Švelnią žiemą gerai žiemoja ne tik augalai, bet ir žalingi organizmai. Pabandykime paanalizuoti, kaip plis kenkėjai ir ligos žieminiuose rapsuose ir kaip užkirsti kelią jų daromai žalai.

Prasidėjus žieminių rapsų vegetacijai, juos teks apsaugoti nuo kopūstinių stiebinių paslėptastraublių, šiek tiek vėliau - nuo rapsinių žiedinukų, taip pat nuo sklerotinio puvinio.

Kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai

Atsinaujinus žieminių rapsų vegetacijai, jų stiebo ilgėjimo tarpsniu (BBCH 31-39), į rapsų pasėlius pradeda migruoti kopūstiniai stiebiniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus pallidactylus). Vabalai mažiau žalingi rapsams negu jų lervos, kurios pažeidžia rapsų stiebus. Lervos yra 3-5 mm ilgio gelsvai baltos, mažomis rudomis galvomis, turi 3 išsivystymo stadijas. Maitinasi rapsų stiebų vidiniais audiniais.

Išsiritusios lervos iš pradžių (pirmos ir antros stadijos) graužia lapkočių audinius, vėliau (trečios stadijos) iš lapkočių pereina į stiebus ir stiebų viduje išgraužia landas, kuriomis pasiekia stiebo šerdį ir per visą stiebą, nuo viršaus iki pat šaknies, gali pažeisti augalą.

Pažeisti augalai pradeda gelsti. Iš pradžių gelsta viena lapo pusė, rapsų stiebai deformuojasi, išsikraipo, sustorėja. Dažnai žemiau pakenktų vietų formuojasi nauji žiedynai, kurie žydi vėliau, ir toks užsitęsęs žydėjimo tarpsnis lemia netolygų pasėlio brendimą. Be to, kenkėjų pažeisti rapsai gali lengviau užsikrėsti grybinėmis ligomis ar bakteriniais puviniais.

Siekiant apsaugoti rapsus nuo šių kenkėjų lervų daromos žalos, insekticidus reikia naudoti suaugėlių migracijos į žieminių rapsų pasėlius piko metu. Mūsų tyrimų duomenimis, kopūstinių stiebinių paslėptastraublių suaugėliai žieminiuose rapsuose pradeda skraidyti stiebo ilgėjimo tarpsnio pabaigoje (BBCH 39), o aktyviausi jie būna žieminių rapsų butonizacijos viduryje (BBCH 53-57).

LAMMC Žemdirbystės institute 2011-2013 metais atlikti tyrimai, kurių metu buvo nustatytas insekticidų efektyvumas nuo kopūstinių stiebinių paslėptastraublių žieminiuose rapsuose. Insekticidai naudoti žieminių rapsų stiebo augimo tarpsnio pradžioje (kai stiebas pakilęs nuo dirvos paviršiaus 10-20 cm). Gauti tyrimų duomenys parodė, kad žieminiuose rapsuose kontaktinio ir sisteminio poveikio insekticidai efektyviai mažino pažeistų stiebų kiekį, palyginti su nepurkšto varianto laukeliais. Palyginus tarpusavyje kontaktinio ir sisteminio poveikio insekticidų veiksmingumą žieminiuose rapsuose, paaiškėjo, kad jų poveikis, siekiant sumažinti pažeistų stiebų skaičių, buvo panašus.

Rapsiniai žiedinukai

Rapsinių žiedinukų (Meligethes aeneus) migracija į žieminių rapsų laukus prasideda oro temperatūrai sušilus iki 15 °C ir daugiau. Žieminiams rapsams kenkia ir vabalai, ir lervos. Vabalai smulkūs, 1,5-2,7 mm ilgio, juodi, blizgūs, panašūs į sprages, tik nešokinėja. Lervos gelsvos su šviesias rudais taškeliais, ruda galva, su trimis kojų poromis. Visiškai išsivysčiusios lervos būna apie 4 mm ilgio, lengvai pastebimos žieduose. Vabalai intensyviai maitindamiesi įsigraužia į 1-2 mm skersmens žiedinius pumpurus, o patelės deda kiaušinėlius į šiek tiek didesnius (2-3 mm).

Insekticidai nuo rapsinių žiedinukų naudojami pagal šių kenkėjų žalingumo ribas: stiebo augimo tarpsniu (BBCH 31-39), kai vienam augalui tenka vidutiniškai 1-2 žiedinukai, butonizacijos tarpsniu (BBCH 51-59) - 3-4 vabalai.

Pastaraisiais metais stipriai išryškėjo rapsinių žiedinukų rezistentiškumo problema piretroidų klasės insekticidams. Ne tik pas mus, bet ir kitose Europos šalyse ši problema yra ypač aktuali. 2008-2013 metais LAMMC Žemdirbystės institute atliktų tyrimų rezultatai patvirtino, kad jau yra išsivystęs rapsinių žiedinukų rezistentiškumas piretroidų klasės insekticidams (lambda-cihalotrinui, alfa-cipermetrinui ir deltametrinui). Šiuo metu yra nustatytas vidutinis ar didelis atsparumas piretroidų klasės insekticidams.

