Telšių rajone, Kaunatavoje, ūkininkaujantis Augustinas Martinkus tikrai ne iš tų, kurie žodžio ieško kišenėje. Per trejetą valandų jis spėja papasakoti daugybę įdomių istorijų - kaip iš vestuvėse grojusio muzikanto, turinčio statybininko diplomą, tapo žemdirbiu, kaip mokėsi auginti paršelius, melžti karves, slėgti sūrius, kaip vaikus nuo mažens pratino prie darbų ir nukreipė studijuoti būtent tokias specialybes, kokios ūkiui reikalingiausios.

Po trijų dešimtmečių, praleistų kaime, Augustinas gali didžiuotis savomis rankomis sukurtu stambiu moderniu ūkiu - dirbamos žemės plotai perkopė 300 ha, o melžiamų karvių banda išsiplėtė iki 100. „Ko gero, dažnas miestietis tik pirštą prie smilkinio pasukiotų pamatęs, kaip mes dirbame. Ir iš tikrųjų, atrodytų - ko tiek plėšytis? Tačiau kitaip tiesiog nebegalime", - prisipažįsta Augustinas, su žmona Edita plėtojantys pienininkystės ūkį. Tvirtas žemaitiškas stuburas, kantrybė, užsispyrimas ir tikėjimas savo idėja - taip ūkininkas įvardija savo stipriąsias puses. „Jei jau atidaviau kaimui 30 metų, vaikus ruošiau iš anksto šitam sunkiam darbui, tai negaliu nukrypti nuo pasirinkto kelio", - įsitikinęs žemdirbys.

Sūnūs Nerijus (baigęs Veterinarijos akademiją) ir Karolis (baigęs Aleksandro Stulginskio universitetą) jau turi savus ūkius - įkūrė juos kaip jaunieji ūkininkai. Beje, abu sūnūs studijų metais dalyvaudavo melžėjų varžybose ir skindavo laurus. Tėvo žodžiais, „šiurpindavo" Lietuvą - kur tai matyta, kad jauni vaikinai nesibodėtų melžti karvių ir dar darytų tai taip meistriškai! Jauniausioji dukra Viktorija, studijuojanti turizmą Klaipėdos universitete, taip pat turėtų grįžti į ūkį: tėvas ruošia jai atskirą veiklos barą - kaimo turizmo sodybą. „Mano žmona - ūkio ekonomistė ir buhalterė", - taip savo antrąją pusę pristato Augustinas ir pabrėžia, kad visas ūkio išlaidas pirmiausia turi suderinti su Edita. O tų išlaidų, kaip ir kiekviename ūkyje - be pabaigos...

Statomas pieno perdirbimo cechas

Kaip ir dažnas ūkininkas, ūkio plėtros Augustinas neįsivaizduoja be paskolų. Sėkmingai bendradarbiavęs ir su Telšių kredito unija, ir su ne vienu banku, pastaruoju metu ūkininkas mindžikuoja vietoje - negauna reikiamo finansavimo naujausiam investiciniam projektui, pagal kurį numatyta pastatyti modernų pieno perdirbimo cechą. Bendra projekto vertė perkopia milijoną litų, o skolintis iš banko ūkininkas norėtų apie 350 tūkst. Lt.

„Deja, niekaip nesiseka gauti kredito projektui vykdyti. Ir niekas nė nesivargina paaiškinti, kodėl to kredito neduoda. Kažkada gal kokius du kartus pavėlavau sumokėti įmokas ir jau tikriausiai tapau nepatikimu klientu, - mąsto ūkininkas, pastaraisiais metais nesėkmingai mynęs kone visų bankų slenksčius. - Mano galva, Lietuvai būtinai reikėtų valstybinio komercinio banko. Kas gali paneigti, kad užsieniečių valdomi bankai nenori kažkokiu būdu perimti ar perpirkti mūsų žemės?" Visokių negatyvių minčių ir jausmų kyla nuviltam žemdirbiui, tačiau savo idėjos turėti modernų pieno perdirbimo cechą jis nežada atsisakyti ir jau yra išliejęs tvirtus pamatus būsimam pastatui.

