Tiesioginių išmokų dydžiai Europos Sąjungos šalių ūkininkams galėtų būti nustatomi remiantis ne istoriniu jų apskaičiavimo metodu, o naujais objektyviais kriterijais. Vienas iš tokių kriterijų - gamybos išlaidos žemės ūkyje.

Vienas svarbiausių Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) 2014-2020 m. formavimo klausimų yra tiesioginių išmokų (TI) paskirstymas Europos Sąjungos (ES) šalims. Šių išmokų dydis turi įtakos ūkininkų konkurencingumui.

Ligšioliniai tiesioginių išmokų paskirstymo kriterijai buvo kritikuojami dėl netolygaus finansinio voko paskirstymo tarp senųjų ir naujųjų ES valstybių, kai išmokos tarp šalių ženkliai skyrėsi. Vertinant šį netolygų išmokų pasiskirstymą, labai svarbu atkreipti dėmesį į išmokų paskirtį - tiesioginės išmokos skiriamos tam, kad palaikytų žemdirbių pajamas atsižvelgiant į jų gamybos išlaidas tam pačiam kiekiui produkcijos pagaminti skirtingose šalyse.

Kokiais principais naujuoju finansiniu laikotarpiu turėtų būti mokamos tiesioginės išmokos? Vieni mokslininkai ekonomistai teigia, kad tiesioginių išmokų dydis turėtų priklausyti nuo to, kiek įsipareigojimų prisiima ūkininkai, siekdami suderinti ūkininkavimo veiklą su aplinkos apsauga, vadinasi, reikalingi tam tikri žalinimo kriterijai, pagal kuriuos būtų mokamos tiesioginės išmokos, o pats ūkininkavimas būtų prilyginamas viešųjų gėrybių kūrimui. Tačiau pagal žalinimo kriterijų sukurtas viešąsias gėrybes apskaičiuoti būtų sudėtinga dėl skirtingų gamtinių sąlygų ir skirtingai suprantamos žalinimo sąvokos. Kiti pabrėžia, kad tiesioginių išmokų dydis neturi būti siejamas su gamybos apimtimis ir juo labiau priklausyti nuo istorinio derlingumo.

Lietuvos mokslininkai ekonomistai nagrinėjo tiesioginių išmokų dydžio pokyčio įtaką ūkininkų veiklos rezultatams, atskiriems Lietuvos žemės ūkio sektoriams, žemės ūkio paskirties žemės kainai, tačiau trūksta tyrimų, kaip specifinės Lietuvos ūkininkavimo sąlygos leistų objektyviai pagrįsti šalies ūkininkams reikalingų tiesioginių išmokų dydį.

Specifinės ir nespecifinės išlaidos. Specifinėms augalininkystės išlaidoms priskiriamos sėklų, trąšų, augalų apsaugos, vandens ir kitos išlaidos. Specifinėms gyvulininkystės išlaidoms priskiriamos pašarų, medikamentų ir veterinarinių paslaugų, vandens bei kitos išlaidos. Prie nespecifinių augalininkystės ir (ar) gyvulininkystės ūkių išlaidų priskiriamos degalų, tepalų, mašinų ir pastatų išlaikymo, rangos darbų, elektros bei kitos išlaidos.

Gamybos išlaidos augalininkystėje

Europos Sąjungos augalininkystės ūkiai pasižymi gana didele gamybos išlaidų diferenciacija. Įvertinus specifines ir nespecifines gamybos išlaidas, tenkančias 1 ha žemės ūkio naudmenų, ir jų sumą, išryškėja bendrosios gamybos išlaidos auginant kviečius, miežius ir kukurūzus skirtingose ES-27 šalyse.

Gamybos bendrosios išlaidos ES šalyse, 2009 m.

