Kartu su pavasario stebuklu atgimstančios gamtos fone pabunda ne tik bulvės, bet ir jų žaladariai, per žiemą tūnoję žemėje ir ant bulvių gumbų. Kad lengvą šių metų žiemą pradrybsoję žaldariai bulvių nekankintų po bulviasodžio, būtina gumbais pasirūpinti dar prieš sodinimą.

Po nepalankių bulvių augimui praėjusių metų gamtinių sąlygų šį pavasarį dėl sėklinių bulvių iškils tam tikrų problemų. Gali padidėti grybinių ir bakterinių ligų, pasireikšti neigiamas kenkėjų poveikis, gumbams gali stigti dygimo energijos. Visos minėtos priežastys lemia sėklos kokybę, sudygimą ir pasėlio vystymąsi.

Gera sėkla - pirmoji būtina sąlyga gausiam ir pastoviam kokybiškų bulvių derliui gauti. Sėklinės bulvės turi būti sveikos ir labai produktyvios. Todėl sėklos ruošimas prasideda ne pavasarį prieš bulviasodį, bet dar jas auginant sėkliniuose sklypuose pasitelkiant geriausias žemdirbystės technilogijas. Sėklinių pasėlių sėklinės medžiagos kokybės reikalavimai gerokai didesni negu gamybinių.

Sėkliniuose plotuose atstumai vagose tarp sodinamų gumbų turi būti mažesni negu paprastame bulvių lauke, skirtame auginti bulves maistui, pašarams ar perdirbti. Viename kvadratiniame metre turi augti apie 30 stiebų.

Bulvių sėklos paruošimas

Priklausomai nuo gamtinių sąlygų, pavasarį bulvių sėkla ruošiama kovo-balandžio mėnesiais. Jei bulvės surūšiuotos iš rudens, tuomet, ruošiant sėklą sodinti, tereikia atskirti ligotus ir pradėjusius gesti gumbus. Kai bulvės laikomos nerūšiuotos, tai tenka padaryti pavasarį. Ankstyvas bulvių rūšiavimas turėtų būti atliekamas ne žemesnėje kaip 10 °C temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje gumbai jautresni mechaniniams pažeidimams.

Sėklai naudojami 25-125 g arba 25-70 mm skersmens gumbai. Jei sėkliniai gumbai nevienodo dydžio, būtina prieš sodinant išrūšiuoti. Sėklai geriausiai tinka iki 55 mm skersmens, ne mažesni kaip 50-80 g dydžio visiškai sveiki gumbai. Didesnė bulvė išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius. Neturint pakankamai optimalaus stambumo sėklos, galima sodinti ir smulkesnius 35-40 g, bet visiškai sveikus gumbus.

Tačiau reikia prisiminti, kad labai smulkūs gumbai dažniausiai yra išaugę iš ligotų, normaliai neišsivysčiusių augalų, todėl ir pasėlis bus ligotas, o derlius menkas. Smulkius gumbus sodinti tikslinga tik tada, kai jie gauti iš devirusuotų augalų ir yra auginti aukštos reprodukcijos pasėlyje. Bulvių daigeliai turi būti ne ilgesni kaip 1,0-1,5 cm, tada jie nenulūžta sodinant ir greičiau sudygsta.

Sodinant reikia žiūrėti, kad gumbai kuo mažiau būtų mechaniškai pažeidžiami, nes per gumbe padarytas žaizdas ar net nedidelius įdrėskimus patenka puvinių sukėlėjai, kurių gausu dirvoje. Sodinant į drėgnesnes ir mažiau įšilusias dirvas, puviniais užsikrėtusių gumbų daigumas sumažėja iki 20 proc. ir daugiau. Veiksmingiausia apsaugos priemonė yra sėklinių bulvių gumbų beicavimas, kuris pastebimai mažina gumbų ligotumą ir žaladarių veiklą.

