Jei per artimiausią penkmetį Lietuvos agrarinėje politikoje neįvyks esminių pokyčių, mūsų šalies maisto ir žaliavų ūkio laukia liūdna ateitis, mano Eimantas GRAKAUSKAS, teisininkas, teisėtyrininkas agrarininkas, Kovo 11-osios Akto signataras, vienas iš agrarinės reformos Lietuvoje architektų.

Stovėjote prie agrarinės reformos ištakų. Praėjus ketvirčiui amžiaus jau galima mėginti vertinti, kas iš viso to išėjo? Ar šiandieninė situacija labai tolima nuo pradinių sumanymų?

Naujų agrarinių santykių kūrimo proceso šauklys buvo Lietuvos žemdirbių sąjūdis. Lygiai prieš 25 metus (1989 m.) Vilniuje, rūmuose ant Tauro kalno, įvykęs žemdirbių suvažiavimas išrinko 101 nario tarybą ir 26 narių prezidiumą. Tai buvo labai intelektualūs žmonės, vėliau daug pasiekę politikoje, moksle, versle. Iš jų net 20 tapo Seimo nariais (žmonės jais be galo pasitikėjo), 4 - ministrais, daug profesūros.

Šalies istorijoje 25 metai - tik atkarpėlė, bet jie išsiskyrė labai dideliu įvykių ir pokyčių potencialu, tai buvo esminių virsmų epocha. Sąjūdžiui atėjus į valdžią, Aukščiausioji Taryba parengė agrarinę reformą ir paleido ją į gyvenimą. Bet Sąjūdis išsisėmė, į valdžią atėjo kiti. Nuo 1993-iųjų aktyvią šalies gyvenimo pertvarką pakeitė krutėjimas - žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal. Dėl konfrontacijos ir nesutarimų politiniuose sluoksniuose sulėtėjo perėjimas iš valstybinio  ūkio į privatų. Dabar visuomeniniame gyvenime dominuoja materialioji nauda, grupių interesai, o anuomet svarbų vaidmenį vaidino ideologiniai skirtumai, viskas vyko seno ir naujo mąstymo sandūroje.

Tačiau pagrindiniu lūžio momentu, atvedusiu Lietuvos agrarinį sektorių ir kaimą į dabartinę padėtį, laikyčiau 2000-2004 metus -  nuo pasirengimo narystei Europos Sąjungoje iki įstojimo į Bendriją. Per tuos kelerius metus labai pasikeitė žemės ūkio ir kaimo politikos prioritetai.

Matau ne vieną priežastį, kuri sutrukdė žemės ūkio reformai važiuoti greitkeliu į naujus agrarinius santykius. Visų pirma nepakankamas suvokimas, kad virsmas iš komunistinės sistemos valstybinio ūkio į privačią veiklą reikalauja nesiblaškyti ir dirbti dėmesingai, kad reikia nuosekliai ir koordinuotai veikti žingsnis po žingsnio pirmyn, o ne tūpčioti. Tai mąstymo problema: tie, kurie formavo politiką, sunkiai atsisveikino su senu mąstymu. Didžiausia konfrontacija vyko dėl ūkininkavimo formų: privatus ūkis ar buvęs kolūkis ir tarybinis ūkis. Didžioji dalis ūkių vadovų priešinosi reformai, nes baimė prarasti turimas pozicijas buvo labai stipri. O vėliau viskas pasikeitė, nes ir didžiausi priešininkai pamatė privataus ūkininkavimo privalumus bei įžvelgė galimybes sau tuo sėkmingai pasinaudoti. Per trejus metus žmonių galvose įvyko didžiulis perversmas - ideologinis matmuo susitraukė. Bet atviras liko klausimas - koks turi būti Lietuvos kaimas ir ūkis. Agrarinė ideologija susifokusavo į tai, kad reikia eiti stambaus ūkio kūrimo keliu. Ši idėja atėjo iš stambaus kolūkinio ūkio. Ji paprasčiausiai transformavosi, prisiderino prie naujų sąlygų ir pasipildė stambaus latifundinio (daugiausia amerikiečių) ūkio patirtimi. Jei būtų perimta britų, skandinavų patirtis, pagrįsta šimtametėmis tradicijomis, turėtume stiprų vidutinį ūkį ir ribotas stambių ūkių galimybes įsigalėti. Pavartykime penkiolikos metų senumo spaudą ir pajusime tą nepalankumo dvasią, kurioje buvo atsidūrę maži ūkiai, esą iš jų nieko gero nebus, nes ateitis priklauso stambiam agropramoniniam ūkiui su šimtais ir tūkstančiais hektarų.

