Nemakščiuose ranka rankon dirba keturi ūkininkai - Alfredas Bardauskas, Jonas Greičius, Darius Mejeris ir Vidas Venckus. Bendras jų dirbamos žemės plotas perkopė 900 ha. Vyrų vizija - uždirbti kuo daugiau ne didinant žemės plotus, o taikant modernias agrotechnologijas: atsirenkant geriausias veisles, preciziškai tręšiant ir efektyviai išnaudojant techniką.

Alfredas, vienintelis iš ketveriukės, yra agronomas, visi kiti - inžinieriai. Kartu sudėjus visų žinias ir gebėjimus, susidaro ūkiui labai reikalingų savybių rinkinys. Štai pernai per pusantro mėnesio vyrai savo jėgomis pasistatė erdvų grūdų saugojimo angarą, net grūdų transporterius patys sumeistravo. „Neduodame firmoms labai uždirbti, daug ką patys pasidarome", - džiaugiasi žemdirbiai. Jonas yra tikras tekinimo ir gręžimo meistras (kolegų „dirbtuvių vedėju" vadinamas), jo rankose didžiausio kruopštumo reikalaujantys darbai tirpte tirpsta.

Pavyzdžiui, praėjusią žiemą Darius neatsitraukė nuo sunkvežimio, kurį pirko iš Danijos karinių pajėgų. Sunkvežimis „pagyvenęs", be jokios elektronikos ir kompiuterių, bet labai geros techninės būklės, nes rida juokingai maža. Nuimtas konteineris, o vietoj jo pritvirtintas kėbulas - bus patikima mašina grūdams vežti. Sunkvežimis tviska tarsi naujas, nes perdažyti buvo paruoštas su specialiu kompresoriumi poliruojant sausu smėliu, kuris nublizgina paviršių tarsi veidrodį. „Faktiškai tokiu pat principu technika dažymui paruošiama ir gamyklose, tik ten dirbama su modernia aparatūra, o mes čia - primityviai", - aiškina ūkininkai.

Beje, grūdams vežti ūkininkai traktorių nenaudoja - jie skirti laukams dirbti. Žemdirbiams apmaudu, kad planuojama juos apmokestinti kelių mokesčiu - keliais su jais beveik nevažiuojama. „Intensyviai išnaudojamas per metus traktorius dirba 1 000 motovalandų. Perskaičiavus paromis, tai trys mėnesiai ir beveik visą šį laiką - laukuose, o į kelią traktorius išvažiuoja tik prireikus pervažiuoti iš vieno lauko į kitą. Dažniausiai tai būna lauko keliukai, regioninės reikšmės keliu per metus traktorius maksimaliai gali važiuoti 5 dienas. Tai ar logiška žemei dirbti skirtą techniką apmokestinti tokiais pat mokesčiais kaip sunkvežimius?" - klausia Alfredas primindamas, kad kai kuriuose ūkiuose dalis traktorių dirba tik gyvulininkystės fermose ir į kelius iš viso niekada neišvažiuoja. Žemdirbiai sako, kad jie sutiktų mokėti logiškai pagrįstus, o ne iš lubų nuleistus mokesčius.

Vienas atstovauja visų interesams

Bendru susitarimu ūkininkų ketveriukei oficialiose įstaigose atstovauja Alfredas, turintis visų kolegų notariškai patvirtintus įgaliojimus. Taip taupomas laikas - jis vienas gali sutvarkyti daugybę reikalų, kol kiti pluša laukuose. Pastaruoju metu daugiausia investicijų (ir, žinoma, įvairių derinimų bei lakstymų) reikalauja žemės pirkimas. Jaučiamas rinkos suaktyvėjimas, vyksta kartų kaita ir dažnai paveldėtojai nusprendžia nuosavybę parduoti. Neretai ir patys senoliai ryžtasi parduoti savo žemę metai iš metų ją dirbantiems ūkininkams, sakydami, kad dar nori pasidžiaugti gautais pinigais kol sveikatos tam turi.