Pienas Martinkų ūkyje perdirbamas jau daug metų. Viskas prasidėjo tuomet, kai pieno kaina buvo labai menkutė, o pinigų verkiant reikėjo. Turėdami iki 15 melžiamų karvių, dalį pieno jie separuodavo paprastais buitiniais separatoriais, mušdavo sviestą ir su produkcija keliaudavo į Šiaulių turgų. „Dieve mano, kaip mes vargdavome", - pats stebisi Augustinas, prisiminęs tuos ankstyvus rytmečius, kai keldavosi trečią valandą, pasimelždavo gyvulius, susikraudavo produkciją ir išvažiuodavo į turgų, mat pusę septynių jau turėdavo stovėti už prekystalio. Greta pieno netrukus pradėjo prekiauti ir mėsa, ūkyje įkūrė nedidelę skerdyklą, kurioje skersdavo ir kiaules, ir veršius. Didžiausiais pagalbininkais prekiaujant  turguje tapo vaikai, anksti suvokę pinigų vertę.

Dabar sūrių gamybai vadovauja Nerijus. Tiesa, nuo šių metų pradžios nuspręsta šiek tiek pristabdyti produkcijos perdirbimą ir slėgti sūrius tik šeštadienio turgui, tad visa gamyba vyks tik vieną dieną per savaitę - penktadieniais. Pats Nerijus ir prekiauja sūriais Šiaulių turgavietėje.

Kol kas perdirbama tik nedidelė dalis - iki 5 proc. - savo ūkio pieno. Tačiau ateityje, pastačius naują cechą, gamybos apimtys neabejotinai augs. Augustinas puoselėja mintį atidaryti nedidelę parduotuvę Telšiuose. „Įsitikinome, kad mūsų produkcija paklausi. Sūriai išeina labai skanūs, visada būna šviežutėliai", - patikina Augustinas. Kitaip ir būti negali, nes pienas melžiamas tikrai labai aukštos kokybės. Įrengus modernią melžimo aikštelę, pienas tiesiai iš karvės tešmens be jokio sąlyčio su oru keliauja į aušintuvą. Net ir grietinė separuojama iš dar šilto, neatvėsinto pieno - ūkininkas įsitikinęs, kaip tai pagrįsta ir ekonomiškai, ir technologiškai. Susitaupo darbo sąnaudų - nereikia pieno ataušinti, o paskui sušildyti. Be to, nenukenčia kokybė, nes vėsinant, laikant, o paskui šildant pieną, nori nenori pakyla jo rūgštingumas, suprastėja skonis.

Nuo miesto bruko - į kaimo žalumą

Martinkų kelias į ūkininkavimą susiklostė tarsi savaime. Augustinas, mieste gimęs, mieste augęs (kaip pats sako, „ant bruko"), Kaunatavos sodininkystės ūkio direktoriaus Petro Žvirblio kvietimu atsikraustė dirbti į ūkį statybos inžinieriumi. Buvo 1983-ųjų rugpjūtis. Netrukus pasigirdo raginimai imtis šeimyninės rangos. Pasiėmė jiedu su Edita auginti 20 paršiukų: ūkis davė ir gyvulius, ir pašarus, per 4-5 mėnesius paršeliai užaugdavo iki bekonų. Tai buvo pirmieji Martinkų bandymai „prisijaukinti" žemės ūkį, o 1988 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą vieni pirmųjų Telšių rajone pasiėmė žemės. „Atmatavo mums 21,35 ha. Turėjome seną mažytį traktoriuką DT20  su vienu cilindru, be jokios kabinos. Sukau galvą, kaip reikės aparti ir apsėti tokį didžiulį plotą", - tuometinį supratimą apie ūkio didumą puikiai dar prisimena Augustinas.