Bulvės beicuojamos sausuoju arba šlapiuoju būdu prieš sodinimą arba sodinant. Geriausia, kai gumbai apdorojami beicu rūko forma. Taip tolygiau padengiamas gumbų paviršius ir  preparato biologinis efektyvumas yra aukštesnis. Galima beicuoti iš anksto, bet racionaliausia tai daryti sodinimo metu skystais preparatais. Tada nelieka beicuotų, bet neišsodintų gumbų, kurių negalima naudoti nei maistui, nei pašarui.

Svarbu, kad gumbai beicavimo metu nepatirtų stipraus purtymo ir kritimų. Geriausia beicuoti ant pakrovimo transporterio arba sodinamojoje. Tam sumontuojami specialūs įrengimai.

Bulvėms skirti beicai

Pastaruoju metu bulvių sėklininkystėje vis dažniau naudojami kombinuoti beicai, kurių sudėtyje yra fungicidinių ir insekticidinių komponentų. Vegetacijos pradžioje jie apriboja amarų (kaip virusų platintojų), spragšių ir kolorado vabalų daroma žalą. Vienas iš tokių produktų - Moncerenas G, kurio veikliosios medžiagos imidaklopridas 120 g/l ir pencikuronas 250 g/l. Šiuo preparatu išbeicavus sėklinius gumbus sudygsta iki 60 proc. mažiau ligų pažeistų daigų, o derliaus priedas siekia 10-20 procentų.

Tyrimais nustatyta, kad beicavimas daugiau įtakos turi naujojo derliaus gumbų kokybinei negu kiekybinei vertei.

Beicavimu galima apriboti bulvių maro (Phytophthora infestans) pasirodymą pasėlyje, ypač stiebinę šios ligos formą, kuri anksti išsivysto iš pažeistų sėklinių gumbų. Nustatyta, kad pasodinus beicuotą bulvių sėklą, galima iki dviejų savaičių vėliau pradėti purškimus nuo fitoftoros. Taip lengviau priimti teisingą sprendimą dėl pirmojo fungicidų purškimo laiko.

Kaip apsisaugoti nuo rizoktoniozės

Sėklos beicavimas ypač veiksmingas, kai dėl vykstančios klimato kaitos pavasariai darosi ilgesni, bet vėsesni. Tokiomis sąlygomis bulvių pasėliuose vis labiau įsigali rizoktoniozė, dar vadinama baltąja kojele arba šašais. Ligos sukėlėjas Rhizoctonia solani yra būdingas dirvos grybas, jo vystymasis tiesiogiai priklauso nuo gamtinių sąlygų.

Grybas pažeidžia bulvių gumbus, daigus, žemutinę stiebo dalį, šaknis, o kartais ir lapus. Kad bulvės yra infekuotos ir serga, matyti iš šašų, esančių ant gumbų, kurie atrodo kaip žemės ar durpių grumsteliai, bet sudrėkinti neištyžta, tik pajuoduoja ir lieka tvirti. Tokių gumbų akutės būna nedaigios.

Baltąja kojele, arba šašais, bulvių daigai užsikrečia dygimo metu. Kai dirvoje užkrato gausu arba sodinama ligota sėkla, smarkiai pažeisti daigai gali nesudygti arba žūti vos sudygę. Ant išlikusių ligotų daigų stiebų ties dirvos paviršiumi atsiranda rudų pailgų, įdubusių žaizdų. Pažeistų stiebų žemutinėje dalyje, kartais ir ant lapų, susiformuoja pilkšvai balta grybo veja (lytinė grybo stadija) - „baltoji kojelė". Dalis pažeistų stiebų žūva. Likę stiebai būna silpni. Užkrėstų augalų viršūniniai lapai sukasi, ligotas pasėlis auga netolygiai. Labai pažeisti bulvių kerai blogai vystosi, išaugina smulkius gumbus.

