Jei miške išplinta žievėgraužiai tipografai, patiriami didžiuliai nuostoliai: žūva vertingiausi ir produktyviausio amžiaus eglynai, dėl biologinės kilmės pažeidimų nuvertėja mediena. Tad kokių priemonių reikėtų imtis, kad šie pavojingi kenkėjai neišplistų mūsų miškuose?

Vienas paprasčiausių nuo XIX amžiaus žinomas žievėgraužių naikinimo būdas, paremtas vabzdžio vystymosi ciklais, yra sanitariniai kirtimai. Reikia tik laiku miške aptikti šių kenkėjų šviežiai apniktus medžius, juos nupjauti ir paruoštą medieną kartu su joje besivystančiais kenkėjais išgabenti iš spygliuočių medynų. Svarbu į mišką nepaleisti naujos kartos žievėgraužių vabalų - tik taip veiksmingai galima mažinti kenkėjų plitimą ir kartu apsaugoti eglynus nuo džiūvimo. Tą privaloma vykdyti pagal Lietuvos Respublikos miškų priežiūrą ir sanitarinę apsaugą deklaruojančius teisinius aktus.

Deja, miško savininkams ir net profesionaliems miškininkams sunkiai sekasi tai atlikti laiku. Praktikoje sanitariniais kirtimais eglės dažniausiai kertamos pavėluotai, kai kenkėjai jas jau būna palikę ir pasklidę miške.

Sanitarinių kirtimų pagrindinis tikslas turi būti ne medienos gamyba, bet šalinimas iš miško tų medžių, kurie yra arba gali būti pavojingų vabzdžių ir grybinių ligų platinimo šaltinis. Žievėgraužio tipografo atveju, visų pirma reikia pjauti ir išvežti iš miško egles, kuriose vystosi šio kenkėjo naujoji karta. Ir kol jie ten vystosi, egles turime surasti, nupjauti ir išgabenti iš miško. Pastebėjus kenkėjus, apniktas egles sutvarkyti reikia per 2-4 savaites. Kitas sanitarinių kirtimų tikslas - operatyvus šalinimas iš miško žalių eglių vėjavartų ir vėjalaužų, kad jos negalėtų tapti žievėgraužių dauginimosi ir plitimo pirminiu šaltiniu.

Sausuolių kirsti Miško sanitarinės apsaugos taisyklės nereikalauja. Jeigu apniktų eglių nesugebėjome laiku iškirsti, tai suvėluotas kirtimas sanitariniu požiūriu yra betikslis, nes jokios teigiamos įtakos medynų sveikatingumui nebeturi. Dažnokai tenka matyti skubant iškirsti džiūstančias egles, kuriose dar likę parazitų ir ligų pažeistų žievėgraužių likučiai. Deja, sveiki jauni žievėgraužiai tokias egles jau paliko ir pasklido miške. Iškirtę sausuolius su juose baigiančiais vystytis žievėgraužius parazituojančiais vabzdžiais, tik sumažiname jų natūralių priešų skaitlingumą ir didiname židinių sveikumą.

Sutinku, kad akis iš tolo bado ir negražiai atrodo eglės be spyglių, rudais byrančiais spygliais, be žievės, genių baigiama lupti žieve. Miško savininkai ir naudotojai nori panaudoti po vabzdžių antplūdžio „likusią" medieną, kol ji dar labiau nenuvertėjo. Bet faktiškai sausų eglių kirtimas yra tik savo neūkiškumo ir aplaidžios miško sanitarinės apsaugos maskavimas.

Rudos išgraužos rodo apniktas egles

Žievėgraužių apniktos eglės surandamos, kai kenkėjų vystymosi laikotarpiu apeinami eglynai ir apžiūrimi eglių kamienai. Reikia laiko bei žinių kiekvienam medžiui atskirai įvertinti: ar medis kirstinas, per kiek laiko būtina jį iškirsti, priskirti pakenktą medyno plotą prie sanitarinių atrankinių ar plynųjų kirtimų.

Apžiūros metu reikia pamatyti tai, kas plika akimi nematoma: po žalių eglių žieve pasislėpusias kinivarpas. Tipografų židinius sudėtinga aptikti, nes kenkėjų apniktos eglės savo lajomis gali ilgai niekuo išoriškai nesiskirti nuo sveikų, atrodyti žalios ir gyvybingos. Sausringą vasarą džiūstantys spygliai gali pablykšti ir iš lajų birti žali, net neįgavę gelsvos ar rudos spalvos. Kenkėjus išduoda tik rudos išgraužos, byrančios iš po eglių žievės (primena smulkiai maltą kavą). Išgraužos - pagrindinis ir vienintelis tikras išorinis požymis, rodantis, kad egles apniko liemenų kenkėjai. Žvalgymą suvėlavus, išgraužos patamsėja, dalį jų nuplauna lietus, jos tampa sunkiau pastebimos.

Papildomas žievėgraužių požymis - vabalų įsigraužimo angos, kurios slepiamos po žievės žvynais ir nelygumais. Patašius tokių eglių žievę, išgraužtuose takuose randami kenkėjai. Jei žievės paviršiuje matoma daug ovalių ir apskritų angelių - tai požymis, kad medį jau paliko nauja išaugusių kenkėjų karta. Jei lupasi žievė, vadinasi, medis jau žuvo - ir visai nesvarbu, kokia spyglių spalva ir jų kiekis lajoje. Jei kamieną kala geniai - tai beveik 100 proc. tikimybė, kad medis apniktas vabzdžių.

