Prieš kelerius metus, supykęs ant perdirbėjų, ūkininkas Artūras Barauskas buvo pasiryžęs atsisakyti pieno ūkio. Tačiau iškentė nelengvą mažų pieno supirkimo kainų laikotarpį ir vėl  džiaugiasi, kad karvės ne tik išmaitina šeimą, bet ir leidžia investuoti į ūkį.

Dabar Artūro ir Ingridos šeimoje - visiška pilnatvė: krykštauja trys maži sūnūs, o jų mišrus ūkis 2013 m. pripažintas geriausiu Širvintų rajone. Šeima dirba 200 ha žemės, laiko 55 melžiamas karves, iš viso - 110 galvijų. Naujausia investicija - pernai pastatyta grūdų džiovykla. Tad kartu su užpernai į ūkį atkeliavusiu naujoku, kombainu Sampo Rosenlew OY, baigta komplektuoti gamybos techninė bazė.

Tavo gyvuliai - tavo rūpesčiai

Artūras - tikras vilnietis, gimęs teisininko ir chemikės šeimoje. Apie žemės ūkį neturėjo jokio supratimo iki 1990 metų, kai tėtis Užušiliuose (Širvintų r.) šeimos poilsiui nupirko seną sodybą su 65 arais žemės. Paskiau gavo 3 ha žemės iš valstybės, dar 5 ha mama atsikėlė iš Žemaitijos, po truputį pradėjo pirkti ir aplinkines žemes. Geografiją ir kūno kultūrą tuomečiame Vilniaus pedagogikos institute studijavusiam Artūrui tada ir kilo pagunda ūkininkauti. Nusipirko 3 karves, kurias melžė močiutė, išmokiusi to ir anūką.

Melždavo rankomis triskart per parą, nes karvės labai daug pieno duodavo. Netrukus  nusipirko melžimo aparatą su dviem bidonais ir vakuumu. Štai tada ir suprato Artūras technikos reikšmę žemės ūkyje. Greitai jis atsisakė ir senų traktorių. „Pamenu, kaip su senu T25 bulves sodinome - tėtis traktorių vairavo, o aš su arkliniu plūgu iš paskos ėjau.  Dar bandžiau dirbti su vientilčiu sovietinės gamybos ir... daugiau nebeeksperimentavau,  nutariau pirkti gerą traktorių", - prisimena Artūras. 1994-aisiais jis pasirašė pirmąją sutartį dėl „Valtra" traktoriaus pirkimo - tuomet tai atrodė stebuklų stebuklas. Traktorių pirko lizingu, tad jo galutinė kaina padidėjo kone dvigubai. Tačiau Artūras neabejoja, kad tai buvo geras ir pasiteisinęs sprendimas. Iki šiol jis perka tik šios firmos traktorius.

Pradėjęs ūkininkauti Artūras dar tikėjosi gyventi iš augalininkystės - sėjo javus. Tačiau žemės čia nederlingos, o ir kainos tuo metu buvo žemos. „Taigi matematika buvo paprasta - tuo metu geriau gyventi buvo galima iš pieno. Juk žolė karvėms auga visur. Tačiau Lietuvai įstojus į ES ir pradėjus mokėti išmokas, labiau apsimoka auginti javus. Pasėjai, nukūlei, pristatei, išmokas gavai ir gali sau visą žiemą su slidėmis slidinėti ar prie vandenyno su šeima gulėti. O pieno ūkyje nėra ramybės periodo. Tavo gyvuliai - tavo rūpesčiai", - dėsto mintis ūkininkas.

Bandoje daugiausia yra Lietuvos juodmargių karvių. Turėjo ir žalųjų, bet su jomis, pasak Artūro, nesisekė, tad liko vos kelios. Karvių produktyvumas - skirtingas. Yra tokių, kurios duoda 5,5 t per metus, bet iš kai kurių primelžiama net 8,5 tonos. Per metus ūkyje pagamina apie 280-300 t pieno.

