Veisiant miško želdinius, svarbu ne tik tinkamai pasirinkti kultivuojamų medžių rūšis, bet ir apsirūpinti sodmenimis, paruošti želdavietę, tinkamai įdirbti dirvą ir pasodinti medelius. Visi šie aspektai siejasi su darbo sąnaudomis ir finansinėmis investicijomis.

Šiuo metu yra įsisteigusių daug privačių firmų, teikiančių miško naudojimo ir atkūrimo paslaugas. Miškų žinybos medelynai prekiauja aukštos kokybės selekciniais sodmenimis.

Kadangi smulkių miško valdų savininkai dažniausiai neturi mašinų dirvai įdirbti arba nenori skirti želdiniams įveisti lėšų, juos reikia sodinti į neįdirbtą dirvą, naudojant stambius sodmenis. Šiam tikslui tinka miške natūraliai išaugę jauni medeliai - savaiminukai, kurie, kaip vietinio genofondo palikuonys, yra geriausiai prisitaikę prie augimo sąlygų ir brangiai nekainuoja. Stambūs savaiminukai sodinant išdėstomi rečiau negu smulkūs sodmenys, jų reikia mažiau, lengviau apsaugoti nuo žvėrių pažeidimų, nereikalinga agrotechninė priežiūra. Persodinimui į mišką labiausiai tinka 3-4 metų atvirose vietose, žemės ūkiui naudotose dirvose išaugusios pušaitės, 4-6 metų labai neužpavėsintos eglaitės, 1-1,5 m aukščio ąžuoliukai, berželiai, drebulaitės ir kitų lapuočių savaiminukai. Jie turi būti sėklinės kilmės, turėti gerai išvystytą lają su strėliška viršūne. Sodinti netinkami iš nukirstų medelių atžėlę, nustelbti, su skėtiška laja savaiminukai.

Visų medžių rūšių savaiminukų būna gausiai prižėlę miško aikštėse, kirtavietėse, pelkėse, pagrioviuose, ryšių linijų trasose, nedirbamuose laukuose. Beržų ar drebulių savaiminukai iškasami ir iš pušų ar eglių želdinių. Jų neperkėlus į kitą vietą su kastuvu, ateityje reikės šalinti su kirviu, nes stelbs lėčiau augančius spygliuočius medžius. Valant ryšių linijas, jose želiantys savaiminukai nuolatos sunaikinami, todėl persodindami į mišką juos išsaugosime.

Želdaviečių paruošimas

Veisiant želdinius pirmasis darbas yra želdaviečių paruošimas. Žemės ūkiui naudotose dirvose, renkantis stambius sodmenis, jis beveik nereikalingas. Kirtavietėse tvarkomos kirtimo atliekos, jas sukraunant į krūvas ar volus, pašalinami trako krūmai ar pasilikę neiškirsti, išskyrus sėklinius, medžiai. Didesnės ar mažesnės aikštės būna gausiai prižėlusios šaltekšnių, šermukšnių, lazdynų arba priaugusios pavienių beržų, klevų ir kitų medžių. Visi šie krūmai ir medžiai trukdo veisti želdinius ir jiems augti. Atvirose vietose augantys beržai ir ypač klevai išaugina plačias lajas, kurios gali nustelbti 10 ir daugiau greta pasodintų pušaičių ar eglaičių. Todėl aikštėse augantys pavieniai medžiai iškertami prieš veisiant želdinius.

Nukirtus juodalksnius, iš jų kelmų atželia gausios atžalos, kurios greitai augdamos neatsilieka nuo greta įveistų želdinių. Kelmines atžalas tikslinga išretinti, paliekant iš vieno kelmo 3-4 perspektyviausias. Iškirsti trako krūmai taip pat greitai atželia. Gausių atžalų galima išvengti jaunus krūmus nekertant, bet išraunant su šaknimis. Pušynuose gausiai plintančių šaltekšnių šaknys paviršinės, todėl iki 2 metų amžiaus šaltekšniukai lengvai raunami, netgi be kastuvo. Didesniems krūmams šaknys nusmeigiamos dviem trimis kastuvo dūriais. Šermukšnių ir lazdynų šaknys gilesnės, su jais daugiau darbo, dažnai prireikia ir kirvio.

Šviesamėgių rūšių medžiai - pušys, maumedžiai, beržai, juodalksniai - užpavėsinti skursta. Jų netikslinga sodinti mažesnėse kaip 20 m skersmens aikštelėse, retmėse, arti prie augančio medyno arba prie pavienių didesnių medžių. Prie medyno pasodinti berželiai išlinksta į atviros vietos pusę. Juos reikia sodinti bent 10 m atstumu nuo didesnių medžių. Tarp veisiamo beržyno ir kaimyninių medžių tikslinga pasodinti 2-3 eilių eglių buferinę juostą.

Privačiuose miškuose, kuriuose yra daug įvairios kilmės aikštelių, atskiras medžių rūšis tikslinga sodinti joms tinkamuose dirvožemiuose grynomis giraitėmis. Jose geriausiai dera atskirų medžių rūšių biologinės savybės, o įvairių medžių besikaitaliojantys ploteliai visumoje formuoja mišrų medyną. Šis mišrinimo būdas ploteliais buvo plačiai praktikuojamas vokiečių miškininkų Karaliaučiaus miškuose.