Žemės Raseinių apylinkėse nėra labai derlingos - geriausiuose laukuose našumas siekia 43 balus, bet šiaip vyrauja 35-37 balų dirvožemiai. Be to, dirva nevienalytė: tame pačiame lauke yra ir molio, ir priesmėlio, ir smėlio. Tokiuose lopiniuotuose laukuose sudėtinga ūkininkauti technologiškai:  vienoje kelio pusėje kviečiai puikiai auga, o kitoje - nė negalvok jų sėti.

Žemės dirbama ir tradiciniu (ariamuoju), ir neariamuoju būdu. Nusprendžiama pagal situaciją konkrečiame lauke ir konkrečiu momentu. Jei rudenį yra geros sąlygos suarti laukus, tai jie ir ariami, nes nežinia, koks bus kitas ruduo. Alfredas stengiasi suplanuoti kuo tvarkingesnes sėjomainas. Augina kviečius, miežius, avižas, rapsus, pupas. Pastarųjų pernai sėjo šimtą hektarų, o šiemet planuoja plotą didinti iki pusantro šimto hektarų. Pupos, ko gero, pakeis vasarinius rapsus, nes pastarųjų auginimo galimybės, nebelikus kuo beicuoti sėklos, pakibo ant plauko.

Maždaug pusė plotų kasmet skiriama žiemkenčiams - javams ir rapsams. Ūkininkų ketveriukė kasmet draudžia pasėlius. Alfredas, beje, yra pasėlių draudimo bendrovės „Vereinigte Hagel" apsidraudusių žemdirbių atstovas Pasėlių draudimo koordinavimo taryboje ir Lietuvos žemdirbių regioninio susivienijimo pirmininkas. Jo įsitikinimu, pasėlius drausti reikia. Pastaruosius kelerius metus tekdavo nuolat patirti žalas, tad gautos išmokos labai praversdavo.

Ūkininkai renkasi ne maksimalias, o mažesnes draudimo sumas, tada ir įmokos neatrodo tokios didelės. Štai šią žiemą iššalo per 100 ha kviečių. Jų draudimas kainavo po 61 Lt/ha savų pinigų, dar tiek pat siekė valstybės kompensacija. Dabar už hektarą iššalusių kviečių ūkininkai gaus po 450 Lt/ha. „Nežinau, kaip reikėtų suktis be draudimo. Uždirbti, žinoma, neuždirbsi, bet išgyventi būna lengviau", - sako Alfredas.

Ūkininkai iš patirties žino, kad pavasariui būtina pasilikti javų sėklos. Jos visuomet palieka daugiau, su rezervu, kad užtektų ne tik patiems atsėti nušalusius plotus, bet ir kitiems parduoti. Žemdirbiai noriai išbando naujas veisles. Šiemet „Malsenos plius" bendrovės užsakymu sės suomišką vasarinių kviečių veislę Wanamo, iš kurios grūdų malami ypatingos kokybės miltai. Pirko C2 atsėlio sėklos, su kuria užsės daugiau kaip 30 ha. „Įdomu ir patiems išbandyti, gal gerą veislę atrasime", -džiaugiasi žemdirbiai.

Derlių nuima dviem kombainais

Ūkininkai turi visą reikalingą techniką. Gal kai ką jau būtų galima pakeisti, atnaujinti, bet skubos tikrai nėra. Žiemą didžioji dalis technikos išrikiuojama po stogu, prieš tai gerai išvaloma, užkonservuojama. Dirbtuvėse yra frezavimo ir tekinimo staklės, padedančios vyrams sutaupyti daug pinigų. Tarkime, kultivatoriuje būna tokie volai, kurių stebulės išdyla, ir juos tenka išmesti bei pirkti naujus, kainuojančius apie 12 tūkst. Lt. Jonas pasidarbavo kelias dienas, renovavo senus volus, sudėjo atgal - jau antri metai sėkmingai dirba.

Darius - jauniausias iš visų keturių žemdirbių, kolegų tituluojamas ūkio vyriausiuoju inžinieriumi. „Kiek žinau, nėra buvę, kad jis ko nors nebūtų išardęs. Apie sudėjimą nešneku. Kartais detalių lieka, bet viskas puikiai funkcionuoja", - draugiškai iš kolegos pasišaipo Jonas.