„Produktyvumo nesivaikau, specialių priedų neperku. Tik stengiuosi pagaminti kokybiškus žolinius pašarus ir dar perku kombinuotųjų pašarų, jų karvėms duodu pagal pieno kiekį. Bet galbūt atsisakysiu ir jų, nes dabar, kai turiu kur saugoti grūdus, jų paliksiu ir pašarams", - svarsto A. Barauskas.

Augina ūkininkas žieminius ir vasarinius kviečius, grikius, žoles. Pievoms, kuriose sėja lietuviškus žolių mišinius, jis skyrė 70 ha, dar 30 ha - pūdymui. Praėjusią vasarą įsitikino, ką reiškia gera žolė karvių produktyvumui: „Vasarą labai daug laiko skyriau džiovyklos bokštų pamatams iškasti - dirbome dviese su tėvu, tad pražiopsojome, kai rudenį baigėsi žolė. Tuomet nuginiau karves į tokį nušienautą sklypą už miško. Nors ten buvo šviežias atolas, pieno kiekis labai sumažėjo."

Ūkyje gimusius veršelius ūkininkas iškart parduoda, o telyčias palieka pakaitai. Pasak Artūro, anksčiau karvės sunkiai apsisėklindavo, nors buvo naudojama kokybiška sperma. Todėl prieš trejus metus jis į bandą įleido savo ūkyje užaugintą jautį. Tai pasiteisino, karvių dabar išbrokuojama mažiau.

Karvės žiemoja sename tvarte, laikomos pririštos. Rekonstruoti ir pritaikyti tvartą palaidam laikymui - ūkininko ateities planuose, kai bus pasirengęs naujoms investicijoms.

ES paramos technikai įsigyti nelaukė

Per dvejus metus investuota į ūkį pakankamai daug. Pirkiniai neeiliniai - kombainas Sampo Rosenlew OY ir grūdų džiovykla  Antti. Juos Artūras pirko išsimokėtinai, džiovyklai dar teko ir iš banko skolintis.  ES parama jis naudojosi mažai - tik Pieno ir Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti.  

Ūkio buhalterinę apskaitą vedanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba pernai pirmą kartą Barauskams priskaičiavo pelno, nors Artūras sakosi jo nejautęs. „Iki tol visą laiką Konsultavimo tarnyba man priskaičiuodavo nuostolius, bet irgi kažkaip gyvenome. Na, valgyti turime iš ko nusipirkti, pradinį įnašą už džiovyklą sumokėjau, tad kaip ir viskas normaliai klostosi", - samprotauja ūkininkas.

Kombainą jis pirko tuomet, kai atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje. Jau buvo pasiryžęs atsisakyti pieno ūkio ir auginti grūdus. Tačiau pokalbis su „Rovaltros" direktoriumi Romualdu Trainaičiu, kurį Artūras vadina savo idėjiniu vadovu žemės ūkyje, viską pakeitė. Vyriškas pokalbis vyko skaičių kalba. Nedidelis, bet našus Sampo kombainas javų lauke surenka viską iki paskutinio grūdo ir iš vieno ha prikulia 0,5 t daugiau negu senas kombainas. Padauginus iš 100 ha, gaunasi 50 t, o dabartinėmis grūdų supirkimo kainomis tai yra apie 35 tūkst. litų daugiau. Taigi kombainui atsipirkti gali užtekti ir trejų metų. O ką jau kalbėti apie darbo našumą ir patogumą. „Anksčiau sėdėdavau ir nežinodavau, nukuls ar nenukuls javus. Tai buvo ne ūkininkavimas, o loterija. Dabar, kai jau turiu didžiąją dalį gamybai būtinos technikos, įskaitant ir grūdų džiovyklą, auginti javus daug labiau apsimoka", - džiaugiasi ūkininkas.

