Pradėjus plėšriuosius žvėrelius skiepyti oraliniu būdu nuo pasiutligės, lapės ir mangutai mažiau serga šia baisia liga ir dėl šios bei daugybės kitų priežasčių šių žvėrelių prisiveisė begalės. Nors medžiotojai skelbia, kad iš medžioklės jiems jokios naudos nereikia, tačiau, kai tik pradingo rusiškoji kailių rinka, susidomėjimas kailinių žvėrelių medžioklėmis subliuško kaip muilo burbulas. Dauguma šaulių taip priskreto prie šerniukų uodegų, kad neatplėši...

Jei visgi ne taip labai rūpi šernienos kepsnys, kaip mėgstama teigti, tai pasverkime, kokios medžioklės romantiškesnės.

Populiariausios šiuo metu šerniukų medžioklės vadinamosiose jaukinimo vietose: kas antrą dieną išpilamas kibiras pašarų jaukykloje ir savaitgalį, o neretai ir kas antrą dieną, sėdima 2-3 val. bokštelyje žiemą-vasarą vienoje ir toje pačioje vietoje, nusitaikius į išpiltų kukurūzų krūvelę, kur įbes šnipą atbėgęs alkanas paršiukas. Graižtvinis šautuvas, galingas optinis taikiklis, nuo bokštelio iki pašarų krūvos parinktas optimalus atstumas, išmatuotas centimetro tikslumu pagal šautuvo prišaudymą. Neretai, naudojant įvairius laikrodžius, tiksliai nustatomas šernų apsilankymo laikas šėrykloje, paslėptomis filmavimo kameromis sužinoma, kokie šernai šėrykloje-jaukykloje lankosi (tai svarbu žinoti, nes visi medžiotojų kolektyvai uždraudę suaugusių šernų patelių medžioklę net leistinu tai daryti metu, tad laukiama ateinančių jauniklių paršelių). Jokios kūrybos, jokio žvėrių sekimo, jų gyvenimo būdo studijavimo, jokio judėjimo, norint prie žvėries priartėti šūvio atstumu. Ypač žiemą per speigus, kur dings tas šerniokas sniegynuose neatėjęs į maitinimo vietą...

O lapių medžioklės visai kitokios. Apsnigtų laukų platybės. Pavasarėjant skaisčios saulės spinduliai žaižaruoja sniego smiltyse, net akis rėžia. Bekraščių baltų dykynių erdvėje papurusių kailinių liepsnomis žaibuoja lapių pora, išrisnojusi žaisti vestuvinių žaidimų. Sniego dykuma, saulė, erdvė, gražuolės lapės ir tu - medžiotojas. Pabandyk priartėti prie žvėrelių šūvio atstumu (ir gerai būtų, kad rankose turėtum lygiavamzdį šautuvą). Išmok maskuodamasis prie žvėrelių prisėlinti, pabandyk juos prisivilioti, mėgdžiodamas pelėno cypimą ar sužeisto zuikio klyksmą, arba atspėk, kokiu taku prisižaidusios lapės patrauks į artimiausią miškelį, kad galėtum jų ten patykoti. Pavyks tai padaryti toli gražu ne iš karto. Štai, kur romantika! Štai, kur reikia šiek tiek galvoti, gerai pažinti žvėrių elgseną ir savo medžioklės plotus. Mokėti ne tik medžioti, bet ir džiaugtis medžioklės malonumu...

Ir, svarbiausia, iš tokios medžioklės medžiotojui jokios tiesioginės materialinės naudos, apie ką taip mėgstama deklaruoti, nes lapių kailiai dabar vertės neturi. Nebent tik tai, kad, gerokai sumažinus lapių ir kitų plėšriųjų žvėrelių skaičių, medžioklės plotuose pagausėtų kurapkų, ančių, zuikių, o šios smulkiosios medžiojamosios faunos medžioklės taip pat labai įdomios. O kurapkų jau tiek sumažėjo, kad net jų medžioklė uždrausta.