Ant gumbų, dažniausiai prie akučių, susiformuoja plokšti, juodi, smulkūs (1-3 mm skersmens), prie lupenos prikibę skleročiai. Kartais jų būna labai daug, atrodo tarsi prie lupenos būtų prikibę šašai. Susilieję ant gumbo, vietomis jie sudaro juodą kietą plutelę, kuri vandeniu nenusiplauna. Skleročiai ant gumbų greičiausiai vystosi sunykus bulvienojams iki derliaus nuėmimo.

Skleročiai mechaniškai nusitrina nuo odelės ir, kasant bulves, daug jų lieka dirvoje, kur jie ir žiemoja. Grybas gali žiemoti dirvoje ir grybienos pavidalu ant augalų liekanų. Gyvybingas grybas dirvoje išlieka kelerius metus. Ant gumbų likę skleročiai taip pat yra labai svarbus pradinio užkrato šaltinis. Labai šašuotos bulvės visai nesudygsta. Šašais pažeisti gumbai yra menkesnės prekinės vertės. Sodinant nebeicuotus bulvių gumbus, vėliau nuo rizoktonijos jokiais kitais preparatais kokybiškai bulvių apsaugoti nebeįmanoma.

Rizoktonija bulvės labiau užsikrečia rūgščiose, šlapiose, mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Sodinti bulves reikėtų, kai dirva įšyla bent iki 10 laipsnių. Daigai labiau pažeidžiami, kai dygimo metu būna vėsūs orai ir drėgna,  dirvos temperatūra siekia 13-16 °C. Ligos vystymasis būna intensyviausias, kai dirvos temperatūra yra apie 17-18 °C ir 60-70 proc. drėgnumo.

Ligų riziką mažina gumbų sudaiginimas prieš sodinimą, užsodinto lauko dengimas plėvele, gera oro apykaita. Kylant temperatūrai, ligos vystymasis lėtėja. Nuo ligos labiau nukenčia lėtai augantys augalai. Suaugusių augalų vystymasis ir baltosios kojelės (rizoktonijos) intensyvumas būna didesnis, kai liepos ir rugpjūčio mėnesiais vyrauja vėsūs ir lietingi orai.

Reikėtų vengti sodinti bulves į užmirkstančias, sunkias dirvas. Atsparių šiai ligai veislių nėra, tačiau kai kurios jų pasižymi mažesniu jautrumu. Pirminio užsikrėtimo rizika sumažėja sodinant kiek įmanoma sveikesnius gumbus. Reikėtų laikytis sėjomainos, kad bulvės nebūtų sodinamos į užkrėstą dirvą. Sėklos beicavimas apsaugo nuo su sėkla plintančio grybo, tačiau užkratui iš dirvos įtakos beveik neturi.

Nereikėtų sodinti bulvių per anksti, kol dar dirva šalta. Sėklinių gumbų palaikymas prieš sėją šiltesnėse patalpose, optimalus sodinimo gylis taip pat yra svarbios prevencinės priemonės nuo bulvių baltosios kojelės. Norint sutrumpinti skleročių vystymosi ant gumbų laikotarpį, bulves reikėtų kasti tuoj po to, kai tik sunyksta bulvienojai.

Prieš bulvių gumbų sodinimą tikrinama sėklinės medžiagos kokybė. Svarbiausias rodiklis - daigumas. Sėklinių gumbų daigumą dėl ramybės periodo tikrinti reikia ne anksčiau kaip vasario mėnesio pradžioje. Sėklos ligotumo laipsnį iš dalies galima nustatyti pagal ligų simptomus gumbuose. Gerai pastebimi rauplėtumo, šašuotumo, maro, puvinių pažeidimai. Kai kurių ligų požymiai matomi tik gumbus perpjovus. Minkštimo audinių juodos dėmės, parudavimai rodo, kad sėkla užkrėsta ligų pradmenimis. Jei sėkliniai gumbai labai pažeisti, jų sodinti negalima.

Kęstutis RAINYS, Vidmantas RUDOKAS

Mano ūkis, 2014/05