Pasistatęs grūdų džiovyklą  jis pirmiausia išlošė  grūdų kokybę. Anksčiau grūdai būdavo ir trečios klasės, o praeitą rudenį, kai jau pristatė savo džiovykloje išvalytus ir išdžiovintus grūdus, visi buvo pirmos klasės. Už juos mokama 100-120 Lt/t brangiau, tad skirtumas - didžiulis. 2013 m. derlius siekė 260 t grūdų, tad vien dėl aukštesnės grūdų klasės laimėta apie 26 tūkst. litų.

Kai neturėjo kur laikyti grūdų, Artūras pasikraudavo juos į dvi priekabas ir iš vakaro išvažiuodavo į Vievį. Atsistojęs į eilę prie elevatoriaus pamiegodavo priekaboje, ryte priduodavo grūdus, grįžęs vėl skubėdavo į laukus, o vakare - vėl į Vievį. Ir taip per visą javapjūtę. O juk dar gyvuliai laukdavo.

„Tas laikotarpis buvo kažkokia beprotybė. Todėl ir ryžausi surizikuoti", - motyvus išsakė ūkininkas. Jis tikisi grąžinti kreditą bankui per penkerius metus. Tiesa, paskelbus, kad gyvulininkystei remti bus skiriama papildomai lėšų, jis kreipėsi ES paramos, tačiau negavo.

Artūras sulaukė ne vieno ūkininko klausimo, kodėl jis nelaukė ES paramos. O jis atsako, kad per vieną sezoną atsiėmė tą 150 tūkst. litų, kurių paramos forma nežinia kiek būtų laukęs ir ar sulaukęs.

Buvo pasiryžęs atsisakyti pieno ūkio

Taigi dabar Barauskų ūkyje visai kitokios nuotaikos, nei prieš kelis metus, kai Artūras net buvo nusipiešęs plakatą „Ne pienui". Nepavyko jam įsitvirtinti rinkoje su pieno automatais, negana to, pieno kaina buvo kritusi taip, kad dirbti visai neapsimokėjo. Visa laimė, kad ūkis mišrus - tuomet grūdai padėjo išgyventi sunkmetį.

Prieš keletą metų Artūras susigundė pieno automatais - nusipirko keturis. Pradžia buvo graži. Viename Vilniaus prekybos centre pastatytame automate pieno nelikdavo akimirksniu, jam likdavo 80 centų už litrą. Tačiau kitose prekybos vietose tokios kaimiško pieno paklausos nebuvo, negana to, buvo pradėta vogti tara pienui pilti. O tekdavo mokėti ne tik už ją, bet ir PVM mokestį automatų pardavėjams už kiekvieną  operaciją, nors daugelį jų Artūras būtų galėjęs atlikti ir pats. Tad viską suskaičiavus ir įvertinus keliamus rūpesčius, pardavinėti šviežią pieną greitai tapo nepelninga. „Ši investicija neatsipirko. Tai buvo klaida, kainavusi 100 tūkstančių litų", - pripažįsta ūkininkas.

Kritus pieno supirkimo kainai, Barauskai pradėjo galvoti ir apie pieno perdirbimą. Netgi pusę cecho įrengė, nusipirko sūrio katilą. Šįkart juos sustabdė žmogiškųjų išteklių stoka - nerado patikimo žmogaus sūriams gaminti. „Prie maisto bet ko nepastatysi, o žmona mažus vaikus augina. Be to, juk ir prekiauti tuo sūriu kažkam reikia, vežti jį į prekybos vietas. Pats nespėčiau. Taip ši mintis ir liko kyboti ore", - sako Artūras. Ingrida šios idėjos dar nenumarino - galbūt, paaugus vaikams, pavyks ją įgyvendinti.

