ES investicinė parama ūkiams modernizuoti sukūrė prielaidas darbo našumui augti, tačiau žemės ūkio sektoriuje jis vis dar labai žemas. Viena iš priežasčių - ūkių smulkumas. Greta to -ūkininkų amžiaus problema, kvalifikuotų specialistų trūkumas, lėta žemės konsolidacija, nepakankama pažangių technologijų integracija. Ar yra išeičių?

Pridėtinė vertė, tenkanti vienam užimtajam, pastaraisiais metais sparčiai augo Lietuvos maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos sektoriuje, o darbo produktyvumas žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose išlieka žemas ir tesudaro trečdalį viso ūkio našumo vidurkio. Žemdirbystės sektoriaus produktyvumas atsilieka nuo ūkio vidurkio visose ES šalyse, tačiau Lietuvoje šis atotrūkis yra vienas didžiausių.

Kodėl darbo našumas žemės ūkio sektoriuje, palyginti su šalies vidurkiu, beveik 3 kartus mažesnis, nors per 2009-2012 m. žemės ūkyje jis išaugo beveik dvigubai, nuo 17, 8 iki 31,2 tūkst. Lt. Viena iš galimų priežasčių - sektoriaus fragmentacija: Lietuvos ūkių struktūroje dominuoja smulkūs ūkiai. Paskutiniojo žemės ūkio struktūros statistinio tyrimo duomenimis, didesnių kaip 1 ha ūkių šalyje buvo 199 tūkst. iš daugiau kaip 360 tūkst. ūkių. Vyravo 2-5 ha dydžio ūkiai, kurie sudarė daugiau kaip 40 proc. visų ūkių.

Pagal smulkių ūkių dalį Lietuva pirmauja tarp ES valstybių. „Eurostat" duomenimis, vidutinis ūkio dydis Lietuvoje 2010 m. sudarė 13,7 ha (Airijoje - 35,7 ha, Vokietijoje - 55,8 ha, Estijoje  - 48 ha, Latvijoje - 21,5 ha).

Smulkių ūkių vyravimas apsunkina europinės paramos įsisavinimą, didina produkcijos supirkimo sąnaudas. Ūkininkauti smulkiuose, išmėtytuose ir dažniausiai netaisyklingos formos ploteliuose ne tik nepatogu, bet ir nuostolinga. Galimybę stambinti ūkius suteikia žemės konsolidacija, tačiau ji neišspręs ūkių produktyvumo klausimo - ideali žemėvalda nepadarys kelių hektarų ūkio nei našiu, nei konkurencingu ūkiu.

Mažieji ir vidutiniai ūkiai neturi pakankamai finansinių galimybių nei modernizuotis, nei  padidinti žemės ūkio produkcijos pridėtinės vertės, nes jų sąnaudos visuomet bus didesnės negu stambių ūkių, kurie pajėgūs investuoti ir taikyti naujausias žemės ūkio technologijas.

Smulkiuose ūkiuose vyraujantis rankų darbas, darbų sezoniškumas, kitų pragyvenimo šaltinių nebuvimas verčia jaunus žmones keisti gyvenamąją vietą ir užsiėmimą. Kaimo senėjimas stabdo ūkių konkurencingumo augimą, kaimo plėtrą ir gilina socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto. Žemės konsolidacija turėtų pastūmėti smulkiuosius žemdirbius įvairesnei veiklai, kaip antai  alternatyvioms veikloms kaime atsirasti ir panašiai.

Mažų ir vidutinių ūkių gyvybingumas priklauso nuo gamybos savitumo ir gebėjimo perdirbti žemės ūkio produkciją pačiuose ūkiuose, parduoti ją be tarpininkų, t. y. tiesiogiai vartotojams, dažniausiai tik savo regione. Mūsų šalies maisto tiekimo grandinėje maisto pramonė ir mažmeninės prekyba yra koncentruota, todėl žemdirbiai, ypač smulkieji ir vidutiniai, neturi galių daryti joms įtakos. Norint didinti mažų ūkių gyvybingumą, būtina tiesioginių pardavimų plėtra, ūkininkų mokymas, konsultavimas apie tiesioginių produkcijos pardavimų kanalų skatinimą, eksporto galimybes.

