Augalininkystės ūkiuose augalų įvairovė dažnai menka: kviečiai, miežiai ir rapsai. Tačiau net ir labai šiuos pelningiausius augalus pamėgusiems ūkininkams tenka pripažinti, kad būtina plėsti augalų įvairovę, nes tai bene vienintelis būdas pristabdyti ligų ir kenkėjų plitimą. Dobilų sugrąžinimas į laukus - vienas iš sveikintinų sprendimų.

Vien didindami augalų įvairovę sėjomainoje visų žaladarių nesunaikinsime, tačiau svarbu, kad piktžolės ir patogeniniai mikroorganizmai neplistų ekstremaliai didėjančia trajektorija. Javai ir rapsai kelerius metus gali keisti vieni kitus, tačiau sėkmingas periodas nesitęs ilgai. Kaip išplėsti augalų struktūrą, jei gaila prarasti ekonomiškai patraukliausius augalus - nemaža problema. Intensyviojoje žemdirbystėje visas dėmesys koncentruojamas į augalininkystės produkcijos didinimą naudojant pesticidus ir mineralines trąšas, o tai skatina organinės medžiagos dirvožemyje mineralizaciją. Organinės medžiagos mažėjimas dirvoje didele dalimi lemia dirvožemio neigiamus fizikinių ir cheminių savybių pokyčius.

Problemos jau akivaizdžios

Mažėjant organinių medžiagų (humuso) kiekiui, blogėja šilumos ir aeracijos sąlygos - augalai tampa jautresni nepalankioms aplinkos sąlygoms. Deja, dėmesys į dirvožemį dažnai atkreipiamas tik tada, kai įdėtos sąnaudos nebeduoda laukiamo derliaus rezultato. Nebe vieni metai neperžiemoja žieminiai rapsai ir net žieminiai kviečiai - nebegelbsti ir žiemkentiškiausios veislės. Priežastys įvairios, ne tik nepalanki žiema. Prie prasto žiemojimo priežasčių galima priskirti ir šias:

• mažą dirvožemio humusingumą, kuris lemia blogesnį šilumos režimą;
• neišlygintą reljefą: nuo paviršiaus iškilimų nupustomas sniegas, o lomelėse užsilaiko vanduo ir susidaro ledas;
• javų atsėliavimą ir neariamąją žemdirbystę, kuri skatina ligų plitimą.

Daugybė atliktų tyrimų rodo, kokią svarbią reikšmę laukų higienoje turi augalų įvairovė. Nustatyta, kad patogeniniai mikroorganizmai tuo greičiau plinta, kuo dažniau tos pačios rūšies augalai sugrįžta į tą patį lauką.

Išmintingi sėjomainos sprendimai ir tinkama augalų kaita ne visada užkirs kelią dirvožemio ir augalų higienai, tačiau tai tikrai sumažins ekstremalų jų plitimą.

Viena vertingiausių alternatyvų - dobilai

Ieškoma alternatyvų įprastiems augalams: ką auginti - žirnius, pupas, grikius ar lubinus? Neleistinai pamiršome dobilus. Jei neturime gyvulių, sėkime juos kaip įsėlį žaliajai trąšai arba sėklai. Išsiauginus savos dobilų sėklos, nebus gaila jos sėti, jei auginsime dobilus žaliajai trąšai. Dobilai - vertingi pupinių šeimos augalai, puikiai tinkami ir pašariniams žolynams, ir žaliajai trąšai. Tai svarbus augalinės kilmės natūralus azoto šaltinis.

Dobilų (Trifolium) gentis yra viena iš vertingiausių pupinių šeimos žolių. Lietuvoje natūraliose augavietėse auga daug dobilų rūšių: rausvasis, penkialapis, šilinis, kalninis, raudonasis, baltasis ir kt. Dobilai būtini ekologinėje žemdirbystėje, nes tai geriausias priešsėlis javams - ne tik pagerinantis dirvožemio našumą po jų auginamoms kultūroms, bet ir palaikantis geresnę ekosistemos būklę.

Raudonieji dobilai (Trifolium pratense L.) - dažniausiai sėjama pupinių šeimos daugiametė žolė. Jie geriausiai dera sunkiose ir vidutinio sunkumo nerūgščiose (pH 6-7) žemėse, tačiau pakenčia ir rūgštesnes dirvas, jei jos kažkada buvo kalkinamos.

Raudoniesiems dobilams, kaip ir kitoms daugiametėms žolėms, reikia daug drėgmės, tada jie išaugina didelę antžeminę dalį ir palieka dirvožemyje didelę šaknų masę. Be to, jų stipriai išvystyta šaknų sistema ne tik praturtina dirvožemį biologiniu azotu, bet ir pagerina dirvos struktūrą.

