Žievėgraužis tipografas - vienas pavojingiausių miško medžių kenkėjų. Kaip jį atpažinti savo miške ir kokį pavojų jis kelia Lietuvos eglynams.

Žievėgraužis tipografas (Ips typographus L.) miškuose yra įprastas ir dažnai sutinkamas vabzdys. Priklauso kinivarpų šeimai (Scolytidae). Vabalo kūnas volelio formos, tamsiai rudas, 4,0-5,5 mm ilgio. Skraidyti pradeda balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, skleidžiantis beržo pumpurams, pabaigia - rugsėjį, atvėsus orams. Visą tą laikotarpį kenkėjas pavojingas eglynams. Vystosi žalių eglių kamienų gyvoje žievėje nuo lajos iki drūtgalio, išgrauždamas tipingo rašto takus, pagal kuriuos yra lengvai atpažįstamas. Lervutės bekojės, gelsvai baltos arba baltos, palinkusios į pilvelio pusę, randamos žievėje išgraužtuose takuose. Lėliukės atviro tipo, trumpos, standokos, baltos.

Pirmiausia į žievę pradeda graužtis vabalų patinai, įsigraužimo angas slėpdami žievės paviršiaus nelygumuose. Ten išgraužtose poravimosi kamerose kiekvienas sulaukia iki keturių patelių. Iš kameros aukštyn ir žemyn patelės graužia lygiagrečius motės takus, kurių šonuose deda kiaušinėlius. Patinas padeda patelėms valyti takus, per įsigraužimo angą išstumdamas išgraužas. Tie patys vabalai vėl gali graužti naujus takus ir dėti kiaušinius, sudarydami „seserinę" kartą tose pat ar naujose eglėse. Išsiritę lervutės nuo motininio tako stačiai graužia savo takus, kurie joms augant vis platėja. Baigusios maitintis lervinių takų pabaigos paplatėjimuose - „lopšeliuose" - virsta lėliukėmis ir naujos kartos vabalais. Per vieną vegetacijos sezoną gali išsivystyti 2 pagrindinės ir iki 2-3 seserinių kartų (generacijų). Prisidauginę žievėgraužiai tipografai sugeba plačiai išplisti, nes vabalai gerai skraido, kai kurie jų įveikia net po kelis kilometrus.

Pavojus ir žala

Žievėgraužis tipografas priskiriamas ypač pavojingiems miško kenkėjams. Lietuvoje apninka paprastąsias egles, rečiau - kitų rūšių egles, pušis, maumedžius. Kai būna palankios sąlygos (daug vėjavartų ir vėjalaužų, sausi ir šilti orai bei ūkininkaujama miške netinkamai), jų kiekis per 1-2 metus gali labai staigiai išaugti ir susiformuoti židiniai. Eglynų masiniai džiūvimai Lietuvoje per artimiausią šimtmetį kartojosi kelis kartus: 1969-1973, 1974-1985, 1993-1997, 2001-2004 metais. Visus juos lėmė prieš 1-2 metus miškuose buvę dideli vėtrų ar sniego pažeidimai ir po jų sekusios kaitros, sausros, žiemos speigai. Pagal mastus 1993-1997 metų džiūvimas buvo vienas didžiausių iš visų registruotų, nes uraganinių vėjų išlaužytuose miškuose medžių liemenų kenkėjams plisti buvo ypač tinkamos sąlygos: vyravo sausros, kartu su klimato globalaus atšilimo fonu, krituliai pasiskirstė netolygiai, eglės apsilpo nuo šaknų puvinių. Tuo metu žievėgraužių židiniai kasmet apėmė nuo 60 130 iki 162 318 ha eglynų, teko iškirsti 3207,7 tūkst. m³ pažeistų eglių.

Žievėgraužiams plisti palankiausi mūsų našiausi eglynai visose eglėms augti tinkamiausiose augavietėse: vidutinio ir brandaus amžiaus (nuo 50-60 metų), I-II boniteto, 0,7 ir didesnio skalsumo, gryni medynai ar su nedidele kitų medžių rūšių priemaiša. Juose yra sukaupta vertingiausia mūsų miškų mediena ir pagal rūšį, ir pagal kiekį, todėl masiniai jos pakenkimai neša didžiausią žalą. Nuo žievėgraužių pakenkimo žūva vertingiausi ir produktyviausio amžiaus eglynai. Vyresnių eglynų pažeidimai gali siekti 70 proc. ir daugiau. Mediena nuvertėja, nes dėl didžiulio džiūstančių eglių kiekio nepavyksta jos laiku sudoroti, ji būna labai sugadinama įvairių biologinės kilmės pažeidimų (vabzdžių, grybų ir pan.).