Smulkių ūkių išlikimo ir kaimo gyventojų skaičiaus stabilizavimo klausimą padėtų spręsti geresnių sąlygų sukūrimas smulkiems šeimoms ūkiams, kad jie papildomai galėtų užsidirbti ne iš žemės ūkio veiklos. Tai plati erdvė vietinėms iniciatyvoms, tačiau iš esmės klausimas gali būti sprendžiamas tik nacionaliniu lygmeniu.

Projektai, kurie galėtų padidinti kaimo gyventojų skaičių:

§   sudaryti geresnes sąlygas verslui kaime, taikyti mokestines lengvatas, skatinti bendruomeninį verslą;

§   inicijuoti „Naujakurių programos" parengimą (suteikiant naujakuriui sklypą ir lengvatinę paskolą);

§   skatinti lietuviško produkto vartojimo kultūrą šalyje, didinant vietinės žemės ūkio produktų gamybos potencialą (mokestinių priemonių, lengvatų taikymas);

§   pritarti didesnių ūkių, kurie sukuria daugiau darbo vietų, plėtrai; sudaryti sąlygas, kad teisę įsigyti ar išsinuomoti tiek privačią, tiek ir valstybinę žemės ūkio paskirties žemę galėtų realiai dirbantys ūkininkai;

§   puoselėti bendrą kaimiškų vietovių aplinką ir joje teikiamas kokybiškos paslaugas (viešojo transporto tinklo vystymą; mokyklų, vaikų darželių išlaikymą; pirminės sveikatos priežiūros įstaigų tinklo plėtojimą).

Persekiojanti kolūkių baimė

Žemės ūkio konkurencingumą ir produktyvumą smukdo ir menka kooperacija. Neigiamas mažų ūkių aspektas yra palyginti maža įsigytos įrangos, technikos apkrova, neišnaudojama nė pusė technikos teikiamų galimybių. Net 100-300 ha ūkiuose technika didžiąją dalį laiko nedirba, dėl to nepasiekiamas optimalus rezultatas. Lietuvius vis dar persekioja kolūkių baimė, nepasitikėjimas partneriais, dalininkais, į kooperaciją žiūrima kaip į potencialią grėsmę. Tuo tarpu sėkmė eksportuojant į tolimesnes rinkas vis labiau priklausys nuo to, kaip šiame versle vystysis kooperacija.

Teigiama, kad maži ūkiai labiau sprendžia socialines, bet ne žemės ūkio problemas, o parama mažiesiems ūkiams neskatina kooperacijos. Investicijos į modernios technikos centrus, kurie galėtų padėti smulkiesiems ūkininkams teikdami pigiau kainuojančias žemės ūkio paslaugas, leistų išspręsti smulkių ūkių žemo našumo, mažo technikos apkrovimo, silpno konkurencingumo problemas.

Kas pakeis pensininkus

Didesnio darbo našumo žemės ūkyje pasiekti neleidžia ūkininkų amžiaus struktūra: daugiau kaip trečdalį ūkių Lietuvoje 2010 m. valdė 65 metų ir vyresni asmenys. Jaunųjų ūkininkų, kurių amžius iki 35 m., 2010 m. buvo tik 6 proc. Vyresnio amžiaus ūkininkai sunkiai priima pokyčius, naujoves. Palyginimui, kaimyninėje Lenkijoje, pensinio amžiaus ūkininkai vado tik 8 proc. ūkių, o žemės ūkiu užsiimančių jaunų asmenų (iki 35 m.) yra net 15 procentų.

Kas perims tuos 35 proc. ūkių (beveik 70 tūkst. ūkių), kuriuos valdo vyresni kaip 65 metų ūkininkai? Nors vyresniųjų valdomi ūkiai nėra dideli (86 proc. nuo 1 iki 10 ha), tačiau kaime trūksta išmanančių žmonių, kurie gebėtų ne tik perimti ūkius, bet ir juos atgaivinti, vystyti ir perkelti į kitą lygį.