Remiantis Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) 2010 m. duomenimis, didžiausios kviečių auginimo išlaidos buvo Vokietijoje, (net 1155 EUR/ha), mažiausios Bulgarijoje (261 EUR/ha), o ES vidurkis siekė 719 EUR/ha. Lietuvoje gamybos išlaidos kviečių hektarui sudarė 455 EUR. Vienos didžiausių miežių auginimo išlaidos 2009 m. buvo Jungtinėje Karalystėje - 944 EUR/ha, mažiausios Lietuvoje - 279 EUR/ha, ES vidurkis - 380 EUR/ha. Vienos didžiausių kukurūzų auginimo išlaidos buvo Graikijoje - 1 438 EUR/ha, mažiausios Rumunijoje - 416 EUR/ha, o ES vidurkis siekė 988 EUR/ha. Didžiausią specifinių išlaidų dalį, nepriklausomai nuo auginamų augalų, sudarė išlaidos sėklai ir trąšoms. Specifinių išlaidų dalis iš visų gamybos proceso ir derliaus nuėmimo metu patirtų išlaidų 2009 m. vidutiniškai sudarė apie 60 proc., o kai kuriose ES šalyse siekė net 80 procentų.

Gamybos išlaidos grūdinei produkcijai ES šalyse skiriasi nuo vidutinių ES gamybos išlaidų. Tačiau derlingumas ir ūkininkavimo sąlygos yra taip pat skirtingos, o tai dar labiau diferencijuoja ūkininkų pajamas. Didžiausios gamybos išlaidos augalininkystės produkcijai yra mažesnėse valstybėse, kurių ūkiai smulkūs (pvz., Kipre). Kitų ES šalių išlaidos skiriasi nedaug. Mažiausios kviečių auginimo išlaidos Rumunijos - 92 EUR/t, o didžiausios Suomijos augintojams - 172 EUR/t. Miežius brangiausia auginti Kipre (331 EUR/t), pigiausia - Lietuvoje (78 EUR/t). Kukurūzus užauginti brangiausia Prancūzijos augintojams, pigiausia - Bulgarijos. Brangiausia auginti grūdinius augalus yra Maltoje, Kipre, Liuksemburge ir Olandijoje, vidutiniškai apie 340 EUR/t, pigiausia - Bulgarijoje ir Rumunijoje - iki 80 EUR/t.

Taigi ūkininkavimo išlaidos augalininkystės ūkiuose tiek iš vieno hektaro, tiek vienai tonai produkcijos didesnės yra senosiose ES šalyse, o naujosiose - mažesnės. Tokia situacija neleidžia daryti prielaidų, kad tiesioginės išmokos ES mastu turėtų būti visiškai suvienodintos.

Gamybos išlaidos gyvulininkystėje

Gyvulininkystės sektoriuje atskirai reikėtų analizuoti mėsinės galvijininkystės ir pienininkystės ūkius. 2007-2009 m. duomenimis, ES-27 šalyse galvijų augintojų gamybos išlaidos vidutiniškai sudarė 723,5 EUR už karvę, iš kurių 60 proc. (apie 435 EUR) - specifinės išlaidos (daugiausia pašarams - apie 67 proc.). Didžiausią nespecifinių išlaidų dalį sudarė pastatų ir mašinų priežiūros bei kitos išlaidos - draudimo, degalų, elektros ir vandens. Naujųjų ES šalių gamybos išlaidos buvo 6 proc. mažesnės - 682 EUR vienai karvei, o ES senbuvių 0,2 proc. didesnės. Daugiausia nespecifinių išlaidų galvijininkystėje patyrė Suomijos, Kipro, Maltos ir Čekijos ūkininkai, mažiausiai - Lietuvos, Ispanijos, Estijos, Rumunijos. Specifinės išlaidos didžiausios  buvo Olandijoje, Belgijoje, Danijoje ir Ispanijoje, mažiausios - Slovėnijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje bendros galvijų auginimo išlaidos sudaro 63 proc. ES vidurkio, tačiau specifinės išlaidos - daugiau nei 84 proc. ES vidurkio.