Galvodamas, ką daryti su pieno ūkiu, Artūras svarstė dar vieną planą - karves keisti į mėsinius galvijus.  Kai viską paskaičiavo, šios minties atsisakė. Pasirodo, norint 50 melžiamų karvių pakeisti į mėsinius galvijus, kad gautum tokias pačias pajamas, jų reikia turėti maždaug 350: 100 žindenių, vienų metų buliukų ir parduoti skirtų galvijų. O prižiūrėti ir pašerti 350 galvijų bandą - tai ne 50. Pasak Artūro, darbo sąnaudos gal ir būtų mažesnės, nes nereikėtų melžti, tačiau tai neatpirktų visų kitų rūpesčių. Juk tokiai bandai reikėtų daug didesnio tvarto, pašarų, priežiūros.

Beje, kai kartą Artūras sūnums pasakė, kad jie nebelaikys karvių, berniukai iškart susirūpino: „Tai iš kur pieno gausime?"

„Taigi planai kol kas nesikeičia - lieka tas pats mišrus ūkis, - reziumuoja Artūras. - Dabar pieno supirkimo kaina gera, tik neaišku, kiek tai truks. Bet ir su grūdų kaina tas pats. Todėl mišrus ūkis turi privalumų - vienam sektoriui sunkiau, kitam - lengviau, taip ir kompensuoja vienas kitą."

Nepaisant visko, ūkininkauti patinka

Prie visų ūkio darbų Artūrui dar tenka ir karves savaitgaliais melžti, kai melžėjai būna išeiginės. Tad labiausiai jam trūksta laiko pabūti su šeima, kurioje auga 10 metų Kostas, 8-erių Juras ir vienerių Benas. „Džiaugiamės, kad ūkio rezultatai geri, ir suprantu, kad tai didžiausias Artūro nuopelnas. Tačiau labai norėtume jį dažniau namie matyti, kartu atostogauti. O vasarą jis nuveža mus prie jūros ir atvažiuoja paimti - pats neatostogauja. Būtent vasaromis mums labiausiai tėčio ir trūksta", - pripažįsta Ingrida.

Retkarčiais, įsiklausęs į žmonos žodžius, kad vaikai užaugs nepastebimai ir tas laikas niekada negrįš, jis meta viską ir bent pusdieniui visi kartu kur nors išvyksta - tai Širvinta valtimi plaukia, tai į Ignaliną paslidinėti nuvyksta. Artūras - buvęs biatlonininkas, nedaug trūko, kad būtų dalyvavęs 1992 metų Albervilio olimpiadoje, tad slidinėti jis ir sūnus pratina.

Prieš porą mėnesių ūkyje dirbti pradėjo nauji darbininkai - vyras ir žmona. Artūras kol kas patenkintas darbščiais pagalbininkais ir tikisi, kad labiau apsipratę jie išleis kartu atostogauti visą šeimą.

Tačiau darbas 365 dienas per metus, pasak Artūro, ne vienintelis sunkumas pieno ūkiuose. „Mums sunku prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos: kainos šokinėja, žemės savininkai išsidirbinėja, NMA tikrina, gamtosauga grasina, veterinarija kabinėjasi, ŽŪM planuoja, o mes viską sugeriame ir dirbame toliau. Reikia geležinės kantrybės", - žodžių į vatą nevynioja ūkininkas. Dėl tokio nestabilumo jis artimiausiu metu neplanuoja plėsti ūkio.

Jo teigimu, norint, kad Lietuvoje daugėtų gyvulių, reikia ne naujų programų, o elementarių sąlygų, kad šis verslas būtų rentabilus. „Prieš 20 metų daugumos ūkininkų darbo varikliai, - vaizdžiai kalba Artūras, - naudojo emocijų kurą, dabar, norint privilioti jaunus žmones į kaimą, reikia, kad jie uždirbtų."

Nepaisant visų sunkumų, jam patinka ūkininkauti. „Esu pats sau viršininkas, turiu puikią šeimą, kuri visokeriopai padeda ir šiaip kol kas sekasi. Pradėję nuo nulio ir sukūrę šiokį tokį ūkį galiu drąsiai sakyti, kad einame pirmyn. Ir toliau stengsimės žingsniuoti tuo pačiu greičiu", - sako idėjų ir užsispyrimo nestokojantis ūkininkas.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/02