Lapių gausą būtina mažinti

Tačiau nori ar nenori lapes ir mangutus būtina pradėti medžioti rimčiau. Jeigu jie dabar mažiau serga pasiutlige, tai pavasariop beveik visi žvėreliai apiplinka, lieka tik su liūto uodegomis. Ir nedaro garbės nė vienam medžiotojų kolektyvui, kai jo medžioklės plotuose slampinėja tokie žvėrys „lapės-liūtai", kurių kūnai pliki, o plaukų „karčiai" belikę tik ant kaklo ir uodegos galiuko. Juolab kad neretai jie užklysta ir į gyvenvietes, ūkininkų kiemus.

Be to, sumažinus lapių populiaciją, galbūt ir zuikelių kiek padaugėtų. Aplinkos ministerijos skelbiamais įvairiais zuikių medžioklės apribojimais tikrai žvairių populiacijos nepagausinsime. Laikas to imtis mums patiems - medžiotojams. Nuo lapių taip pat nukenčia kurapkos ir visa kita smulkioji fauna, netgi stirnų jaunikliai. Tad medžiotojai neturi pamiršti, jog privalo reguliuoti visų medžiojamųjų gyvūnų gausą, o ne tik tų, iš kurių galima gauti naudos. Dabar aktualu mažinti lapių, mangutų, kiaunių, kanadinių audinių, bebrų ir, žinoma, šernų populiacijų gausą.

Kovą dar galima smagiai palapiauti

Kad ir kokia žiema būtų snieginga, kovą vis aukščiau dangumi palypėdama saulė savo spinduliais „subado" pusnynus, apie medžių kamienus ratukais sniegą „sugraužia" iki pat miško paklotės, o laukuose ten, kur sniegas buvo nupūstas vėjų, sujuoduoja besniegės dirvos lopinėliai, kuriuose dažnai prieglobstį randa dirviniai vieversiai. Dienomis sniegas ištyžta, o naktimis spustelėjus šaltukui suakmenėja. Nors būna ir tokių pavasarių, kai gana purios sniego pusnys pūpso iki kovo vidurio arba sniegas visiškai pradingsta jau vasario pabaigoje.

Paprastai kovą, suliesėję per vestuvių metą vasarį, iš miškų ir miškelių, iš paupių, paežerių brūzgynų peliauti ir maudytis kasdien šiltėjančiuose saulės spinduliuose į laukus patraukia lapės. Ypač gerai maitintis reikia patelėms, kad balandžiui baigiantis atvestų sveikus žvalius lapiukus. O laukuose, sukritus sniegui, atsiradus plikos žemės lopinių, daug lengviau tampa pasigauti pelėnų, lauko pelių, o ir zuikučių tuo metu jau pradeda atsirasti. Tad ir medžiotojai kovą dar gali smagiai palapiauti.

Kaip medžiojamos lapės

Yra daug lapių medžioklės būdų: ►medžioklė varant, ►sėlinant, ►tykojant, ►su šunimis, ►su plėšriaisiais paukščiais ►bei spąstais ir gaudyklėmis.

ü  Varant medžiojama miške ir laukuose. Miškuose varymo medžioklės leidžiamos nuo spalio 15 iki vasario 1 d., o laukuose smulkiuosius medžiojamuosius plėšriuosius žvėrelius varant galima medžioti nuo spalio 15 iki balandžio 15 dienos. Varymo medžioklėse varovams gali talkinti medžiokliniai šunys arba žvėris ginti link medžiotojų gali vieni šunys be varovų. Dažniausiai lapės taip medžiojamos su skalikais. Deja, nepavyksta įtikinti medžioklės taisyklių tobulintojų, kad nuo vasario 2 d. uždraudus varymo medžiokles miškuose, medžiojant laukuose su varovais būtų leidžiama žvėrelius išvaryti iš mažų iki 300 ha dydžio miškelių, taip pat su varovais medžioti siaurose iki 200 m pločio vandens telkinių pakrančių medžiais ir krūmais apaugusiose juostose. Kaip tik tokiuose mažo ploto želdiniuose daugiausia ir slepiasi rudosios ilgauodegės, tad nesuprantama, kokia žala gamtai būtų padaryta, jei 3-4 varovai jas iš ten išbaidytų. Belieka tikėtis, kad asmenys, galintys keisti medžioklės taisyklių reikalavimus, kada nors dviratį iš naujo išras patys, mat į kitų pasiūlymus jie reaguoja labai nenoriai...