Ankstesniais metais mažesnio produktyvumo veislės ir dažnas dobilų grįžimas į tą patį lauką, paskatinęs ligų plitimą, lėmė mažą sėklų derlių ir pelningumą. Geru laikytas 150-200 kg/ha sėklų derlius. Pastaraisiais metais sukurtos naujos atsparesnės ligoms dobilų veislės. Be to, rečiau jiems grįžtant į tą patį lauką, dirvožemyje gerokai sumažėjęs patogenų užkratas leidžia gauti daug didesnius biomasės ir sėklų derlius. Sėklai auginami dobilai gali tapti papildomu pelningu verslu augalininkystės ūkiuose.

Biologinio azoto šaltinis

Dobilų šaknys liemeninės, įsiskverbiančios į dirvą iki 1-1,5 m, su gerai išvystytomis šoninėmis šaknimis. Turėdami stiprią šaknų sistemą, dobilai išaugina didelę požeminę biomasę, kurioje gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą iš atmosferos ir taip net keleriems metams papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis ir biologiniu azotu. Dobilų, kaip ir kitų pupinių augalų, gumbelinės bakterijos geba per šakniaplaukius prasiskverbti į šaknies vidų ir sudaryti gumbelius. Kuo greičiau bakterijos suformuoja gumbelius, tuo šioms bakterijoms susidaro geresnės sąlygos fiksuoti azotą iš atmosferos. Raudonųjų dobilų gumbelinių bakterijų simbiozės metu sukaupiamas didelis kiekis (iki 240 kg N ha^-1) biologinio azoto, kuris neteršia aplinkos, todėl šių kultūrų auginimas ES reglamentais neribojamas.

Sprendžiant azoto problemą ir siekiant nepažeisti ekosistemų, siūloma išskirtinės kokybės produkcijos gamybos ūkiuose minimaliai (racionaliai) naudoti techninį azotą ir maksimaliai - biologinį azotą. Derlingose dirvose daugiausia sėjama žieminių kviečių, kurie auginami net po trejus metus iš eilės. Po jų pasėti miežiai su dobilų įsėliu būtų tikra atgaiva nualintam dirvožemiui.

Lietuvoje kiek plačiau auginami raudonieji dobilai, kurie pagal augimo ir brandos spartą skirstomi į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Jie skiriasi išsivysčiusių tarpubamblių skaičiumi ir vystymosi intensyvumu. Ankstyvieji raudonieji dobilai (dvižoliai) greičiau auga, anksčiau už vėlyvuosius (vienžolius) pradeda žydėti, užaugina 2-3 žaliosios masės derlius. Sėklos gali subręsti ir iš pirmosios, ir iš antrosios žolės, jei pirmoji laiku (birželio pradžioje) nušienaujama.

Lėčiau besivystančius vėlyvuosius dobilus, siekiant nesuvėlinti derliaus nuėmimo, sėklai geriausia nuimti iš pirmosios žolės, žinoma, jei pasėlyje neišplitusios piktžolės, ypač bekvapiai šunramuniai.

Joniškėlio bandymų stotyje subtiliai taikant auginimo technologijas, ankstyvųjų dobilų Sadūnai derlius jau kelinti metai siekia 400-450 kg ha^-1, o vėlyvųjų Arimaičiai - net 500 kg ha^-1. Jų išauginimo savikaina gerokai mažesnė negu javų, o sėklų paklausa palyginti didelė, ypač užsienyje. Pastaraisiais metais Žemės ūkio ministerijai atkreipus dėmesį į gyvulininkystės plėtrą, tikėtina, kad ir Lietuvoje didės daugiamečių žolių sėklų paklausa.

Žaliajai trąšai auginami raudonieji dobilai - ypač vertingas komponentas dirvos paviršiuje paskleistų šiaudų, turinčių daug anglies ir mažai azoto, mineralizacijos procesams optimizuoti. Derlingų Vidurio Lietuvos dirvožemių rajonuose vyrauja prekiniai augalininkystės ūkiai, kuriuose didelius plotus užima varpiniai javai. Tokiuose augalininkystės ūkiuose susikaupia daug šiaudų, kurie įterpiami trąšai, o su jais į dirvožemį patenka dideli sunkiai mineralizuojamų medžiagų - lignino, celiuliozės - kiekiai.

Kaip suaktyvinti šiaudų mineralizaciją

Mikroorganizmams skaidant sunkiai irstančius organinius junginius, reikia daug didesnių azoto atsargų dirvožemyje. Papildomai neįterpus mineralinio azoto (nes tai kainuoja), dėl anaerobinių sąlygų ir azoto trūkumo šiaudai irsta lėtai, vyksta pelėjimo procesai ir išsiskiria toksinai, stabdantys augalų šaknų vystymąsi. Todėl neretai dar rudenį matome juostomis gelstančius žieminių javų pasėlius (ypač jei šiaudai paskleisti netolygiai).

Intensyviose agrosistemose šiaudų mineralizacijai paskatinti jau seniai rekomenduojama išberti 10 kg azoto (salietros formoje) 1 t šiaudų, t. y. 6-7 tonoms šiaudų (maždaug tiek būna 1 ha) reikėtų beveik 200 kg salietros, o tai kainuotų apie 150-200 Lt, jei salietros kaina siekia 1 000 Lt t^-1. Dėl palyginti didelių sąnaudų šiaudams salietros beveik niekas ir neduoda, net mažiausios normos.