Visiems plotams užsėti pakanka vienos galingos John Deere sėjamosios, o derlius nuimamas dviem kombainais Claas Lexion. Pernai per javapjūtę pavyko taip surikiuoti darbus, kad nė vienas kombainas negavo nė lašo lietaus. „Nežinia, kiek su šitais kombainais teks dirbti, gal kokius 20 metų, tad reikia tausoti", - sutaria žemdirbiai pridurdami, kad neaišku, kaip bus toliau su parama technikai įsigyti. Vienas kombainas šešis sezonus jau atidirbo, kitas - tris, ir nė piršto prie jų neteko prikišti. Sėjamosios našumo vidurkis - 50 ha per 12 valandų. Jei dirba ir naktį, tai 100 ha per parą pasiekia. „Kartais tenka dirbti dviem pamainomis. Tarkime, laukas yra toli nuo bazės, o rytdienai aiškiai praneša lietų, nemesi juk darbo pusę lauko teapsėjęs", - paaiškina Darius.

Iš to paties ploto - daugiau derliaus

Pernai ūkyje pradėjo taikyti precizinį tręšimą, daro parodomąjį bandymą kartu su ASU mokslininkais, kur bus galima palyginti paprastą tręšimo technologiją su precizine. Šio tręšimo esmė - trąšas išberti tiksliai toje vietoje, kur reikia. „Turime savo viziją: iš tokio paties žemės ploto uždirbti kuo daugiau. Nėra tikslo plėsti plotus, pirkti naujos technikos, priimti į darbą daugiau žmonių. Reikia dirbti su galva", - tvirtina ūkininkai.

Jei kviečių derliaus vidurkis gaunamas 6 t/ha, žemdirbiai jau patenkinti rezultatais. Per ateinančius penkerius metus jie yra numatę pasiekti iki 6,5 t/ha derlingumą. Kur slypi derliaus didinimo rezervai? Pirmiausia - kalkinimas! Pagal dirvožemio tyrimo žemėlapius matyti, kad apie 10 proc. visos dirbamos žemės yra rūgšti. Kalkinami tik rūgštieji plotai, mat kalkinant visą lauką galima sugadinti žemę: jei pasiekiamas pH 7,5, - vėl bėda.

Pernai išmėginome rusišką kalkinimo techniką - seną tręštuvą, kuris riogsojo išmestas patvoryje, „Jis darbą padaro ir pigiai. Ne visi šiuolaikiniai tręštuvai tinkami kalkinėms medžiagoms išberti - kemšasi", - pasirinkimą paaiškina Jonas. Jis geriausiai gali nupasakoti bendra laukų vaizdą, nes dažnai apžvelgia juos iš paukščio skrydžio - turi skraidyklę, su kuria ir kolegas paskraidina. Čia pat už ūkio bazės, Medekšinės kaimo laukuose, įrengtas aerodromas, o skrupulingai išblizginta skraidyklė šiemet jau kovo viduryje kilo į dangų. „Jonas dabar parveš visą informaciją apie laukus. Įdėsime jam gerą fotoaparatą, kad viskas aiškiai matytųsi", - planuoja kolegos ir nepyksta, kad Jono „parpliui" reikėjo atskirą priestatą suręsti.

Parama technikai ir melioracijos darbams

Ūkių buhalteriją jau 10 metų tvarko LŽŪKT Raseinių biuro ūkio apskaitos konsultantė Danguolė Narbutienė. „Problemų dėl buhalterinės apskaitos jokių nekyla. Žinoma, kaip ir visur, egzistuoja viena problema - paslaugų kaina, kuri ganėtinai aukšta", - pastebi Alfredas.

Ūkyje įgyvendintas ne vienas modernizavimo projektas. Keturis projektus pagal supaprastintąją tvarką parengė pats Alfredas, du didžiuosius projektus rengė Baltijos agroverslo institutas ir LŽŪKT. Įkūrę melioracijos asociacijas, ūkininkai įgyvendino ir du melioracijos projektus. „Ėmėme tiek lėšų, kiek buvo įmanoma gauti. Abu projektai siekia per 1 mln. litų. Labai pasisekė, kad Raseinių r. savivaldybė labai geranoriškai žiūri į melioravimo projektus ir prisidėjo prie projektų finansavimo 5 procentais", - pasidžiaugė ūkininkai. Taigi 90 proc. finansavimo gauta europinių lėšų, 5 proc. iš savivaldybės ir 5 proc. skyrė patys žemdirbiai. Antrajame projekte numatyti sutvarkyti laukai buvo ne tik Raseinių, bet ir Jurbarko rajone - pastarojo savivaldybė tai pat sutiko 5 proc. prisidėti.