Turėjo tuomet tris karves, dvi motinines kiaules, pradėjo rengti projektą tvarto statyboms. Bet paaiškėjus, kad pagal statybos taisykles negalima statyti didesnio kaip 20 m² ploto tvarto, ėmė ir savavališkai pasistatė tokį, kokio reikėjo. Augustinui, kai profesionaliam statybininkui, iki šiol skauda širdį prisiminus, kaip, prasidėjus privatizavimo laikotarpiui, po plytą, po šiferio lakštą buvo išnešioti ištisi fermų kompleksai. „Be granatų, be bombų, patys mūsų žmonės sugriovė visus buvusių ūkių pastatus", - sunkiai suvokia Augustinas ir džiaugiasi, kad bent vieną nesugriautą fermą spėjo įsigyti.

Tiesa, yra vienas dalykas, dėl kurio, žvelgdamas iš dabarties taško, Augustinas gailisi - kad nepasiryžo ūkininkauti ekologiškai. Labai ilgai svarstė, lankė daugybę paskaitų, seminarų, bet, pabūgęs keliamų reikalavimų, taip ir neišdrįso keisti gamybos būdo. Nors iš tiesų tuos reikalavimus būtų lengvai įgyvendinęs - ganyklų šiaip ar taip netręšia, o dirbamiems laukams faktiškai pakanka mėšlo. „Et, būčiau gal greičiau prasigyvenęs. Dabar neišlendu iš skolų, nors pasiusk", - svarsto žemdirbys.

Dabartinės pieno kainos leidžia lengviau atsikvėpti

Galvojant apie ūkio perspektyvas, fermas reikėtų plėsti - tuomet galėtų prieauglį auginti, jaučius parduoti. Ir melžiamų karvių bandą būtų galima padvigubinti. Žinoma, jei pieno kaina laikytųsi tokia, kokia yra dabar: pastaraisiais mėnesiais už litrą pieno Martinkai gauna 1,10 Lt. Kas antrą dieną iš ūkio parduodama 3 tonos pieno - visą nuperka bendrovė „Pieno žvaigždės", su kuria ūkininkai bendradarbiauja apie 20 metų. „Jau kokius penkis kartus buvau pakėlęs sparnus išeiti, bet paskui vėl susiderėdavome ir likdavau", - prisipažįsta Augustinas.

Didelių primilžių ūkyje nesivaikoma, iš karvės per metus melžiama po 5,5-6 tonas pieno. „Taip mažiau karvutės „dėvisi". Kai kurie ūkininkai - jau nebe ūkininkai, o verslininkai pasidarė, stengiasi iš gyvulio išspausti kuo daugiau, bet mūsų politika ne tokia", - šypteli šeimininkas ir prisimena anksčiau karves laikydavęs po 15-16 metų. Dabar tokių ilgaamžių bandoje nebėra, tačiau iki 8 laktacijų dažna piendavė išlaikoma.

Pieno bloke - ideali švara ir nė menkiausios nemalonių kvapų užuominos iš čia pat esančios fermos. Švieste šviečia išblizginti langai ir sienų plytelės, o melžimo aikštelės grindys plaunamos po kiekvieno melžimo. Kiekvienai karvei skirta atskira pašluostė, kuria nuvalomas tešmuo prieš melžimą, o po kiekvieno nušluostymo skudurėlis iš karto skalbiamas ir dezinfekuojamas (taip išvengiama užkrato pernešimo nuo vienos karvės kitai). 8 vietų tandemo tipo melžimo aikštelėje įrengtos šildomos grindys, kad žiemą nešaltų melžėjų kojos. Pastaruosius kelerius metus prie gyvulių dirba ne tik patys ūkininkai, bet ir samdomi žmonės, tad Augustinas prisipažįsta dabar jau ne visas savo karves bepažįstąs.