Paprastai į lapių medžiokles daug šaulių nesusirenka. Kai medžiotojų mažai, medžioklės plotus labai gerai pažįstantis medžioklės vadovas šaulius sustato tik tose vietose, kur yra didžiausia tikimybė, kad prabėgs varovų pabaidytos ilgauodegės. Keli varovai automobiliais nuvežami 1-2 km nuo šaulių linijos. Varovai taip pat turi gerai pažinti vietovę, todėl dažniausiai varo pasikeisdami patys medžiotojai. Varydami jie dažnai net nemato vienas kito ir daug netriukšmaudami eina ar čiuožia slidėmis tomis vietomis, kur tikisi aptikti lapių, tačiau privalo nenuklysti ir galop išeiti prie medžiotojų, stovinčių šaulių linijoje. Kadangi medžioklė vyksta sniego kilimu padengtuose laukuose, medžiotojams pravartu vilkėti baltais chalatais. Šaulių linijoje medžiotojai stovi toli vienas nuo kito, todėl šaudyti dažniausiai tenka iš maksimalių atstumų 5-6 mm šratais užtaisytais šoviniais. Per trumpą žiemos dieną pavyksta atlikti tik 3-5 varymus, tačiau jeigu šauliai būna kantrūs ir laikosi medžioklės vadovo nurodymų, dažnai tokios medžioklės būna gana sėkmingos. Tokiose medžioklėse turėtų būti leidžiama į žvėrelius šauti ir varovais einantiems medžiotojams, nes atvirose laukų erdvėse šūviai niekam pavojaus nekeltų. Panašiai juk šaudoma medžiojant „katilu".

Nors medžioklė su vėliavėlėmis medžioklės taisyklėse išskirta į atskirą medžioklės būdą, ji yra tik varymo medžioklės atmaina, kai gyvūnai medžiojami medžioklės plotų dalį apjuosus specialia virve su ant jos pritvirtintomis vėliavėlėmis. Šiuo būdu daugiausia medžiojami vilkai, tačiau labai įdomu taip medžioti ir lapes. Gaila, bet dabar šis būdas beveik pamirštas ir vilkų medžioklėse, o medžiojant lapes visai netaikomas.

ü  Sėlinimo medžioklę taip pat galima suskirstyti į atskiras dalis: kai prie žvėrelio sėlina vienas medžiotojas, kai sėlinama „grandine" ar „katilu". Įdomiausia sėlinti vienam. Plačios laukų sniegynų erdvės, tolumoje peliaujantis rudakailis žvėrelis ir tu, medžiotojas: kas kurį pergudraus. Apsitaisęs maskuojančiais baltais darbužiais, prisidengdamas krūmais, šliauždamas grioviais žingsnis po žingsnio artėji prie grakščiais šuoliukais šokinėjančios ir peles gaudančios ilgauodegės. Pritrūkus priedangų, bandai rudąją prisivilioti, pamėgdžiodamas pelės cypimą ar sužeisto zuikio klyksmą - kartais pavyksta, kartais ne... O tada viską kartoji iš naujo bandydamas pergudrauti kitą rudakailę. Tokia medžioklė labai romantiška, tačiau ją praktikuoja mažai šaulių: reikia patyrimo, kantrybės, žvėrelio elgsenos išmanymo.