Rapsiniams žiedinukams būdingas kryžminis rezistentiškumas, todėl, nustačius rezistentiškumą nors vienai piretroidų klasės veikliajai medžiagai, atsiranda rezistentiškumas ir kitoms tai klasei priskiriamoms veikliosioms medžiagoms.

Insekticidų efektyvumo nuo rapsinio žiedinuko tyrimai buvo atlikti 2013 metais žieminiuose rapsuose naudojant kontaktinio ir sisteminio poveikio insekticidus. Žieminiuose rapsuose insekticidai naudoti tuomet, kai buvo pasiekta rapsinių žiedinukų žalingumo riba (butonizacijos tarpsniu BBCH 55, esant 3-4 vabalams ant augalo). Didelių skirtumų tarp įvairių insekticidų nebuvo nustatyta.

2013 metų tyrimų duomenimis, praėjus vienai dienai po purškimo, visų insekticidų efektyvumas mažinant žiedinukų kiekį buvo vidutiniškai 73,6 procento. Praėjus keturioms dienoms po insekticidų purškimo, jų efektyvumas vidutiniškai siekė 28,7 procento.

Remiantis mūsų tyrimų duomenimis, insekticidų veiksmingumas nuo rapsinių žiedinukų kasmet mažėja, taip pat trumpėja jų veikimo laikas.

Fomozė

Ilgas, neįprastai šiltas rudens ir švelnus žiemos periodas buvo palankus fomozei plisti žieminiuose rapsuose. Ligos požymiai ant lapų išryškėjo anksti rudenį, rugsėjo mėnesio pradžioje, tad dar rudenį ir žiemos pradžioje, iki pirmųjų šalnų, buvo pakankamai laiko nuo ligotų lapų infekcijai pereiti visą lapkotį ir pasiekti stiebo apatinę dalį ties šaknies kakleliu.

Stiebo apačioje esantys fomozės pažeidimai yra daug pavojingesni už pažeidimus aukščiau ant stiebo, ypač jei išplinta visoje apatinėje stiebo dalyje. Stiebo apatinėje dalyje arba šaknies kaklelio srityje pažeisti augalai, nutrūkus medžiagų apykaitai, bręsta anksčiau negu sveiki.

Tikėtina, kad fomozės žalingumas šiais metais bus didesnis negu ankstesniais dėl ypač palankių meteorologinių sąlygų fomozei plisti ir vystytis. Tik panaudojus apsaugos priemones optimaliu laiku galima tikėtis gerų rezultatų. Veiksminga rapsų apsauga nuo fomozės - fungicidų naudojimas rudenį, kai lauke randama 10-15 proc. augalų su fomozės požymiais ant lapų.

Prognozuojama, kad, 2013 m. rudenį optimaliu laiku panaudojus fungicidus apsaugai nuo fomozės, šįmet rapsams bręstant augalai bus mažiau pažeisti ligos šaknies kalelio srityje. Tačiau pasėliuose, kur fungicidai rudenį buvo naudoti sumažintomis normomis ar visiškai nenaudoti, fomozės žalingumo rizika išliks didelė.

Daugiamečių tyrimų duomenimis, žieminiuose rapsuose fungicidų naudojimas nuo fomozės atsinaujinus augalų vegetacijai ar vėliau yra ekonomiškai nenaudingas.

Sklerotinis puvinys

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiemet prognozuojama, kad sklerotinis puvinys bus viena iš žalingiausių grybinių ligų, pažeidžiančių žieminius rapsus. Jei nebus imtasi jokių apsaugos priemonių sklerotiniam puviniui kontroliuoti, ši liga atneš didelių derliaus nuostolių, kurie gali siekti per 50 proc. ir dar daugiau.

Mūsų tyrimų duomenimis, ligos pažeistų augalų sėklos iš esmės būna smulkesnės, palyginti su sveikų augalų sėklomis, todėl 1 000 sėklų masė sumažėja per 30 procentų. Pavojinga ir tai, kad subrendusios pažeistų augalų ankštaros žymiai lengviau atsiveria ir rapsų sėklos dar prieš derliaus nuėmimą išbyra ant dirvos paviršiaus. Dalis rapsų sėklų išbyra kūlimo metu, todėl rapsų sėklų derliaus nuostoliai dar labiau padidėja.

Rapsų brendimo metu, sklerotinio puvinio pažeidimus dažniausiai matome ant rapsų stiebų (galimas pažeidimas stiebo apatinėje dalyje ar stiebo viršuje), tačiau intensyviais ligos plitimo metais pažeidimai gali atsirasti ir ant augalo šakų, ankštarų bei šaknų, kurių viduje formuojasi grybo skleročiai.

