga transporto kompanijoms, praverčia ir žemės ūkyje. Edgaras gali matyti visų traktorių nuvažiuotą kelią, kokiu greičiu jie važiavo Programa pateikia, kiek laiko ir kur kiekvienas iš traktorių buvo sustojęs. „Mašinos judėjimo trajektorija pavaizduota palydovinėje nuotraukoje. Programa užfiksuoja visus ilgesnius kaip penkios minutės sustojimus. Žinoma, galima nustatyti ir kitą trukmės laiką, kuri ji fiksuotų. Galima matyti net degalų likutį bake. Ši programa man naudinga ir apskaičiuojant kiekvieno darbuotojo užmokestį", - programinės įrangos galimybes pristato E. Uksė.

Naudinga, Edgaro sūnaus Janio teigimu, ir dar viena neseniai iš vienos Vokietijos kompanijos užsakyta ir jau instaliuota programa „GreenSeeker" su vidutiniais penkerių metų palydoviniais ūkio biomasės vaizdais, t. y. laukai nuspalvinti tam tikromis savo reikšmę turinčiomis spalvomis, pagal kurias galima išsiaiškinti problematiškas laukų vietas. Be to, ant traktorių įrengti jutikliai, kurie pavasarį skaičiuoja, kiek augalų auga viename kvadratiniame metre, o sužaliavus pasėliams - pagal spalvos intensyvumą vertina azoto kiekį lapuose. „Apdorojus šiuos duomenis, galima nustatyti trąšų normas pagal konkrečios lauko vietos poreikius: kur reikia patręšiame daugiau, kur nereikia trąšų norma sumažinama. Taip galima sutaupyti nemažai trąšų arba jas naudoti efektyviai. Norma barstytuve keičiama automatiškai", - aiškina Janis. Tręšimo planas skaitmenine atmintine perkeliamas į traktoriaus valdymo kompiuterį, kuris automatiškai keičia prie jo prijungtos Amazone barstomosios nustatymus. Užduotis, kokiomis normomis tręšti kokį lauką perkeliamos į traktorių iš anksto, tad įsivyravus palankiems orams, tam nereikia gaišti laiko ir užvedus variklį važiuoti tiesiai į lauką.

Apie kompiuterinių programų naudą ir tėvas, ir sūnus galėtų kalbėti be galo be krašto. Nors už jas tenka mokėti metinį arba mėnesinį mokestį, bet Edgaras tikina, kad paskaičiavus šias išlaidas vienam hektarui, gaunasi labai maži pinigai. Jis planuoja dar daugiau duomenų susieti į vieną visumą ir šiemet į programą įtraukti dar ir iš kombaino gautus derlingumo žemėlapius. E. Uksė pabrėžia, kad nežinia, ar kompiuterizacija būtų užėmusi tokią svarbią vietą versle, jei prieš daugelį metų nebūtų pasirinkęs kompanijos „John Deere" traktorių: „Taip jau atsitiko, kad Latvijoje yra programos „Agro Office" tiekėjų, o ji gerai suderinta ir susieta su „John Deere" technikos informacinėmis technologijomis. Ūkyje nėra nė vieno kito gamintojo traktoriaus ir aš nė kiek nesigailiu prieš šešiolika metų padarytu pasirinkimu".

Ženklo pasirinkimą lėmė kaimynų pagalba

Edgaras kaip ir dauguma Latvijos bei Lietuvos žemdirbių ūkininkauti pradėjo prasidėjus žemės reformai, maždaug 1989-aisiais. Kaip ir dauguma to meto ūkininkų vertėsi viskuo: augino karves, vištas, avis, kiaules, daržoves, šiek tiek grūdinių augalų. Produkciją parduodavo turguje. „Išėję iš kolūkio turėjome tik 21 ha žemės. Tada atrodė labai daug, bet tokiame plote nėra vietos kur pasireikšti ir plėsti gamybą, nors pajamų pragyventi užteko", - prisimena ūkininkas. Išėjusio iš kolūkio Edgaro technikos parkas buvo labai skurdus. Jo sūnus juokiasi, prisimindamas, kaip trąšos iš barstomosios išbyrėdavo vos išvažiavus iš kiemo.

Esminį gamybos lūžį lėmė sveikas Edgaro pavydas: „Kaimynas, kuris gyveno Jūrmaloje, į savo 12 ha ūkį atvažiuodavo kaip į vasarnamį ir po vieno sezono pardavęs kviečius nusipirko naują MTZ traktorių. Tiesiai šviesiai - manyje sukilo pavydas. Aš nugarą lenkiu nuo ryto iki vakaro, o jis dirba tik vasarą, ir dar naują traktorių įpirko". Pasak Edgaro, iš esmės keisti ūkininkavimo kryptį, požiūrį į darbą ir pradėti kurti specializuotą augalininkystės ūkį nebuvo lengva. Parduodant pieną, daržoves, įplaukų į sąskaitą būdavo kiekvieną mėnesį, o atsisakius gyvulininkystės, teko gerokai peržiūrėti finansinius srautus, nes pajamas gaudavo tik vieną kartą per metus. Reikėjo ir kitų, augalininkystei skirtų mašinų, o pradėjus auginti cukrinius runkelius, technikos parką reikėjo dar labiau plėsti. Didžiausios permainos Edgaro ūkį įvyko 1994-aisiais.