ŪADT specializuotų pieno ūkių 2008-2010 m. duomenys apima 73 proc. ES-27 šalių turimų karvių ir 83 proc. viso pagaminto pieno. Remiantis šia imtimi vertintos gamybos išlaidos pienininkystės krypties ūkiuose ES mastu. Pagrindinės pienininkystės ūkių specifinės gamybos išlaidos yra tapačios galvijų augintojų gamybos išlaidoms - pašarams, bandos atnaujinimui ir kt. Didžiausios specifinės pienininkystės ūkių išlaidos 2009 m. buvo Maltoje (284 EUR/t), o mažiausios - Lietuvoje (64 EUR/t), t. y. 54 proc. nuo ES vidutinių specifinių išlaidų. Didžiausios pienininkystės ūkių bendros gamybinės išlaidos tenka Maltos ūkininkams - 340 EUR/t, mažiausios - Lietuvos ūkininkams - 115 EUR/t, t. y. 34 proc. nuo didžiausių gamybos išlaidų ES narėse ir 58 proc. nuo ES vidurkio.

Darbo vietos ir ŽŪN kaina

 Ne mažiau svarbūs veiksniai, turintys įtakos gamybos išlaidoms žemės ūkyje - darbo vietos bei ŽŪN kainos, kurios, kaip ir kitos žemės ūkio gamybos išlaidos ES šalyse, labai skirtingos.

Lietuvos ūkiuose didelė darbų dalis atliekama savarankiškai, o samdomų darbuotojų atlyginimai ne visada patenka į ūkinės veiklos apskaitos dokumentus. Atlyginimai samdomiems darbuotojams yra nespecifinės ūkio veiklos išlaidos, kurios yra svarbus veiksnys siekiant didinti pajamas žemės ūkyje. Didžiausia metinė darbo vietos kaina žemės ūkyje 2009-2011 m.  - daugiau kaip 50 tūkst. EUR - buvo Belgijoje, o mažiausia Bulgarijoje - mažiau nei 4 tūkst. EUR. Lietuvoje viena darbo vieta žemės ūkyje vidutiniškai kainavo 6017 EUR per metus, t. y. 36,7 proc. ES vidurkio.

Siekiant įvertinti gamybos išlaidas ES mastu, svarbu atkreipti dėmesį dar į vieną nespecifinių išlaidų rūšį - ŽŪN nuomos kainą, kuri stipriai koreliuoja su ŽŪN kaina. Remiantis Eurostatu, Žemės ūkio ir kaimo verslo centro bei kitų šaltinių lyginamaisiais duomenimis, 2009 m. 1 ha kaina svyravo nuo 971 EUR Lietuvoje iki 47 tūkst. EUR Olandijoje, 80 tūkst. EUR Kipre, o Maltoje gerokai perkopė 100 tūkst. EUR ribą.

Pagal ŽŪN kainas 2009 m. ES buvo galima išskirti keletą šalių grupių. Aukščiausių kainų zona driekėsi per ES vidurį, nuo Italijos Pietuose iki Danijos Šiaurėje. Čia daugelyje šalių, įskaitant Slovėniją, žemė kainavo 13-18 tūkst. EUR/ha. Dar aukštesnės žemės kainos buvo Airijoje, Belgijoje ir Danijoje - 23-28 tūkst. EUR/ha, o brangiausiai žemė kainavo Olandijoje, kur jos paklausa yra labai didelė, nes dirbamų žemės plotų dėl miestų plėtros arba aplinkosaugos reikalavimų sparčiai mažėja, o konkurencija tarp ūkininkų didėja - net 47,1 tūkst. EUR/ha.

Antrojoje šalių grupėje kainos buvo mažesnės. Daugelyje šių šalių - Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje - ŽŪN vidutiniškai kainavo iki 10 tūkst. EUR/ha.