Nors dabar beveik kiekvienas medžiotojas turi po graižtvinį šautuvą ar net du skirtingų kalibrų, populiarėja ir pavienio sėlinimo laukuose medžioklės, priviliojimui naudojant įvairias vilbynes. Medžiotojų žurnaluose kartais pasirodo pagyrų, kad lapės nušaunamos net iš puskilometrio atstumo, o 150-200 m. atstumas - įprastas reiškinys. Tokiais atstumais, žinoma, nesunku prisėlinti ir prie tokio gudraus gyvūno kaip lapė. Tiems, kurie lygiavamzdžių neiškeitė (yra dar tokių „atsilikėlių") į graižtvinius, prisėlinti prie žvėrelio 30-50 m. atstumu yra sudėtingiau.

Sėlinimas „grandine", kai medžiotojai sustoję linija eina atviru lauku, ir „katilu", kai medžiotojai eina į centrą, apsupę tam tikrą atvirų laukų plotą, medžioklės taisyklėse išskirti į atskirus medžioklės būdus, nors iš esmės yra tik sėlinimo medžioklės variantai. Tačiau šiais sėlinimo būdais specialiai lapės retai medžiojamos, o tik nušaunamos taip medžiojant zuikius.

Medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu: ne anksčiau kaip 1,5 val. iki saulės patekėjimo ir 1,5 val. po saulės nusileidimo.

ü  Tykojimo medžioklėse gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, specialiai įrengtoje priedangoje. Tykojant medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti natūralios kilmės masalu, iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais ir cheminiais jaukais, medžiojant antis - krykštėmis. Lapės šiose medžioklėse medžiojamos, naudojant įvairias vilbynes, pamėgdžiojančias pelėno cypimą ar sužeisto zuikio klyksmą (patyrę medžiotojai šiuos garsus be vargo išgauna ir lūpomis) bei masalus. Blogai tik tai, kad nėra numatyta, ką galima naudoti natūralios kilmės masalams ruošti. Mano galva, tam galėtų būti naudojama sumedžiotų žolėdžių žvėrių apdorojimo atliekos, tačiau dabar reikalaujama jas sumesti į žvėrienos apdorojimo aikštelėse esančias sandarias atliekų duobes. Gyvus ar sužeistus gyvūnus masalui naudoti draudžiama.

Dar viena blogybė ta, kad tykojant tamsiuoju paros metu medžiokliniu prožektoriumi pasišviesti galima tik šaunant į šernus. Kodėl negalima šviesti į plėšriuosius žvėris ir bebrus, kurių populiacijas būtina gerokai praretinti (išskyrus vilkus, kurių medžioklė griežtai reguliuojama), medžioklės taisyklių sudarytojai neatsako jau pora dešimtmečių.

Dėl minėtų trūkumų lapės sumedžiojamos tik atsitiktinai tykojant šernų ar elninių žvėrių, o specialiai lapių tykojimo medžioklės beveik nerengiamos.

ü  Medžioklė su šunimis medžioklės taisyklėse apibūdinta taip: „kai su medžiokliniais šunimis žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose arba yra šaudomi šunų išvaryti iš urvų ar namelių, ar jie gaudomi atkasant urvą, arba kai šuo pasiveja ir pagauna plėšrųjį žvėrį ar kiškį."

Sovietmečiu, kai lapių ar mangutų kailiai kainavo inžinieriaus algą, šių žvėrelių medžioklė su urviniais šunimis buvo labai paplitusi. Šiose medžioklėse buvo naudojami įvairių veislių terjerai ir taksai. Dabar, kai lapių kailiai pigūs, į medžiokles su urviniais šunimis išsiruošia mažai tokių medžioklių entuziastų. Nors šuneliai ir labai aršūs, labai dažnai lapės ar manguto iš urvo jie neišvaro ir tada šuns aplojamą žvėrelį reikia atsikasti. Jei urvai gilūs, o žemė metrą įšalusi, medžiotojui tenka gerokai paprakaituoti.

Plėšrųjį žvėrį, šiuo atveju lapę, pasivyti ir sugauti gali tik kurtai. Tačiau kurtams Lietuvos laukuose mažoka erdvės, o ir šių šunų augintojų yra nedaug. Tad lapės su kurtais beveik nemedžiojamos.

