Kokybiški pašarai atlieka svarbiausią vaidmenį sėkmingai vystant gyvulininkystę. Kiekvieno gyvulininkystės ūkio pašarų balanse išskirtinė reikšmė tenka savos gamybos žoliniams pašarams. Žoliniai pašarai yra ne tik pigiausi, bet ir galvijams nepakeičiami niekuo kitu.

Daugiametės žolės bene vienintelės iš visų augalų mūsų gamtinėmis sąlygomis gali augti beveik be rizikos. Būdamos ilgos vegetacijos jos geriau už kitus augalus išnaudoja saulės energiją, o tinkamai patręštas produktyvus sėtinis žolynas per vegetaciją gali išauginti 10-12 t ha^-1 baltymingų sausųjų  medžiagų derlių, savo energine verte prilygstantį 8-9 t ha^-1 grūdų. Vokiečių mokslininkai nustatė, kad šeriant karves itin kokybiškais visaverčiais žoliniais pašarais, galima pasiekti 8 000 l metinį pieno primilžį, nenaudojant jokių baltyminių priedų.

Padėtis ūkiuose - skirtinga

Lietuvos gamtinės-klimatinės sąlygos daugiametėms žolėms labai palankios, todėl neatsitiktinai žalienų plotai sudaro apie penktadalį šalies ploto arba beveik pusę visų žemės ūkio naudmenų. Žalienų plotai dideli, o jų būklė ir produktyvumas labai skirtingi. Turime apie 150 tūkst. ha potencialiai vertingų, bet dažnai apleistų, krūmais ir stambiomis piktžolėmis apžėlusių užliejamų pievų, kurios galėtų būti nepakeičiamas maisto šaltinis mėsiniams galvijams. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo verslo registro duomenimis, šalyje priskaičiuojama apie 400 tūkst. ha natūralių ir pusiau natūralių (buvusių kultūrinių) pievų. Jose beveik nėra ankštinių žolių, o vyrauja laukinės menkavertės žolės ir piktžolės. Tokių žalienų produktyvumas retai viršija 3,5-4 t ha^-1 SM, o pašarinės vertės balas siekia vidutinį (6 balai).

Aukštos vertės pašarą galima pagaminti tik iš geros žaliavos (t. y. žolės). Dėl šios priežasties menkaverčių žolynų laikymas gyvulininkystės ūkiuose tampa vienu iš didžiausių stabdžių, trukdančių didėti gyvulių produktyvumui. Trūkstant baltymingų savos gamybos žolinių pašarų, ūkiuose dažnai griebiamasi gelbėjimosi šiaudo - koncentratų ir pirktinių baltyminių priedų. Šios priemonės padidina gyvulių produktyvumą, bet kartu pakelia ir produkcijos savikainą bei sumažina ūkio pelningumą. Ūkininkai atsiduria tarsi užburtame rate: norėdami parduoti daugiau produkcijos, nemažai investuoja į pirktinius pašarus, o apmokėjus tų pašarų sąskaitas, iš pieno pajamų jiems lieka katino ašaros. Uždirba visi, tik ne ūkininkas.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2013 m. sausio 1 d. daugiau negu 50 proc. šalies pieno ūkių metinis primilžis dar neviršijo 6 000 l, o beveik 24 proc. ūkių - 5 000 l pieno iš karvės. Nors šalyje jau yra nemažų ūkių, kurie pašarų gamyboje ir pienininkystėje pasiekė europinius rodiklius, vis dėlto didžiosios dalies smulkių ūkių (o tokių yra per 70 proc. visų pieno ūkių) žemi pieno primilžiai nepateisinami nei ekonomine, nei konkurencine prasme. Ypač beprasmiškai tai atrodo šiuo metu, kai pieno supirkimo kainos didėja ne tik Europoje, bet pagaliau - ir Lietuvoje. Verstis pienininkyste tapo naudinga, tereikia gaminti daugiau kokybiško ir nebrangaus pieno.

Kokių veiksmų reikėtų imtis?