Žinoma, vadovaujantis technokratišku požiūriu ir teorinės maksimalistinės arba pelno ekonomikos principais, stambus ūkis yra perspektyviausias. Stambus ūkis globalios ekonomikos ir potencijos prasme yra gėris, tačiau jis negali dominuoti ir neturi žlugdyti kaimo, mūsų etninės terpės, kaimo kultūros. Stambus pramoninis ūkis eina laužydamas visas užtvaras, šalindamas kliūtis, nes jis orientuotas į pelną. Bet ne viską lemia pelnas. Kaimas negali būti vien pasipelnymo šaltinis, tai ir tam tikra gyvensena. Valstybė, kuri negina smulkaus ir vidutinio ūkio, ateity praras savo kaimą.

Paskutinė problema, kurią įvardyčiau, tai neturėjimas aiškios ir tvirtos strategijos, kuri atsakytų į klausimą, koks turi būti Lietuvos kaimas. Turime daugybę programų  ir programėlių, bet visos jos negyvos ir nė viena tinkamai nesuveikė, o tos, kurios dar kvėpčioja, orientuotos į materialinę poziciją, stambėjimą.

Ir dar - pernelyg pasiduodame Briuselio administravimui. Esame vykdytojai, besislepiantys už ES direktyvų. Valdininkijai patogiau prisiderinti, prisidengti ES, nes tuomet nereikia sukti galvos, ką daryti.

Ar turite omeny žemės pardavimo užsieniečiams klausimą?

Žemės pardavimo, nacionalinės valiutos atsisakymo ir kitus dalykus. Kol kas Lietuva yra suvereni valstybė, niekas jo iš mūsų neatėmė. Tai, kad esame Europos Sąjungoje, neužkerta kelio rūpintis savo interesais. Lenkai, vengrai tvarkosi savo šalyse kaip mano esant reikalinga, ir niekas jų nepuola. Žinoma, yra sutartys, įsipareigojimai ir t. t., bet yra ir daugybė galimybių išlaviruoti ir sutvarkyti administracinės struktūros elementus tarp ES ir Lietuvos nacionalinės teisės taip, kad nacionaliniai interesai būtų apginti. Mūsų teisininkų kvalifikacijos tam pakanka, tik valdžia turėtų norėti juos mobilizuoti. Deja, Lietuvos politinis konglomeratas nepasižymi stuburo tvirtumu. Belieka dėti viltis į jaunąją kartą.

Mes nesame įsipareigoję ES išparduoti savo žemę užsieniečiams. Nors žemė yra nekilnojamas turtas, bet tai ypatinga prekė. Tai valstybės ir tautos gyvenimo erdvė, jos fundamentas. Atėmus fundamentą, kas lieka iš pastato? Todėl valstybės žemės kaip prekės ar nekilnojamojo turto panaudojimas turi būti tvarkomas nacionalinio intereso rėmuose. Restitucijos įstatyme ir pirmame Agrarinės reformos įstatyme buvo įkalta, kad žemė - tai nacionalinis turtas, kurį nuosavybės teise gali valdyti tik piliečiai ir valstybė. Vėliau atsirado įvairių išlygų, o kai jas pradedame taikyti, esminiai dalykai išslysta iš rankų.

Euro įvedimas ar nacionalinės valiutos praradimas? Tai yra toks svarbus dalykas, kurį turėtų spręsti tauta. Nereikia baimintis paties euro įvedimo momento, nes pradiniame etape nieko blogo atsitikti neturėtų. Žinoma, ūkio sektoriai, tarp jų ir agrarinis, patirs kainų šuolį, ūgtels infliacija, įvyks persiskirstymas, pokyčiai pirkimo ir pardavimo, kaupimo, mokumo srityse. Labiau reikėtų baimintis to momento, kai Europą ištiks nauja krizė, o mes būsime euro zonoje. Euro klubas neišgelbėjo Graikijos nuo krizės. Skandinavai, britai, vengrai neskuba atsisakyti nacionalinės valiutos, manau, ir mums turėtų užtekti blaivaus proto viską pasverti. ES nėra federacinė valstybė, todėl euras, kaip valiuta, neturi valstybinio pamato, todėl pasmerktas plūduriuoti. Tokia monetarinė politika yra labai nepatikima.

Kalbėdamas apie Žemdirbių sąjūdžio ištakas, pabrėžėte asmenybių ir autoritetų svarbą. Ar šiandien galėtumėte išskirti asmenis, paskui kuriuos galėtų sekti žemdirbiai?

