Kelias dešimtis melžiamų karvių laikantis Vilius Rudinskas yra pavyzdys, kiek naudos sumaniai dirbant galima gauti iš nedidelio šeimos ūkio.

Sodybai Varnakampio kaime (Lazdijų r.), kurioje gyvena ir ūkininkauja V. Rudinskas, jau daugiau kaip šimtas metų. Čia gyveno jo seneliai, šeimos židinį kūrė ir septynis vaikus išaugino šviesios atminties tėvas. Šaknis Rudinskų žemėje Varnakampyje įleido ir Vilius su šeima. Senelių namo jau nelikę, o tėvų grytelė tebestovi. Savo šeimynai Vilius ne taip seniai šalia pastatė naują būstą.

Šeimos valdos - 30 melžiamų holšteinų ir Lietuvos juodmargių veislės karvių, 8 buliai, 40 ha žemės, iš kurios pusę tenka nuomotis. Ūkyje Vilius darbuojasi kartu su žmona Ramute, padeda ir jau suaugę vaikai. Šeimos darbštumas ir pastangos dirbti inovatyviai pernai buvo įvertintos - Rudinskų ūkis tapo konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis 2013" laureatu.

Banda nedidelė, bet produktyvi

Susituokę Vilius su Ramute bandė kurtis Alytuje, bet vos tik atsirado galimybė gauti žemės, 1989 m. jiedu sugrįžo į tėviškę. „Nežinojau, už ko griebtis. Neturėjau nieko - nei žemės, nei technikos, tik norą dirbti", - apie kūrimosi pradžią pasakoja ūkininkas. Kolūkio pirmininkas į kaimą sugrįžusiai jaunai šeimai davė maždaug hektarą žemės. Pirmaisiais metais ją dirbti Viliui padėjo su savo technika į pagalbą atskubėję bičiuliai.

Priėmus Valstiečių ūkio įstatymą Rudinskai jau gavo daugiau, apie 10 ha, žemės. Netrukus per Lazdijų r. Ūkininkų sąjungą gavo paskyrą ir traktoriui, o kolūkis dar  pasiūlė auginti 8 nuomojamus veršiukus. Kartu jaunieji ūkininkai augino dar kelias kiaules ir karves. Taip pamažu Vilius pradėjo įeiti į vėžes. Prieš gerą dešimtmetį, kai ryžosi auginti kukurūzus, įsigijo veislinių telyčių ir galutinai pasuko į pienininkystę.

Kukurūzų auginimas jam buvo didelis išbandymas. Iki tol jo krašte šių karvėms  itin naudingų augalų niekas neaugino, tad nebuvo į ką pažiūrėti ar pasitarti. Pradžiai nusipirko maišą vokiškos sėklos ir su vaikais rankomis užsėjo 40 arų plotą. „Kad vaikai išlaikytų reikiamą atstumą tarp sėklų, buvau išpjovęs reikiamo ilgio lentelę - jie įmesdavo į dirvą sėklą, tada dėdavo lentelę, kad atstumą išlaikytų. Taip ir pasėjome. Svarbiausia, kukurūzai užaugo", - šypsosi prisiminęs Vilius.

Nors kukurūzų jau užsiaugindavo, nemažai pastangų reikėjo ir karvių bandai suformuoti, nes tuo metu gauti veislinių telyčių nebuvo taip lengva. Tik kai pagaliau nusipirko 15 gerų holšteinų, viskas pradėjo greičiau judėti į priekį.

Dabar V. Rudinskas gali didžiuotis produktyvia banda - iš karvės per metus primelžiama vidutiniškai po 7 548 kg pieno, kurio riebumas siekia 4,09, o baltymingumas 3,26 procento. Pieną jis priduoda nedidelei „Šaltekšnio" pieninei. Ūkininkas yra dalyvavęs bandymuose, kurių metu karvių racionas papildytas melsvadumblio Spirulina platensis produktais.

ES paramos per keturis projektus V. Rudinskas įsisavino už 300 tūkst. litų. Kuriant ūkį jam visko reikėjo vienu metu - statyti tvartą, formuoti bandą, pirkti techniką. Ne viskam užteko ES paramos lėšų, teko ir paskolą iš banko imti. Tačiau dabar Vilius džiaugiasi, kad iš daugiau kaip 200 tūkst. litų kredito liko išmokėti tik dešimtadalį. „Gal kurį laiką galėsiu atsikvėpti", - atsidūsta jis.

Papildomų verslų nekuria

Praėję metai, nepaisant gautų apdovanojimų, V. Rudinskui atnešė ir didelių nuostolių - dėl ligų teko išbrokuoti keturias produktyvias karves. Negana to, šių metų vasarį po veršiavimosi susirgo pati pieningiausia karvė, duodavusi po 40 l pieno per parą. Ir ją išbrokavo, o tai maždaug 10 tūkst. litų nuostolis per metus. Sako, liga pažeidė gyvulio kepenis. „Vienai kepenys, kitai širdyje pūlinys buvo - iš kur, kodėl? Juk, atrodo, taip rūpiniesi visa banda, šėrimu, gyvulių gerove... Gali būti, kad didelis produktyvumas nualina karves", - svarsto ūkininkas.

Bandą jis galėtų dar didinti, bet patirti nuostoliai sulaiko, juk net kukliausiais skaičiavimais neteko bent po 100 l pieno per dieną. Tokie praradimai ne kasmet pasitaiko, tačiau, pripažįsta Vilius, vis tiek labai veikia psichologiškai. Aišku, gelbėja šiuo metu gera pieno kaina, bet juk niekas nežino, kiek tai tęsis.  Ūkininkas neatmeta galimybės, kad vasarą, kai padaugės pieno, jo kaina mažės. Jis dar nepamiršo, kaip sunku buvo prieš trejus metus, kai pieno kaina buvo kritusi iki pusės lito. O ūkis - vienos krypties ir neturi atsvaros, kokią turi dideli mišrūs ūkiai.