Produktyvių žalienų biomasės derlius gali prilygti kukurūzų žaliosios masės derliui (pavyzdžiui, 50 t ha^-1) arba net jį viršyti ir, skirtingai nuo kukurūzų, užtikrinti optimalų baltymų kiekį pašare. Realybėje daugumos šalies gyvulininkystės ūkių žalienų derlingumas yra 2-3 kartus mažesnis, o vidutinis svertinis žolyno pašarinės vertės balas retai viršija 7.

Kiekvieno ūkio pašarų bazės lygį nulemia trys esminiai dalykai:

• ūkio žalienų botaninė sudėtis,
• žalienų tręšimo lygis,
• sugebėjimas laiku sudoroti žalienų derlių ir tinkamai išsaugoti maisto medžiagas iki ėdžių.

Gyvulininkystės ūkiuose tikslinga kasmet inventorizuoti visus žalienų plotus. Tai geriausia daryti anksti pavasarį prieš prasidedant žolių vegetacijai (kovo pabaigoje-balandžio pradžioje). Inventorizuojant įvertinamas:

• žolyno peržiemojimas,
• žolyno tankumas,
• ankštinių ir varpinių žolių santykis,
• menkaverčių įvairiažolių ir piktžolių gausa.

Gerame žolyne turi dominuoti gerosios sėtinės pašarinės žolės. Pageidautina, kad ankštinės žolės sudarytų ne mažiau kaip 30 proc. (optimalu - 40 proc.), o menkavertės žolės ir kiaulpienės neturėtų viršyti 20 proc. Tinkamai įrengti ir teisingai tręšiami žolynai išlieka produktyvūs ir turi pakankamai baltymų maždaug penkerius metus. Penktųjų metų rudenį, rugsėjo viduryje, žalienų plotai purškiami glifosatais, lėkščiuojami, tręšiami skystu bei kraikiniu mėšlu ir užariami. Nupurškus glifosatais, yra pakankamai laiko paimti ir būsimo žalienų lauko dirvožemio ėminius agrocheminei analizei, kurios metu būtina nustatyti:

• pH lygį,
• P₂O₅ (mg kg^-1) kiekį,
• K₂O (mg kg^-1) kiekį.

Periodiškai ir sistemingai nekalkinant dirvožemių, pastebima dirvožemių rūgštėjimo tendencija. Ji ypač ryški Žemaitijos rajonuose, kai kuriose kitose vietovėse. O ankštinės žolės yra labai jautrios rūgščiai dirvožemio reakcijai. Be to, rūgščiose dirvose daug blogiau įsisavinamos mineralinės trąšos.

Žolynams dirvožemius būtina kalkinti esant pH 5,8 ir mažiau. Naudingiausia kalkes įlėkščiuoti, nes išbėrus tą pačią normą vėliau ant žolyno veikimo efektyvumas yra daug mažesnis. Taip yra dėl mažo kalcio judrumo dirvožemyje.

Rūgštesnėse dirvose vietoje baltųjų dobilų į žolynus reikėtų įsėti paprastuosius garždenius. Nekarbonatingose žemėse, kur negali augti liucernos, galima sėkmingai auginti rytinius ožiarūčius. Ši žolė gali augti įvairiuose dirvožemiuose nuo priesmėlio iki nešlapio durpžemio. Vienoje vietoje ožiarūčiai išgyvena 20 ir daugiau metų ir yra vienintelė ankštinė žolė, kurios lapai džiūdami netrupa. Taigi, iš jų galima pagaminti kokybiško baltymingo šieno.

Nors klimatas šiltėja, daugiametes svidres ir toliau labai rizikinga auginti dėl šių priežasčių:

• jos labai reiklios drėgmei ir maisto medžiagoms,
• labai jautrios šalčiui (kritinė temperatūra krūmijimosi mazge -14 ^oC),
• labai jautrios fuzariozei (sniego pelėsiui).

Tad nepaisant išskirtinai aukšto maistingumo, daugiamečių svidrių žolyne neturėtų būti daugiau kaip 15 proc. Toks žolynas išlieka produktyvus ir netikėtai žuvus visoms svidrėms. Tinkamai sudarytuose mišiniuose svidrės sėkmingai pakeičiamos maistingomis, bet daug atsparesnėmis žiemojimui eraičinsvidrėmis (sin. svidrinai).