Išretėjusiuose medynuose naudinga įveisti antrąjį ardą arba prieškirtiminius želdinius. Taip bus padidintas jų produktyvumas arba pagreitintas naujo medyno įveisimo ir sutrumpintas jo išauginimo laikas. Išretėjusiuose pušynuose sodinamos eglės ar liepos, ąžuolynuose - liepos bei klevai, beržynuose, drebulynuose bei sausesnėse vietose augančiuose juodalksnynuose - eglės. Kol išretėję medynai pabaigs augti, jų palajyje įveistos eglės bus pusamžės. O retame ąžuolyne pasodintos liepos užaugs kartu su ąžuolais, mažins jų šakotumą, gerins dirvožemį.

Sodinimas

Želdiniams įveisti naudojami savaiminukai iškasami su žemės gumulu, atsargiai pervežami, kad žemės nenubyrėtų, ir pasodinami į gumulo matmenis atitinkančią duobę. Pušų, eglių, beržų ir kitų minkštųjų lapuočių sodinimo vietas tikslinga išdėstyti 2x2 m atstumais. Taip sodinant medžiai gerai nusivalys nuo šakų, ilgiau išsilaikys medyne užtikrindami tarpinį naudojimą (iškirtimą retinant), kas ypač svarbu privatiems miško savininkams. Klevus ir maumedžius tikslinga sodinti kas 3 m, uosius - kas 3-4, ąžuolus - kas 4-5 metrus.

Mišką galima atkurti ne tik jį veisiant, bet ir suteikiant paramą savaiminiam atžėlimui. Ši sąvoka dažniausiai būdavo tapatinama su dirvos purenimu prieš sėklinius metus, arba savaiminukų šviesinimu nuo krūmų ir nepageidaujamų medžių stelbimo. Efektyvią paramą savaiminiam atžėlimui taip pat galima suteikti kryptingai persodinant atskirų medžių rūšių savaiminukus.

Pušų, eglių, beržų, drebulių savaiminukai dažniausiai būna sužėlę grupelėmis, o kėkštų pasodinti ąžuoliukai ar iš pamiškės sodybų vėjo atneštų sėklų išdygę klevukai auga pavieniai. Be žmogaus pagalbos nei iš vienų, nei iš kitų savaiminukų nebus daug naudos. Iš grupelėmis sužėlusių medelių geriausiu atveju išaugs vienas kitas medis. Pavienius, lėtai augančius ąžuoliukus stelbs ir sunaikins greičiau augantys medžiai, be to, ir miškininkų gerbiamas paukštis ąžuolą ne visada pasodina jam tinkamame dirvožemyje. Jauname amžiuje greitai augantys klevukai išaugina plačią lają ir stelbia kitus mums naudingus medelius.

Kad būtų išvengta visų šių negerovių, iš pušimis ar eglėmis atželiančių aikštelių reikia iškasti beržų bei drebulių savaiminukus, nes šios medžių rūšys, greičiau augdamos, stelbs spygliuočius, todėl vėliau teks juos iškirsti. Lygiai taip pat iš berželiais ar drebulaitėmis atželiančių plotelių reikia iškasti pušaites ar eglaites, nes jos bus nustelbtos greičiau augančių lapuočių. Paliktus grupelėse augančius savaiminukus reikia išretinti, paliekant 1-1,5 m atstumu augančius medelius, o iškastuosius pasodinti į greta esančias tuščias vietas arba pervežti į naujai želdomą sklypą. Taip bus suteikta parama atželti visai aikštelei pageidaujama medžių rūšimi arba gauta sodmenų kitiems sklypams apželdinti.

Spygliuočių ar minkštųjų lapuočių savaiminukų persodinimas yra nesudėtingas. Iš pradžių keturiais kastuvo smeigimais iškasama savaiminuko žemės gumulo dydžio duobutė. Tada iš keturių pusių apsmeigtas savaiminukas perkeliamas į iškastą duobutę. Paprastai medelio šaknys mažai nukenčia ir jis nepajunta, kad gauna naują augimo plotą.

Pavieniai ąžuoliukai perkeliami į atskirą aikštelę, kurioje juos naudinga mišrinti su liepaitėmis. Ąžuolų savaiminukus iškasti sunkiau, nes jie nuo pat augimo pradžios augina ir giliai įleidžia liemeninę šaknį. Ąžuoliukams persodinti reikia ir didesnės duobės.

Klevų savaiminukai perkeliami į aikštelę su derlingesniais ir drėgnesniais dirvožemiais. Pasodinti tankiau vienoje grupelėje, jie vieni kitiems neleis išbujoti šoninėms šakoms. Be to, persodinant stambias šakas tikslinga nukarpyti sodo žirklėmis. Taip paskatinamas klevuko augimas aukštyn, iš jo galima tikėtis bešakio rąsto.

Labai greitai augdamos hibridinės drebulės išstypsta į viršų, nepakankamai storėja jų stiebai, kartais blogai įsišaknija. Dėl to jas neretai išverčia vėjas. Įsišaknyti trukdo drėgmės perteklius, sunkaus priemolio dirvožemiai, panaudoti per stambūs sodmenys. Norint padidinti želdinių atsparumą, juos reikia veisti gretimais medynais nuo vėjo apsaugotuose sklypuose. Vėjo verčiamas drebulaites geriausia įtvirtinti iš trijų pusių „piramide" suremtais ir surištais kuolais. Dėl spartaus drebulių augimo surišimai greitai užsiveržia, tad juos reikia dažnai tikrinti.

Juodalksnių želdiniai veisiami pavasarį arba rudenį, atsižvelgiant į tai, kada jų želdavietės būna mažiau užlietos vandens.

Algimantas GRADECKAS, Audrius GRADECKAS
Mano ūkis, 2014/04