Žievėgraužių mažinimo priemones taikyti sudėtinga, nes efektui pasiekti reikia priemones vykdyti reguliariai ir laiku. Turi būti ne vienkartiniai vajai ar aktyvumo pikai, bet tokie veiksmai ir tuo laiku, kuriuos diktuoja žievėgraužių vystymosi specifika ir židinių susidarymo gamtiniai ciklai. Į tuos pačius medynus tais pačiai metais gali tekti grįžti po 2-3 kartus ir su žvalgymais, ir su kirtimais. Svarbiausia, reikia labai operatyviai reaguoti į pokyčius medynuose ir skubiais sanitariniais kirtimais išrinkti kenkėjų šviežiai apniktas egles, o jų medieną iš spygliuočių miško pašalinti kartu su besivystančiais kenkėjais.

Verta stengtis dėl eglynų išlikimo

Labai norisi, kad gamtinės sąlygos niekada neleistų žievėgraužiams įsigalėti ir „plačiai pjauti" mūsų gražiausių eglynų. Tikiu, kad miškų savininkai stengsis tinkamai sustabdyti kenkėjų plitimą ir laiku iš eglynų pašalins kinivarpų šviežiai apniktas egles. Visuomet daugiausia naudos turės tie, kurie bus operatyviausi, nes kenkėjų apnikimo pradžioje egles galima realizuoti už žalių medžių kainą. Aplaidiems teks tenkintis kinivarpų puotos likučiais - sausuoliais medžiais. Eglių sausuolių rąstų vieno kubinio metro kaina, lyginant su žaliomis, sumažėja apie 100 Lt ar net du kartus. Tokia mediena nebetinka kokybiškiausiems gaminiams. Tad pasistengti verta.

Aišku, jeigu susidarys palankios sąlygos masiniams židiniams kilti, gamtinių pokyčių mes nenugalėsime, tačiau kryptingai sutelktomis pastangomis galima suvėlinti masinių židinių kilimo pradžią, taip pat gerokai sumažinti jų mastą ir pagreitinti užgesimą. Prioritetas - iš miško laiku pašalinti kuo daugiau apniktų eglių, į mišką nepaleisti naujos žievėgraužių kartos nei iš medžių, nei iš paruoštos medienos. Tik taip išsaugosime daugiau eglynų ir bus aukštesnis rentabilumas iš savo veiklos.

Miško sanitarinės apsaugos taisyklių apibrėžtos priemonės žievėgraužių tipografų kiekiui eglynuose mažinti

1. Eglių liemenų pavojingų kenkėjų apgyvendinti medžiai iki pirmųjų lėliukių susiformavimo turi būti iškirsti sanitariniais kirtimais ir išvežti ne arčiau kaip 3 km nuo medyno pakraščio, kuriame spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 proc., arba nužievinti, taip pat kenkėjai gali būti sunaikinti kitais būdais (taisyklių 30 p.). Tam reikia nuo gegužės 15 iki rugpjūčio 30 d. intensyviai žvalgyti 50 metų ir vyresnio amžiaus medynus, kurių rūšinėje sudėtyje eglės sudaro 50 ir daugiau procentų, ir nuolat šalinti kenkėjų apniktas egles.

2. Sanitariniais miško kirtimais turi būti iškertamos žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, sniegalaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose, t. y. kol po žieve dar neatsirado gyvų kenkėjų: kiaušinėlių, lervų, lėliukių, naujos kartos suaugėlių (taisyklių 29 p.). Ypač svarbu rudenį-žiemą atsiradusias žalias vėjavartas, vėjalaužas sutvarkyti iki pavasarinio orų atšilimo ir neleisti jose pasidauginti žievėgraužiams.

3. Eglių žalia mediena nuo balandžio 20 iki rugsėjo 1 d. turi būti išvežta iš miško arba apdorota insekticidais, nužievinta arba kitais būdais apsaugota nuo medžių liemenų pavojingų kenkėjų per 10 dienų nuo jos iškirtimo (taisyklių 45 p.). Jei iškirsta mediena jau yra užpulta pavojingų liemenų kenkėjų, ji turi būti skubiai išvežta iš miško arba nužievinta, o žievė užkasta arba sudeginta.

4. Išvalyti kirtavietes nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 d. nuo žalių eglės kirtimo liekanų su žieve, kurių skersmuo storiausioje dalyje didesnis kaip 8 cm ir ilgesnis kaip 1 m (taisyklių 44 p.).

5. Feromoninės gaudyklės žievėgraužiams tipografams gaudyti dėstomos šviežiose plynose eglių kirtavietėse prieš vabalų skraidymą (balandžio trečia dekada), ne arčiau kaip 20 m nuo miško pakraščio ir ne arčiau kaip 40 m viena nuo kitos (taisyklių 20 p.). Draudžiama gaudykles statyti medyne. Gaudyklės valomos kas 7-10 dienų. Jei pasibaigia feromoninio vilioklio veiksmingumas, jį reikia pakeisti prieš vabalų antrosios generacijos skraidymo pradžią (liepos pirma dekada).

6. Vabzdžiagaudės eglės ar jų mediena dėstoma ankstesnių metų buvusiuose žievėgraužių tipografų dauginimosi židiniuose arba profilaktiškai šviežiose plyno kirtimo biržėse. Vabzdžiagaudė mediena iš miško išvežama, kai po žieve randamos pirmosios lėliukės. Vabzdžiagaudė mediena ruošiama, išdėstoma ir jos kiekiai parenkami vadovaujantis Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 21, 22, 23, 24, 25, 26 punktais.

Virgilijus VASILIAUSKAS

Mano ūkis, 2014/05