Dirbančiųjų žemės ūkyje mažės

Pastaraisiais metais žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje dirbo apie 8-9 proc. šalies užimtųjų, tai dukart daugiau už ES vidurkį, todėl ateityje šiame sektoriuje laukiama dirbančiųjų mažėjimo. Prie to prisidės technologijų diegimas. Tačiau darbo apimčių žemės ūkyje nesumažės. Pasitelkę technologinę pažangą, mažiau darbuotojų turės gebėti tenkinti ne mažesnius žaliavų ir maisto produktų poreikius negu dabar. Ūkininkai, įmonės turi išmokti gaminti daugiau, tačiau mažesnėmis sąnaudomis, tausojant aplinką ir panaudojant informacines technologijas.

Dėl savo geografinės padėties, gamtinių sąlygų, mažo gyventojų tankio Lietuva jau dabar turi konkurencinį pranašumą, bet norint vystytis būtina plėtotis ir modernizuotis. Šiems dalykams pasiekti reikalingi  išsilavinę žmonės.

Mokslas - ūkiui

Smulkūs ir vidutiniai ūkiai tapo atitikmeniu smulkiam ir vidutiniam verslui kitose veiklose, o pats ūkis suprantamas kaip specifinė organizacija, kurioje turi vykti visos valdymo funkcijos - planavimas, vadovavimas, organizavimas, kontrolė, vadyba, finansų apskaita ir t. t. Norint veikti tokiame ūkyje, būtinas pasirengimas.

Maisto sektoriaus konkurencingumą ir perspektyvas menkina esamas žemas materialinių investicijų ir inovacijų lygis, neišplėtota žemės rinka, pernelyg aukšti verslo priežiūros institucijų ir ypač griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai, galintys turėti neigiamos įtakos ūkininkų veiklai.

Viena opiausių tampa demografinė problema - gyventojų, ypač jaunimo, skaičius Lietuvoje mažėja, vis labiau juntamas kvalifikuotų specialistų stygius - pasiūla nėra derinama su paklausa.

Praėjusio 2007-2013 m. laikotarpio žemės ūkiui skirta parama parodė, jog turi būti vystoma trišalė - mokslininkų, konsultantų/administratorių ir žemdirbių/perdirbėjų - partnerystė. Taikomieji tyrimai ir geriausi šių tyrimų rezultatai turi būti diegiami ūkiuose, išbandomi praktiškai, skleidžiama informacija, konsultuojamasi tarpusavyje, įsiliejama į visos Europos inovacijų partnerysčių tinklą. Inovatyvūs bandomieji, eksperimentiniai ūkiai gali būti  kelias, kuris atves į žemės ūkį pažangias technologijas.

Potencialas dar neišnaudotas

Modernios technologijos žemės ūkyje ir maisto pramonėje, kurios per paskutinį dešimtmetį akivaizdžiai pažengė į priekį, leidžia mažesnėmis sąnaudomis pagaminti kelis kartus daugiau produkcijos negu anksčiau, sprendžia aplinkosaugos problemas, sudaro galimybes efektyviai ūkininkauti. Bet dabartinis Lietuvos ūkininkų technikos amžius vis dar labai senas - apie 25-26 m., tad, norint būti konkurencingiems, privalu atnaujinti techniką.

Inovacijų taikymas, kuris buvo skatinamas teikiant ES paramą, suteikė galimybę stambiesiems ūkininkams pasiekti didelį gamybos intensyvumą ir generuoti pajamas, leidžiančias toliau modernizuoti gamybą, eksportuoti savo produkciją. Šis pažangos procesas yra nuolatinis. Bendrosios žemės ūkio produkcijos kiekio didėjimas (2012 m. buvo pasiektas rekordinis dydis - 9,443 mlrd. Lt.) sietinas ir su intensyvia investicine ES parama ūkių, įmonių modernizacijai naujuoju finansiniu laikotarpiu.

Vaiva BRAŽIONYTĖ

Mano ūkis, 2014/03