Paklaustas, kodėl ūkyje dirba tik John Deere traktoriai, Edgaras pradeda pasakoti dar vieną istoriją. Jo ūkyje vienas iš laukų plyti 100 ha masyve. „Pamenu reikėjo jį suarti. Traktorius senas, baltarusiškas, plūgas keturių korpusų. Ariu, ariu, kaip nematyti pabaigos, taip nematyti. Per dieną įdirbta vos 12 ha, - nepasitenkinimo gaida skamba Edgaro balse. - Nusispjoviau, sėdau į automobilį tiesiai iš traktoriaus ir nuvažiavau į kaimyninį užsieniečių valdomą ūkį šalia Dobelės. Paprašiau padėti įdirbti mano technikai neįveikiamą lauką. Tai ir lėmė dar vieną lemtingą posūkį mano gyvenime".

Į lauką atvažiavo trys John Deere traktoriai, prie vieno iš jų buvo prikabintas 6 korpusų plūgas. Edgaras apstulbęs stebėjo, kaip trys mašinos, viena kitai netrukdydamos, vairuotojams derinant veiksmus per raciją, įdirbo lauką vos per vieną dieną. „Tada aš sau pasakiau, turėsiu ir aš John Deere traktorių. Jie bus ir su racija, ir su navigacijos sistemomis", - apsisprendimo Edgaras nepakeitė net ir tada, kai išsirinktojo traktoriaus teko laukti ne vieną mėnesį. Prieš šešiolika metų įsigyta mašina ir dabar dar dirba. Pasak Janio, jau prisukta 24 tūkst. motovalandų. „Turime iš viso 6 John Deere traktorius. Pats mažiausias 110, du traktoriai - po 140, po vieną - 200 ir 270 AG. Pats galingiausias John Deere 8530 - 340 AG", - vardija Janis.

Naudojosi ir ES parama, ir ėmė banko paskolas

Edgaras, skirtingai negu kai kurie vyresnio amžiaus ūkininkai, nepabijojo nei naudotis ES parama, nei skolintis lėšų investicijoms iš bankų. Jis prisimena, kad pirmąjį kreditą ėmė naujam Jenisej kombainui įsigyti. „Investuojame ir savo pinigus. Teigiamą ES fondų poveikį ūkio modernizacijai sunku būtų paneigti", - tvirtina latvis. Jis vienas iš pirmųjų pasinaudojo SAPARD parama. Pastatyti du angarai. Juose laikomi grūdai, trąšos ir saugoma technika.

Technikos parke - dar du John Deere purkštuvai, po vieną New Holland ir John Deere kombainą, 6 m darbinio pločio Väderstad Rapid sėjamoji, 7,5 m pločio Horsh Tiger skutiklis ir kitos mašinos. Latviai nepasidavė neariamosios žemdirbystės madai. Pasak Janio, laukai minimaliai įdirbami tik tokiu, atveju, kai oro sąlygos nepalankios, o terminai spaudžia. „Arti reikia, net jei ir tik 18 cm gyliu", - antrina sūnui Edgaras. Ūkininkai skaičiuoja, kad ES fondų parama naudota apie 25 proc. technikos įsigyti. Edgaras pasvajoja apie naują savaeigi purkštuvą: „Būtų gerai, bet jis daug kainuoja. Kol kas galime apsieiti ir su mažesnio našumo purškimo mašinomis". Be Edgaro ir jo sūnaus, ūkyje dar dirba 11 žmonių.

Janis pabrėžia, kad norint išnaudoti visas technikos ir kompiuterinių programų galimybes, labai svarbu, kas sėdi už mašinos vairo. Beje, visuose traktoriuose įrengta automatinio vairavimo sistema. „Be jos sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų dirbti. Didžiausias jos pranašumas sėjant, tręšiant, purškiant. Persidengimai nesiekia apie 10 cm. Susitaupo ir trąšų, ir degalų, ir chemikalų, ir laiko. Už tikslumą didinantį signalą mokame, - teigia Janis. - Šiemet pabandysime derlių nuimti, važiuojant automatiniu režimu".

Blogesnės už šią žiemos nėra buvę

Ūkininkai sako, kad šiemet pavasaris nors ir ankstyvas, bet džiaugsmo jis atnešė mažai. „Tokių nuostolių dar nesame patyrę. Grubiai skaičiuojant reikia atsėti vos ne 80 proc. žieminių rapsų, kviečių ir miežių. Kai kurie laukai pliki", - šešėlis nuslenka Edgaro veidu. Nėra dar taip buvę, kad iš po žiemos neliktų nė vieno žaliuojančio miežių lopinėlio. Žuvo visas 230 ha žeminių miežių laukas. Iš 240 ha žieminių rapsų išgyveno per 130 ha, iš 590 ha žieminių kviečių liko apie 340 ha. Vasarinėms kultūroms (kviečiams ir pupoms) buvo palikti tik 250 hektarų.

Edgaras neslepia, kad praėjusi žiema - tragedija, tačiau nuleisti rankų jis nė neketina. Pirmieji tręšimo darbai atlikti kovo pabaigoje, o pirmieji hektarai pasėti - balandžio pirmąją savaitę. „Neverkiame ir nuostolių iš anksto neskaičiuojame. Tikimės, kad taip blogai, kaip galėtų būti, nebus", - optimizmo nepraranda E. Uksė.

Daina STANIŠAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/05