Šiandieninę agrarinę politiką vykdo asmenys, kurie nėra kaimo atstovai. Kai kurie gal ir susiję su kaimu, bet negyvena daugumos žmonių rūpesčiais. Bendra jų yda - kompetencijos stoka. Stokojant išmanymo, sunku suvokti problemų gelmes, jų priežastis, neįmanoma priimti tinkamų sprendimų, pavyzdžiui, kaip sugrąžinti į kaimą jaunimą, kaip prikelti gyvenimui kaimus, kurių vien pavadinimai belikę ir t. t. Jaunas ūkininkas negali gauti paramos, nes neturi pradinio kapitalo. Duokime jam starto pradžiai pakankamą paramą, kad jis įsitvirtintų, o tada ir jis padės spręsti problemas. Neturėdami visaapimančios agrarinės politikos, neturime ir veiksmingos regioninės politikos kaimui, kuri spręstų verslo ir darbo problemas, šakų vystymo politikos (skatinant augalininkystę sužlugdyta gyvulininkystė). Prie viso šito pridėkime totalų visų sričių administravimą: kur bepasisuktų žemdirbys, visur reikalavimai, taisyklės, reglamentai, kurių esmę dažnai sunku perprasti net ir turint teisininko išsilavinimą, ką bekalbėti apie jų įgyvendinimą ir laikymąsi. Mūsų pagrindinė idėja reformos pradžioje rėmėsi savireguliacija, o valstybės kišimasis pateisinamas tik tuo atveju, kai tai neišvengiama, dabar viskas absoliučiai priešinga.

Trūksta lyderių bei vadų ir žemdirbių savivaldoje. Smulkieji žemdirbiai neorganizuoti ir bebalsiai, iš dalies dėl to, kad neturtingi. Kitaip su stambiais - jie organizuoti ir turi struktūras, jie lyderiauja, bet jų organizacijas yra persmelkęs stambus kapitalas, kuris diktuoja ir reguliuoja.

Kad pakeistume neigiamą šiandienio mūsų kaimo perspektyvą, turime drastiškai pakeisti agrarinę politiką, paisydami visų pirma Lietuvos  interesų. Ienomis turime pasukti į kaimą. Jūs paklausite, kas to imsis, jei valdžiai trūksta kompetencijos? Jei valdžia  nieko nekeis, tai situacija dar pablogės, juk kelias, kuriuo einame, veda į tai, kad maisto politika, agrarinis ūkis nepajėgs aprūpinti pagrindiniais produktais šalies gyventojų. Šiam blogiui dar labiau išvešėjus, gali kilti konfrontacija ir sukrėtimai.

Akcentuojate politikus, kapitalą, o teisinė sistema? Ar jos nereikia tobulinti?

Teisinę sistemą būtina ne tik sutvarkyti, bet ir atgręžti ją į kaimo ūkininką, kaimo verslininką, amatininką. Pamėginau sumodeliuoti agrarinės teisės šaką Lietuvoje ir teoriškai ją pagrįsti. Pamačiau, kiek dar viskas painu, sudėtinga. Visų pirma mums reikėtų naujo žemės ir gamtos išteklių įstatymo ir agrarinio ūkio sistemos įstatymo, kuris turėtų apimti žemės ūkio produkcijos gamybą, perdirbimą ir prekybą, t. y. visą visumą, susijusią su žemės ūkio produkcija. Jame reikėtų modeliuoti, kokie turi būti šeimos ūkiai, įmonės. Ūkininko ūkis šiandien iš esmės neturi teisinio reguliavimo, nes po įstojimo į ES iš jo nieko neliko.

Į kaimą eina akcinis kapitalas, nors tai pramoninės gamybos sritis ir kaimas neturėtų būti akcionuojamas. Kai valdžia paleido žemės pardavimą juridiniams asmenims, akcinis kapitalas atėjo į žemės ūkį su antrinėmis įmonėmis, o dabar jau šiame absurdo teatre sugaudyti galų neįmanoma. Tačiau išeitis yra - reguliavimas valstybinių normų pagrindu. Trūksta mažmožio - valdžios politinės valios.

Priėmus agrarinės veiklos teisinio reglamentavimo įstatymą, būtų galima apibrėžti ir šeimos ūkio sąvoką, įvardijant jos sudėtines dalis. Šeimos ūkis - ne tas, kuris tik dirba pats, bet toks, kuris valdo nuosavybės teise ūkį bei jį administruoja. Stambiame ūkyje be samdos neįmanoma, todėl reikėtų apibrėžti administravimo lygmenį. Jei ne tik atskiri darbai, bet ir visas ūkio administravimas perduodamas samdomam vadybininkui, tuomet iš šeimos ūkio nedaug lieka. Tai labiau pramoninio komercinio administravimo lygmuo, nes šeima pereina į rentjė (asmenų, gyvenančių iš rentos) poziciją.

Neapsieisime ir be ūkio dydžio kriterijų. Lietuvos sąlygomis maksimalią paramą vertėtų skirti šeimos ūkiams iki 30 ha, o ūkiams stambėjant paramą laipsniškai mažinti. Didesnių kaip 100 ha ūkių valstybė neturėtų remti, nes tai pakankamas dydis išsilaikyti rinkoje, uždirbti, samdyti. Europinės išmokos irgi turėtų būti modeliuojamos tokiu pat principu, finansiškai smūgiuojant į piramidės apačią, nes iki šiol geriausiai finansiškai yra aprūpinama viršūnė. Juk ir kalvis geležtę kaldamas smūgiuoja ją iš įvairių pusių - kad neperkaltų.

Kalbėjosi Viktoras TROFIMIŠINAS