Žolių mišiniai turi būti sudaromi laikantis tam tikrų taisyklių ir kuo labiau atsižvelgiant į lauko, kuriame bus sėjama, dirvožemio sąlygas. Produktyvaus žolyno mišinyje 40 proc. skiriama ankštinėms žolėms, o galutinis komponentų skaičius priklauso nuo konkrečių augavietės sąlygų. Kai kada į mišinį tenka dėti net 8-9 komponentus. Ne mažiau svarbi ir sėklų kilmė. Bandymais daugelį kartų nustatyta, kad lietuviškos žolių veislės yra daug atsparesnės už įvežtines.

Išarus seną žolyną, gyvulininkystės ūkyje negali sumažėti pašarų. Tinkamas naujo žolyno tręšimas ir derlingo atsėlio parinkimas gali užtikrinti iki 40-45 t ha^-1 žaliosios masės derlių žolyno sėjos metais. Patikimas antsėlis yra: 75 kg avižų + 25 kg vikių + 7 kg gausiažiedės svidrės 1 ha būsimo žolyno.

Antsėlis sėjamas statmenai žolių sėjos krypčiai. Tinkamiausias žolių sėjos laikas - balandžio pabaiga-gegužės pradžia. Optimali sėklos norma 25 kg ha^-1 kokybiškų sėklų. Vėlesnė sėja rizikinga dėl sausros grėsmės, o po rugpjūčio 10-osios ankštinių žolių sėti nepatartina apskritai. Vėlinant žolių sėją netenkama sėjos metų žaliosios masės derliaus, o tai yra nepateisinama.

Netręšiant sėtinės žalienos grįš į laukinę būseną

Kaip neįmanoma be trąšų užauginti didelio ir kokybiško kviečių ar cukrinių runkelių derliaus, taip negalima tikėtis ir gausaus bei vertingo pievos ar ganyklos žaliosios masės derliaus.

Su 5 t ha^-1 šieno derliumi iš dirvos išnešama 80 kg gryno azoto (N), 32 kg fosforo (P₂O₅), 100 kg kalio (K₂O) ir 15 kg kalcio (CaO). Dirvoje trūkstant šių maisto medžiagų, mažėja žolės derlius, blogėja jo kokybė, palaipsniui nyksta gerosios žolės, plinta piktžolės, dar vėliau atsiranda samanos. Visiškai netręšiant sėtinės žalienos natūralizuojasi (t. y. grįžta į pirmykštę laukinę būseną). Tai įvyksta maždaug per 6 metus. Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) bandymų stotyje daug metų vykdomi žolynų tręšimo tyrimai. Palyginus skirtingos sudėties kompleksines trąšas, nustatyta, kad žalienų pagrindiniam tręšimui geriausiai tinka trąšos, kur N:P:K=1:2:3.

Kompleksinių trąšų norma žalienoms priklauso nuo dviejų dalykų: fosforo ir kalio kiekio dirvožemyje (150 mg kg^-1 reiškia vidutinį turtingumą) bei panaudoto mėšlo normos. 300 kg ha^-1 yra vidutinė kompleksinių trąšų norma, naudotina mėšlu netręštuose vidutinio turtingumo dirvožemiuose. Skystu mėšlu patręštose 25 m³ ha^-1 žalienose pakanka 200 kg ha^-1 kompleksinių trąšų. Nederlinguose ir mėšlu nepatręštuose dirvožemiuose žalienoms reikia išberti 400 kg ha^-1 kompleksinių trąšų. Pagrindiniam tręšimui kompleksinės trąšos beriamos anksti pavasarį, kai tik galima įvažiuoti į lauką.

Žolių vegetacija vidutiniškai prasideda balandžio pirmą dekadą. Gausaus pirmos žolės derliaus  galima tikėtis tuomet, kai, prasidedant žolių vegetacijai, ištirpusios kompleksinių trąšų maisto medžiagos tinkamu santykiu jau yra šaknų zonoje.