Melioravimo darbams pabaigos nematyti, nes nuolat atsiranda naujų žemių su naujomis problemomis. Žinoma, jei tokio paramos intensyvumo nebus, ūkininkai svarstys, kaip suktis. „Labai daug lėšų atima projektavimai. Nežinau, kodėl tokius sudėtingus projektus būtina ruošti. Konkursuose dalyvauja didžiulės įmonės, įkainiai suskaičiuoti centralizuotai. Tas milijonas labai greitai susidaro", - pastebi Alfredas.

Bet melioracijos sistemas tvarkyti tikrai reikės, kitu atveju žemės neverta nė dirbti. Daugiausia problemų kelia sulūžę rinktuvai. Jų ilgaamžiškumas priklauso nuo dirvožemio tipo ir nuo atliktų darbų kokybės (anksčiau sugenda sovietmečio pabaigoje tiestos melioracijos sistemos, nes tada buvo labai daug brokuotų medžiagų).

Lieka laiko ir visuomeninei veiklai

Iš ketveriukės aktyviausias žemdirbiškų organizacijų veikloje Alfredas. Be jau minėtos narystės pasėlių draudimo koordinavimo taryboje, Alfredas yra Lietuvos grūdų augintojų asociacijos narys, Agronomų sąjungos Šiaulių skyriaus narys ir Žemės ūkio bendrovių asociacijos narys. „Mums, kaip keturių ūkininkų sąjungai, labai priimtinos LŽŪBA keliamos idėjos", - paaiškina Alfredas. Vidas, Jonas ir Darius yra Lietuvos ūkininkų sąjungos nariai.

Dalyvaudamas žemdirbiškų organizacijų susirinkimuose, Alfredas kartais pastebi ir be reikalo keliamų klausimų. Tarkime, LGAA jau senokai kelia problemą, kad neteisingai nustatoma grūdų kokybė. „Aš niekada nesusidūriau su tokia problema. Klausiu kitų asociacijos narių, ar jie susiduria. Sako - ne. Tai kodėl mes apie tai turėtume diskutuoti, kai kažkam, kas net nėra asociacijos narys, iškyla tokių problemų? Kodėl turime kovoti už visus, o jie net nesugeba vieno lito nuo hektaro pervesti į sąskaitą, kad būtų už ką valdybai į Vilnių nuvažiuoti ir su valdžia pasiaiškinti?" - klausia ūkininkas. Jo nuomone, apskritai asociacijų balsas dažnai lieka neišgirstas, ypač jei jų nuomonė neparanki valdžiai.

Tik dabar tai supratome, koks turtas yra žemė

Žemės ūkio srityje visi keturi ūkininkai sukasi jau senokai. 1992-aisiais, po studijų ir praktikos Švedijoje, Alfredas pradėjo dirbti Kalnujuose, bendrovėje „Agra Corporation", paskui - „Grūduvoje" Šakių rajone. Nors abi darbovietės buvo tikrai geros ir daug ko išmokė, kirbėjo noras turėti savo ūkį. Pasitaikius progai, Alfredas išsimokėtinai nusipirko žemės, nors technikos dar neturėjo. O Darius jau dirbo kelis hektarus, jis padėjo ir Alfredui, mainais konsultuodavusiam jį agronominiais klausimais. Taip jiedu pradėjo bendradarbiauti. Jonas - Alfredo svainis netruko prisidėti, o Vidas irgi greitai įsitraukė į bendrą kompaniją. „Dirbti sau yra gerai, niekam nereikia stengtis įtikti", - šypsosi Alfredas.