ü  Su plėšriaisiais paukščiais, kai smulkioji medžiojamoji fauna gaudoma pasitelkus specialiai apmokytus plėšriuosius paukščius, Lietuvoje medžiojama taip pat labai mažai. Lapei sugauti reikalingas stambus plėšrusis paukštis, dažniausiai erelis. Nors tokios medžioklės įdomios, bet įsigyti, išmokyti ir išlaikyti plėšriuosius paukščius nėra paprasta, tad Lietuvoje tokių medžioklių entuziastų yra nedaug.

ü  Lapes galima gaudyti ir spąstais bei gaudyklėmis. Spąstai turi užtikrinti staigią į juos papuolusio žvėrelio žūtį. Anksčiau naudotais spąstais, kai žvėrelis sugriebiamas už galūnių, dabar gaudyti neleidžiama, tačiau medžioklės taisyklėse naudojamas terminas „selektyviniai spąstai" taip pat nieko vertas. Nėra tokių spąstų, kuriuos paspendus lapei į juos negalėtų papulti mangutas, kiaunė, audinė ar barsukas, o į bebrams pastatytus spąstus gali patekti ir ūdra, ir nutrija, ir kiti žvėreliai.

Gaudyklėmis gyvūnai sugaunami gyvi ir nesužaloti. Lapėms skirtų gaudyklių teko matyti Švedijos ir Suomijos miškuose. Lietuvoje spąstais ir gaudyklėmis lapės beveik nemedžiojamos. Mūsų šalyje nėra tokios medžioklės tradicijų, be to, žvėreliams pastatyti spąstai dažnai vagiami. Sunku medžioti, kai spąstus ar gaudykles reikia įtaisyti taip, kad į juos papultų žvėreliai, tačiau kad žabangų neaptiktų žmonės. Daugiau kaip 20 metų Kauno medžiotojų draugijai priskirtuose medžioklės plotuose gana didelėje Lietuvos teritorijoje profesionaliai spąstais gaudžiau bebrus, tad su šia problema teko gerai susipažinti. Sovietmečiu bent spąstai buvo pigūs, o kailiai brangūs. Dabar yra atvirkščiai, tai mažai kas rizikuoja taip medžioti.

Nors yra daug būdų, kuriais galima medžioti lapes, jos dažniausiai sumedžiojamos tik atsitiktinai kitų žvėrių medžioklėse, kaip, beje, ir vilkai. Ilgauodeges daugiausia medžioja tik pavieniai entuziastai, paprastai rinkdamiesi sėlinimo būdą, nes kiti lapių medžioklės būdai reikalauja specialaus pasiruošimo bei priemonių, o į varymo medžiokles, skirtas tik lapių medžioklei, medžiotojų susirenka per mažai.

Afrikinio kiaulių maro grėsmės akivaizdoje suskubta raginti medžiotojus gerokai sumažinti šernų populiacijos gausą, nors į ankstesnius raginimus nepaversti Lietuvos miškų kiaulynais niekas nereagavo. Kai savo pareigų neatlieka medžiotojai, labai pagausėjusias žvėrių populiacijas imasi reguliuoti pati gamta. Šernai jau pradėjo gaišti ir nuo afrikinio maro, ir nuo kitų ligų. Lapių medžioklės plotuose taip pat yra per daug, bet jų gausą ligos sureguliuoja dažniau: jei ne pasiutligė, tai niežai. Ir niekam per daug dėl to neskauda galvos, nes susirgę rudosios nugaišta kur nors sulindę į urvus ir jų gaišenų nesimato taip, kaip migiuose nusigalavusių šernų, be to, jų ligos mažiau pavojingos kiaulių ūkiams. Tačiau medžiotojų pareiga reguliuoti visų medžiojamųjų žvėrių skaičių, nežiūrint to, ar jie valgomi, ar jų kailiai turi vertę, ar ne. Turi, bet kažkodėl niekas jų nepriverčia tai daryti...

Vytautas RIBIKAUSKAS

Mano ūkis, 2014/03