Skystas mėšlas yra vertinga trąša, geriausiai tinkanti pašarų gamybai skirtose žalienose. Didžiausias tręšimo efektas ir mažiausi azoto nuostoliai bei aplinkos tarša gaunami laistant skystą mėšlą tik prasidėjus žolių vegetacijai balandžio mėnesį, arba nupjovus žolę. Saugant žolyne ankštines žoles, metinė skysto mėšlo norma neturėtų būti didesnė negu 25 m³. Naudojant 30 m³ skysto mėšlo, išlaistyti jį reikėtų per du kartus.

Papildomam žolynų tręšimui po pjūties ir ganyklos nuganymo naudojamos azotinės trąšos. N₃₄ yra saugi azotinių trąšų norma, nepakenkianti ankštinėms žolėms. Be to, su dirvoje esančiu biologiniu azotu, šios normos pakanka mišinyje esančioms varpinėms žolėms pamaitinti. Toks azoto kiekis atitinka 100 kg ha^-1 amonio salietros.

Tinkamai sudoroti žolių derlių - nelengva

Didelis žalienų derlius dar nereiškia aukštų pieno primilžių ar galvijų priesvorių. Viena iš dažniausiai gyvulininkystės ūkiuose daromų klaidų - pirmosios žolės pasendinimas per vėlai pradedant pjūtį ir netinkamas ganiavos organizavimas, dėl ko žolė irgi pasendinama.

Pavasarį prasidėjus vegetacijai, žolės ne tik sparčiai auga (aukštėja), bet ir vystosi (kinta jų cheminė sudėtis). Jauna žolė yra maistinga, lengvai virškinama. Ėsdama tokią sultingą neišplaukėjusią žolę, produktyvi karvė gali duoti iki 30 l pieno per parą. Žolei pradedant plaukėti, ląstelienos kiekis viršija 23 proc., tokios žolės virškinamumas sumažėja 5 proc. (iki 75 proc.), o pieno paros primilžis smunka 10 litrų (iki 20 l per parą). Svidrėms ar dobilams pražydus, galima tikėtis tik 12 l pieno per parą. Su tokiu primilžiu per laktaciją nesusidaro net 5 000 l pieno.

Taigi, ūkininkai turi būti pasiruošę sudoroti žolės derlių bet kokiu oru. Laiku pradedantys žoliapjūtę ūkiai pirmąją žolę baigia doroti gegužės mėnesį, neleisdami varpinėms žolėms išplaukėti, o ankštinėms žolėms - pražysti. Taip dirbant išsaugoma ne tik pašaro kokybė, bet ir sudaromos geros prielaidos sparčiai augti atolams. Tinkamai naudojami ir tręšiami produktyvūs žolynai per vegetaciją užaugina tris, o lietingomis vasaromis - net 4 žolės derlius. Produktyvaus žolyno hektaras ima atstoti 2-2,5 ha buvusio prasto ploto.

Pirmasis pažangos požymis - ūkyje jau pakanka pašarų, didėja pieno primilžis ir pajamos už pieną. Antrasis pažangos požymis - sumažėja išlaidos koncentratams ir baltyminiams priedams, didėja ūkio pajamingumas ir pelningumas. Tai galima pasiekti kiekviename gyvulininkystės ūkyje. Tereikia susidaryti teisingą investicijų ir veiklos planą, o tada nuosekliai, kryptingai veikti. Bandymais nustatyta, kad baltymingais jaunos žolės pašarais šeriant limuzinų veislės mėsinius galvijus, šie per parą gali priaugti net 2 kg priesvorio. Ekonominė nauda - daugiau negu akivaizdi. Pasaulinėje rinkoje žole mitusių galvijų mėsa vertinama daug labiau negu šertų grūdais ir kitais pramoniniais pašarais. Tokį vertinimą nulemia išskirtinė mėsos kokybė.

Pagal žemės ūkio naudmenų plotą, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva viršija ES vidurkį (0,34 ha) beveik 3 kartus. Tai reiškia, kad turime plačias galimybes veikti. Belieka tas galimybes kuo sumaniau išnaudoti.

Evaldas KLIMAS

Mano ūkis, 2014/02