Kasmet rapsų derliaus nuėmimo metu į dirvas patenka daugybė grybo Sclerotinia sclerotiorum skleročių, dėl šios priežasties nuolat didėja ligos išplitimo rizika. Tačiau ne visada esantis infekcijos lygis lemia ligos išplitimą ir intensyvumą. Sklerotinio puvinio plitimui labai svarbu, kad susiklostytų tam tikros oro sąlygos, kad lygiagrečiai su skleročių dygimu, vaisiakūnių - apotecių - formavimusi ir askosporų išbarstymu sutaptų žieminių rapsų žydėjimo pradžia bei pirmųjų žiedlapių kritimas.

Sklerotinį puvinį sukelia grybas Sclerotinia sclerotiorum. Šis grybas nepalankias sąlygas dirvoje daug metų išgyvena skleročiuose, kurie yra pagrindinis infekcijos šaltinis. Esant dirvoje pakankamai drėgmės ir žemei sušilus iki 10 °C ir daugiau, iš skleročių, esančių netoli dirvos paviršiaus, išauga grybo apoteciai. Iš jų ore pasklinda grybo askosporos, kurios patenka ant žiedų, kartu su žiedlapiais nukrenta ant rapsų lapų ir prie jų prilimpa. Susidarius nors ir nedideliam drėgmės kiekiui, ant žiedlapių esančios askosporos ima dygti, vėliau išauga grybiena, kuri greitai nuo lapų perauga į stiebą.

Augalai sklerotiniu puviniu gali užsikrėsti, kai grybiena išauga tiesiai iš pačių skleročių. Šiuo atveju augalai užsikrečia ties dirvos paviršiumi, jei stiebai yra ne toliau kaip 2 cm atstumu nuo grybieną išauginusių skleročių. Ši ligos infekcija neturi galimybių išplisti į kitus laukus, todėl pagrindiniu sklerotinio puvinio infekcijos šaltiniu laikomos vėjo dideliais atstumais platinamos grybo askosporos.

Pastaruoju metu yra labai daug informacijos apie sklerotinio puvinio žalą rapsų augalams. Tačiau kiekvienais rapsų auginimo metais iškyla vienintelis klausimas: kokiomis priemonėmis ir kuriuo laiku apsaugoti rapsus nuo sklerotinio puvinio, kad kuo mažesni būtų rapsų sėklų derliaus nuostoliai?

Siekiant sumažinti sklerotinio puvinio pažeidimo lygį, pirmiausia reikėtų stengtis panaudoti visas įmanomas prevencines priemones. Kadangi sklerotinis puvinys priskiriamas prie „sėjomaininių" ligų, tinkama sėjomaina yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Rapsai į tą patį lauką turėtų grįžti ne dažniau kaip kas 4-5 metai.

Taip pat svarbu optimaliu laiku sėti kokybišką rapsų sėklą, formuoti normalaus tankumo pasėlius bei naikinti piktžoles, kaip tarpines šios ligos platintojas. Taikant prevencines priemones, iš dalies galima sumažinti dirvoje esantį grybo skleročių kiekį.

Mokslinėje literatūroje randama duomenų, kad rapsai sklerotiniu puviniu gali užsikrėsti ir žydėjimo pradžioje, ir viduryje, ir net žydėjimo pabaigoje. Remiantis Žemdirbystės institute atliktais pastarųjų 5 metų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad žieminių rapsų žiedlapiai grybo askosporomis užsikrečia skirtingu metu. 2009 ir 2010 tyrimų metais daugiausia žiedlapių buvo užsikrėtę žydėjimo pradžioje (BBCH 63), o 2011-2013 tyrimų metais - žydėjimo tarpsnio viduryje (BBCH 65). Kadangi pas mus nėra sklerotinio puvinio prognozės modelio, tad kai kuriais atvejais žiedlapių užsikrėtimo grybo askosporomis nustatymas gali būti naudojamas kaip sklerotinio puvinio išplitimo indikatorius.

Iš gautų tyrimų duomenų, galima aiškiai matyti, kad fungicidų naudojimas mažina sklerotinio puvinio išplitimą žieminiuose rapsuose. Sėkminga sklerotinio puvinio kontrolė buvo tuomet, kai fungicidai buvo panaudoti pasiekus didžiausią žiedlapių užsikrėtimo grybo askosporomis lygį.

Žieminių rapsų apsaugai nuo sklerotinio puvinio ne taip aktualu, kokį fungicidą pasirinkti, tačiau ypač svarbu nupurkšti tinkamu laiku. Optimalus fungicidų naudojimo laikas - nuo rapsų žydėjimo pradžios iki jo vidurio (BBCH 63-65).

Eglė PETRAITIENĖ, Birutė VAITELYTĖ

Mano ūkis, 2014/03