Karves jis laiko palaidas erdviame 45 vietų šalto tipo tvarte. Joms į draugiją  karvidėn pažaisti ateina jaunas vokiečių aviganis Rokis. Energija trykšte trykštančio šuns karvės visai nesibaimina - priešingai, džiaugiasi juo, savo meilę išreiškia švelniai baksnodamos Rokį snukiais.

Gyvulius V. Rudinskas šeria ūkyje užaugintų kukurūzų silosu ir žole, papildomai perka rapsų, sojos rupinių, būtinų priedų. Kombinuotųjų pašarų karvėms neduoda. „Esu juos bandęs, bet nepasiteisino - pieno kiekis padidėjo, bet kokybės rodikliai (baltymai ir riebalai) pablogėjo, todėl nutariau, kad neverta jų pirkti", - savo patirtimi dalijasi Vilius.

Javų jis nesėja ne tiek dėl dirvožemio ypatybių, kiek dėl kalnuoto laukų reljefo, kuris grūdams auginti yra labai nedėkingas. Ūkininkas tokius laukus vadina „sūrmaišiais". Žolės mišinių jis sėja per 20 ha, kukurūzų - 12 ha. Kukurūzus renkasi vėlyvesnių veislių. Užpernai įsigijo vienos pjovimo eilutės kukurūzų smulkintuvą, kurio tokiam derliaus kiekiui nuimti visiškai pakanka.  

Ūkyje supirkta visa būtinoji technika - du traktoriai, kukurūzų smulkintuvas, purkštuvas, krautuvas, srutvežis, kratytuvas, lėkštės, presas, ritinių vyniotuvas. Paskutinis pirkinys - plūgas, įsigytas praėjusią vasarą. Senos technikos Vilius neperka: „Nesu toks turtingas, kad pirkčiau prastą daiktą."

Techniką jis dažniausiai renkasi per parodas, kai gali ją gerai apžiūrėti ir įvertinti. Nėra prisirišęs prie vieno gamintojo, perka įvairią, atsižvelgdamas į kainos ir kokybės santykį. Dabar artimiausiuose planuose - angaras technikai.

Jokių papildomų verslų Rudinskai neturi, kol gali išgyventi iš pieno gamybos, nesvarsto ir jo perdirbimo galimybės. Viliaus manymu, nebūtų kur realizuoti produktų, nes didelių miestų šalia nėra, o kaimuose sūrio neparduosi. Ir į vos už 5 km prasidedančią Lenkiją sūrių nenuveši - ten daugybė pieno ūkių.

Ūkininkauti padeda vaikai

Vilius sako, kad nedidelis šeimos pieno ūkis leidžia jiems normaliai gyventi. „Bent darbu šeimą aprūpinu", - juokiasi jis. Aišku, pradžia, kai reikėjo ir technikos, ir ūkinių pastatų, ir būsto šeimai, buvo sunki, bet mąstant, stengiantis, sąžiningai dirbant viską įmanoma padaryti.

Ūkininkas labiausiai nori, kad išmokos tektų tiems, kurie dirba. „Manau, subsidijos už kvotinį pieną skaičiuojamos neteisingai. Atsietos nuo gamybos išmokos, mano galva, yra socialinės išmokos. Dabar mokama už tokį pat gyvulių kiekį, koks buvo 2007 m., bet juk yra tokių ūkininkų, kurie išnaikino karves prieš penkerius metus ir vis tiek gauna subsidijas. O mano kvota išaugo dvigubai, bet vis tiek išmokas gaunu nuo seniai fiksuoto karvių skaičiaus. Išmokos už mėsinius bulius irgi atsietos nuo gamybos, ir čia panaši situacija. Tai kam dirbti, jeigu ir taip gauni išmokas? - piktinasi V. Rudinskas. - Ministerijoje man paaiškino, kad tokia ES tvarka. Matyt, Europa nesuinteresuota, kad gamintume pieną. Jeigu tvarka nesikeis, tai gyvulių skaičius toliau mažės." 

Ūkininkas įsitikinęs, kad šeimos ūkis - visa ko pagrindas. Jis tikisi, kad iš trijų vaikų kuris nors susigundys ūkininkauti. Vyriausioji 25 metų Gretė dirba pieninėje, dvejais metais jaunesnis Povilas studijuoja KTU, jo dvynė Karolina, kaip ir Gretė, daugiau padeda tėvams ūkyje, jos pagrindinės talkininkės mamai melžiant karves.

Vilius pats šeria gyvulius, ir taip - diena po dienos. Sako, per metus tik vienintelį kartą, Naujųjų metų rytą, nebuvo nuėjęs pašerti gyvulių: vaikai patys pašėrė - padarė tėčiui šventę, leidę jam kartą metuose ilgiau pamiegoti. Atostogų su Ramute pernai buvo išvažiavę vienai dienai - plaukė laivu iš Rusnės į Nidą. 

„Kai nesiseka, galvoju, kad ūkininkauti yra tikra katorga. Bet sukandi dantis ir eini toliau. Kai viskas klostosi gerai, nuotaika visai kitokia. Ir tikrai nenorėčiau grįžti į miestą valdiško darbo dirbti", - tvirtai sako ūkininkas.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/03