Trečiojoje šalių grupėje kainų įvairovė buvo didesnė. Čia brangiausiai ir su dideliu atotrūkiu nuo kitų šalių žemė kainavo Čekijoje ir Rumunijoje - 2-2,25 tūkst. EUR/ha. Vengrijoje, patyrusioje didelį kainų nuosmukį, ir Bulgarijoje žemė kainavo 1,5-1,65 tūkst. EUR/ha. Dirbamos žemės kaina Slovakijoje (1,26-1,35 tūkst. EUR/ha) nedaug skyrėsi nuo Baltijos šalių, kuriose ŽŪN kainavo 900-980 EUR/ha. ES šalyse 2009 m. vidutinė žemės kaina siekė 11 tūkst. EUR/ha. Lietuvos ŽŪN kaina sudaro 9 proc. nuo ES vidurkio.

Išmokų paskirstymas pagal ūkininkavimo kryptis

Tiesioginių išmokų paskirstymas pagal gamybos išlaidas reikšmingai skiriasi nuo esamo tiesioginių išmokų paskirstymo ir EK siūlomo lygio (skaičiavimai atliekami  remiantis 2017 m. planuojamų tiesioginių išmokų finansavimo duomenimis, kai pagal EK pasiūlymą bus nustatyti maksimalūs metiniai valstybių narių 2014-2020 m. tiesioginių išmokų finansiniai vokai).

Labiausiai išsiskiria Belgija ir Latvija. Belgijos atveju tiesioginių išmokų dydis, atsižvelgiant į išlaidų lygį, sumažėja beveik dvigubai (nuo 435 iki 241 EUR/ha), o Latvijoje padidėja daugiau negu trigubai (nuo 95 iki 304 EUR/ha). Tokius skirtumus gali lemti dvi pagrindinės priežastys: istoriškais principais paremtas tiesioginių išmokų paskirstymas ir ūkininkų teikiamų duomenų netikslumas.

Lietuvos atveju, įvertinus gamybos išlaidų lygį pagal nustatytas ūkininkavimo krypčių proporcijas ES (kompleksinis vertinimas), tiesioginių išmokų dydis galėtų siekti 192 EUR/ha, t. y. 10 proc. daugiau negu EK siūlo. Šiuo atveju nuo 2014 m. metinis finansinis vokas, skirtas Lietuvos žemdirbių tiesioginėms išmokoms, padidėtų nuo 460,2 iki 506,5 mln. EUR. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ir Latvijos ūkininkavimo praktika labai panaši, galima būtų teigti, kad tikslesni Lietuvos žemdirbių teikiami gamybos išlaidų duomenys galėtų turėti teigiamą poveikį išmokų dydžiui, kai jis būtų apskaičiuojamas remiantis gamybos išlaidomis ES mastu (prognozuojama, kad tiesioginių išmokų dydis Lietuvoje galėtų siekti iki 250 EUR/ha). Augalininkystės ūkiuose tiesioginių išmokų dydis galėtų siekti 207 EUR/ha, mėsinės galvijininkystės - 173 EUR/ha, pienininkystės ūkiuose - 154 EUR/ha.

Vertinant įmanomą tiesioginių išmokų dydį ir atsižvelgiant į darbo jėgos žemės ūkyje kainų lygį ES mastu, Lietuvoje šis dydis galėtų siekti vos 90 EUR/ha. Jis  labiau atspindi darbo jėgos kainos rodiklio reikšmingumą tiesioginių išmokų dydžiui, kai išmokos skaičiuojamos kompleksiškai pagal gamybos išlaidų grupes.

Vertinant galimą tiesioginių išmokų dydį, atsižvelgiant į ŽŪN kainų lygį ES mastu, Lietuvoje šis dydis galėtų siekti tik 23 EUR/ha ir būtų mažiausias tarp visų ES šalių narių. Jei šis rodiklis būtų įtrauktas į kompleksinę tiesioginių išmokų dydžio nustatymo metodikos rodiklių grupę, jis turėtų labai stiprų nepalankų svorį Baltijos šalių tiesioginių išmokų dydžiams.

Artiom VOLKOV, Jolanta DROŽDZ

Mano ūkis, 2014/02