Geriausių karvių atsivestos telyčaitės paliekamos bandai atnaujinti, o buliukai parduodami iš karto (tiesiog trūksta vietos juos ilgiau paauginti). Karvių bandoje išsiskiria neįprastos pilkšvos spalvos piendavės - tai Lietuvos šėmosios karvės, saugomi genofondiniai gyvuliai. Prieš kelerius metus Augustinas atsitiktinai įsigijo vieną tokią karvę iš kaimyno ir nusprendė pasilikti bandoje. Toks sprendimas buvo vykęs - šėmosios karvutės yra sveikos, nereiklios pašarams ir duoda riebų baltymingą pieną.

Planuose - žentas veterinaras ir kooperatyvo kūrimas

Aplink fermą yra 30 ha pievų, tad vasaros laikotarpiu gyvuliai turi kur pasiganyti. Po rytinio melžimo karvės išgenamos, o prieš vakarinį pargenamos. Vakarais dar papildomai pašeriamos. Visi reikalingi pašarai paruošiami ūkyje. Pjauna dvi žoles: pirmąją stengiasi nupjauti kaip galima anksčiau, bet ne visada lengva suspėti iki rekomenduojamų terminų. Labiausiai trukdo tai, kad žemė lopinėliais išmėtyta per dvi seniūnijas - Upynos ir Tryškių. Reikia apie 10 km važiuoti lauko šienauti, žolės masę presuoti ir pašarus susivežti, bet ką darysi - yra kaip yra. Pernai dalį šienainio nusprendė dėti į kaupą, nes labai jau nepigiai kainuoja plėvelė ritiniams apvynioti. Žinoma, ritiniuose mažiau pašaro sugenda, patogiau jį naudoti, tačiau ir kaupavimas pasirodė visai tinkamas ir, svarbiausia, daug pigesnis būdas besąs.

Turimoje žemėje auginamos ne tik daugiametės žolės, bet ir kukurūzai, grūdiniai javai. Beveik visi grūdai taip pat sunaudojami pašarams: samdomas mobilus pašarų traiškytuvas-malūnas, pridedama reikalingų premiksų ir paruošiamas tikrai kokybiškas pašaras. Karvių racioną tiksliai apskaičiuoja sūnus Nerijus, turintis zooinžinieriaus diplomą. „Na, o būsimas žentas turi būti veterinarijos gydytojas! - kaip kirviu nukerta Augustinas. - Jei, neduok Dieve, susirgtų mano brangusis veterinaras Antanas Abromavičius, tai nežinau, ko reikėtų griebtis."

Be melžiamų karvių, dar laikoma 12 mėsinių galvijų - hailendų. Pastarieji įsigyti galvojant apie būsimą dukros Viktorijos verslą - kaimo turizmo sodybą. Tai ištvermingi, labai ramūs, ilgaamžiai gyvuliai. Jie lengvai veršiuojasi ir itin gerai tinka ištisus metus laikyti lauke. Įspūdingai ir egzotiškai atrodantys ilgaplaukiai galvijai jau keleri metai puošia gražioje vietoje, netoli nuo greitkelio Šiauliai-Palanga, įsigytą didžiulę sodybą.

Čia, ošiančių pušynų apsuptyje, senatvę norėtų leisti ir Augustinas su žmona. O iki tol ūkininkas tikisi įgyvendinti žemės ūkio kooperatyvo kūrimo idėją. „Perregistruojame mano ir sūnų ūkius į žemės ūkio kooperatyvą, suvedame viską į vieną buhalteriją, gauname atlyginimus. Metų gale, jei lieka pelno, pasidaliname dividendus", - taip mąsto Augustinas. Jo manymu, trys atskiri ūkiai - ne pats geriausias variantas: vienas vieną planuoja, kitas kitą, trečias trečią, o per darbymečius - nors persiplėšk. Kooperatyvas leistų tiksliai pasiskirstyti pareigomis, geriau planuoti darbus, išlaidas ir pajamas. Žinant Augustino ryžtą ir žemaitišką užsispyrimą, tikėtina, kad kooperatyvo kūrimas neliks tik sklandanti ore idėja.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/02