Beje, naujausi tyrimai parodė, kad mineralinio azoto trąšų naudojimas šiaudų mineralizacijai taip pat ne visada efektyvus. Lietingu periodu greitai migruojantis azotas dažnai nuplaunamas į gilesnius sluoksnius ir mikroorganizmai tiesiog nespėja jo panaudoti (sujungti į organinius junginius), todėl šiaudams skaidytis rudens periodu nesusidaro optimalios sąlygos. Dažnai pastebimi pradėję pelyti, nespėję mineralizuotis šiaudai, kurių dideli kiekiai išverčiami į dirvos paviršių ariant.

Kadangi Lietuvos klimato sąlygomis pagrindiniai pasėliai dengia dirvožemį tik 3-4 mėnesius per metus, arba 70 proc. vegetacijos, likusį laikotarpį, dirvožemio paviršiui esant be dengiamųjų augalų, vyksta dirvožemio degradacija dėl atmosferos reiškinių poveikio. Klimato pokyčiai verčia keisti nusistovėjusias augalų auginimo technologijas ir ieškoti galimybių joms tobulinti. Šiltėjant klimatui, augalų vegetacija užsitęsia iki vėlyvo rudens, net iki gruodžio mėnesio, todėl organinės medžiagos mineralizacija dirvožemyje intensyvėja. Mažėjant organinių medžiagų kiekiui, blogėja šilumos ir aeracijos sąlygos - augalai tampa jautresni nepalankioms aplinkos sąlygoms. Taigi dobilai galėtų būti puikus tarpinis pasėlis, o kartu ir dirvožemio paviršiaus dengiamieji augalai, apsaugantys dirvą nuo neigiamo atmosferos poveikio.

Žinoma, dobilai kaip įsėlis nežymiai mažina antsėlio miežių derlių, nors jie, fiksuodami azotą iš atmosferos, jo beveik neima iš dirvožemio, tačiau, kaip ir antsėlis, naudoja fosforą ir kalį. Bet dobilus panaudojus žaliajai trąšai, jau kitais metais gaunamas didesnis vasarinių kviečių derlius. Sėjomainoje turint dobilų lauką, kitais metais po jų sėtų javų ar rapsų azoto trąšų poreikis sumažėja iki 1,5 karto. Dobilų ir kitų tarpinių pasėlių vertė pagal antžeminėje ir požeminėje biomasėje sukauptą sausųjų medžiagų ir azoto kiekius pateikta lentelėje.

Siekiant įvairinti sėjomainas, svarbu surasti daugiau pupinių ir kitų plačialapių augalų panaudojimo būdų. Tai ypač svarbu tiems žemdirbiams, kurie nelaiko gyvulių, taigi negali žaliosios masės panaudoti įprastai (gyvuliams šerti). Nežiūrint išvardytų teigiamų dobilų savybių, žaliajai trąšai jų sėjama dar labai mažai - dėl sėklos stokos ir nemažos jos kainos.

Tarpiniuose pasėliuose augintų augalų žaliajai trąšai biomasė ir joje sukauptas azotas

Naujausi tyrimai parodė, kad didelę naudą dirvožemiui po dobilų augsiantiems augalams duoda jų užarimas žaliajai trąšai. Tačiau tai palyginti brangi agropriemonė. Yra  duomenų, rodančių didelį dobilų efektą dirvožemiui pirmaisiais naudojimo metais, kuomet jie  buvo auginti sėklai - tada visiškai sužydėję pupiniai augalai šaknyse sukaupia daugiausia sausųjų medžiagų ir azoto.

Dobilai žaliajai trąšai ne tik praturtina dirvožemį mitybos elementais, bet ir pastebimai pagerina dirvožemio savybes bei arimo kokybę. Dobilai vertingiausi augalai tarpiniams pasėliams, nes jie užaugina didesnę ir daugiau mitybos elementų turinčią šaknų masę negu bastutiniai augalai.

Auginant dobilus sėklai, būtina įsėlį šienauti vėlų rudenį. Rugsėjo pabaigoje nušienavus bepradedantį žydėti dobilų įsėlį, jis suformuoja skroteles ir pasiruošia žiemojimui. Nušienavus įsėlį, visada naudingiau žaliąją masę išvežti iš lauko, nes joje lieka nemažai galinčių baigti bręsti piktžolių sėklų. Į ritinius susukta masė bus geras pašaras gyvuliams

Tarpiniams pasėliams baltąsias garstyčias galima įsėti įvairiais būdais. Didesnį biomasės kiekį jos sukaupia įsėtos javams esant vaškinėje brandoje (sėta diskiniais tręštuvais, sėklos norma 15-20 kg/ha), negu auginant jas posėlyje

Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ

Mano ūkis, 2014/02