Grauždami takus tipografai žievėje pažeidžia gyvybiškai svarbius audinius, kuriais eglė aprūpinama maistinėmis medžiagomis, todėl tik laiko klausimas, kada medis nudžius. Jei kenkėjai apninka brandos amžiaus nesulaukusias egles, tai patiriami nuostoliai dėl medienos nepriaugimo ir priverstinio smulkesnių medžių kirtimo. Be to, vabalai platina patogeninius grybus iš Ophiostoma ir Ceratocystis genčių, kurie sukelia medienos mėlynavimą ir puvinius, taip dar labiau pagreitindami medžio žūtį. Grybo užkratas patenka į medienos balaninę dalį ir vandens indais paplinta po visą stiebą. Tokia pažeista mediena labai nuvertėja.

Staigus žievėgraužių židinių plitimas vaizdžiai vadinamas „šaltuoju" gaisru, nes su tikruoju gaisru turi daug panašumų. Lietuvoje žievėgraužiai savo kasmetiniu pasireiškimu net gerokai lenkia miško gaisrų pasekmes pagal apimamus medynų plotus ir žalos dydį.

Židinių susidarymas

Medyne žievėgraužiams tipografams vystytis tinkamiausios yra šviežios eglių vėjavartos ir vėjalaužos, taip pat džiūstančios ir atsilikusios eglės dėl natūralaus medyno diferenciacijos proceso bei šaknų ir stiebo puvinių pažeisti medžiai. Kenkėjai sugeba medyne susirasti net pavienius vystymuisi tinkamiausius medžius, todėl juos apgyvendina esant ir mažam populiacijos skaitlingumui. Tad koncentruojasi jie vėjavartų ir vėjalaužų susidarymo vietose, tvarumą ir atsparumą praradusiuose eglynuose dėl vykdytų kirtimų, netinkamos melioracijos, medžių ligų, t. y. ten, kur yra išversti ir išlaužti, nusilpę medžiai, nenužievinta miško produkcija, šviežios kirtavietės.

Puiki signalinė sistema žievėgraužiams padeda aptikti tinkamus vystytis medžius ir į juos privilioti tūkstančius savo giminaičių, kad jie masine ataka įveiktų medžio pasipriešinimą ir užliejimą sakais. Pirmiausia skrisdami patinai suranda tinkamus nusilpusius medžius, virtuolius, šviežiai pagamintą medieną - juos privilioja kvepiantys maistiniai atraktantai, t. y. dervinių medžiagų terpeninių junginių lakieji eteriai. Grauždamiesi į eglių žieves patinai išskiria feromonus, kurių kvapas vilioja suskristi dar daugiau žievėgraužių tipografų (patinų ir patelių). Vienoje eglėje gali įsikurti keli tūkstančiai jų gentainių.

Medynuose liemenų kenkėjų foninis kiekis yra visada dėl jų galėjimo išgyventi ant pavienių tinkamiausių medžių. Todėl nuolat išlieka rizika, kad per 1-2 metus gali susidaryti masiniai žievėgraužių tipografų židiniai, jei tik tam susidaro palankios sąlygos: atsiranda daug nusilpusių eglių kartu su tinkamais vystytis šiltais sausringais orais, kurie dar labiau didina eglių nusilpimą. Židiniai apima vėjo, šaknų puvinių, drėgmės deficito, užmirkimo ir įvairiais kirtimais „nuvargintus" bei vyresnio amžiaus medynus. Kai žievėgraužių labai pagausėja, jie puola ir sveikus eglynus. Kenkėjas nepripažįsta miško nuosavybės ribų, todėl lengvai gali persimesti iš apsileidusių šeimininkų valdų į gerai prižiūrimus miškus.

Kaip išvengti žievėgraužių tipografų plitimo miškuose, skaitykite gegužės mėnesio „Mano ūkyje".

Virgilijus VASILIAUSKAS

Mano ūkis, 2014/04