Jo nuomone, saugikliai dėl žemės pardavimo, kurie įsigaliojo nuo Naujųjų metų, yra visiškai niekam tikę, nes visi juos apeina. Kaip ir nuostata riboti nuosavos žemės valdos dydį iki 500 ha - visiška nesąmonė. Pasak Alfredo, peršama klaidinga nuomonė, kad šeimos ūkis turi būti „biednas", nedidelis. Europoje šeimos ūkis suprantamas kitaip: tai ūkis, kurio savininkas yra šeima.

„Kiek tos mūsų Lietuvos - rūtų darželis. Negalvokime, kad esame labai patrauklūs užsienio investitoriams, juos labiau traukia Rumunijos, Ukrainos plotai. Ne kiekvieno ūkininko sūnus ar dukra norės perimti ūkį. Neatsiradus paveldėtojo, ūkis bus parduodamas. Iš gamtos žinome, kad lydeka gali praryti maždaug tokio pat dydžio lydeką. Lygiai tas pats ir su ūkiais. Ar mano ūkį gali nupirkti ūkininkas, kuris turi 8 karves ir 20 ha žemės? Ne, net ir reikalingos paskolos toks ūkis negautų. O tie, kas galėtų įpirkti, jau negali pirkti dėl ploto ribojimo. Tai kas ateis? Užsieniečiai! Tie, kurių mes labiausia bijome", - tokią įvykių tėkmę numato Alfredas.

Į žemės ūkį dabar veržiasi tie, kurie pamatė, kad žemės ūkyje galima dirbti ir uždirbti. Kai pagaliau ūkininkai po 20 metų vargų pradėjo gyventi - techniką susipirko, namus pasistatė,  tai visiems ši sritis pasirodė patraukli. „Kur jie visi buvo nuo 1990 iki 2000-ųjų, kai mes vargome, nežinodami kur grūdus iškišti? Viską išgyvenome tyliai ir kantriai dirbdami", - sako Alfredas ir prisimena, kaip jam, dirbant bendrovėse, žmonės tiesiog siūlydavo kyšius, kad tik jų žemė būtų paimta dirbti. „Mes patys nenorėjome dirbti žemės, tai ir atėjo užsieniečiai. Iš kitos pusės, tarp jų turiu daug pažįstamų ir matau, kad puikiai tvarkosi. Įšmokę lietuvių kalbą, dažnai ir šeimas čia sukūrę. Kodėl tokiems žmonėms turėtume užkirsti kelius čia ūkininkauti?" - savo nuomonę apie žemės pardavimą užsieniečiams turi Alfredas.

Ūkių dydžio ribojime jis įžvelgia grėsmę ir konkurencingumui. Juk kai 2006 m. prasidėjo naujas finansavimo laikotarpis, visi turėjo parengti verslo planus, susiprojektuoti viziją bent jau 7 metams. „Pasistatė žmonės naujas fermas, išplėtė bandas. O dabar mes jiems sakome: negalite turėti žemės daugiau kaip 500 ha. Ta žemė, kurią dabar jie nuomoja ir dirba, savininkų bus parduota kitiems ir taip per kelerius metus plotai susitrauks iki leistinųjų 500 ha, nes kitus nupirks kiti žemdirbiai. O jei melžiamų karvių ūkyje laikoma koks pusantro ar du tūkstančiai? Kur ūkio konkurencingumas? Užauga, sustiprėja ūkiai, o tada juos išdrasko - kiek kartosis šis baisus ciklas Lietuvoje?" - piktinasi Alfredas. Beviltiškas jam atrodo ir sumanymas skirti papildomas išmokas už pirmuosius 30 ha - tie pinigai bus paprasčiausiai pravalgyti. Be to, sistema paskatins formalų ūkių dalijimą.

„Mūsų principas - pasidaryti gyvenimą lengvą. Ieškodami geriausio varianto, mes visi keturi apsikapojame kaip reikiant. Vieninteliai žmonės, kurie negauna velnių ir negirdi pakelto balso - trys samdomi darbuotojai. Bet jei sugebi atmesti savo nereikalingas ambicijas, gyvenimas iš karto palengvėja", - patikina ūkininkų ketvertas, ir pelną, ir nuostolius besidalijantys po lygiai.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/05