Belgijos mokslininkų atlikti tyrimai leido padaryti išvadą, kad žemės ūkis, ypač kiaulių fermos, yra atsakingos už 93 proc. amoniako emisijos Flandrijos regione. Belgų ūkininkai, suprasdami atsakomybę dėl oro taršos, investuoja į inovatyvias technologijas amoniako emisijai sumažinti.

Vienas tokių ūkininkų - stambus kiaulių augintojas Alfonsas Giosas (Alfons Gios). Daugelį metų Alfonsas buvo aktyvus Belgijos ūkininkų sąjungos narys ir itin aktyviai domėjosi naujovėmis, dalyvavo mokslinių tyrimų apie kiaulių šėrimą projektuose, jo ūkyje buvo atliekami bandymai.

Ūkyje netoli Antverpeno A. Giosas augina 2 000 kiaulių. Viena iš fermų stovi šalia jo namų Herentaute (Herenthout). Tik vos juntamas kvapas iš fermos netrukdo gyventi nei jo šeimai, nei šalia įsikūrusiems kaimynams. Rūpindamasis gamta ir aplinkos apsauga, ūkyje Alfonsas taiko naują technologiją amoniako emisijai sumažinti - į srutų saugyklą pila specialias bakterijas. Šis oro taršą mažinantis metodas yra pigesnis ir lengviau įdiegiamas, palyginti su kitais.

Metodas oficialiai dar nepripažintas

Flandrijos regiono Vyriausybė dar 2004 metais nusprendė, kad kiekviena naujai pastatyta kiaulių ferma amoniako emisiją privalo sumažinti 50 proc. Leidžiami metodai, kurie gali sumažinti amoniako išskyrimą į atmosferą, įtraukti į Flandrijos aplinkos apsaugos teisės aktus. Alfonso Gioso naudojamo metodo su bakterijomis šiame sąraše kol kas nėra, tačiau jis tikisi, kad naudą pavyks įrodyti.

Bakterijas Alfonsas naudoja seniai - dar 1983 m. jas pradėjo pilti į mėšlo duobę, kad suminkštintų mėšlą ir pašalintų susidariusią plutą. Ūkininkas taip pat įsitikinęs, kad į negilią srutų saugyklą pridėjus tam tikrų bakterijų galima sumažinti amoniako išskyrimą į orą. Bakterijos reaguoja su srutomis, pakeisdamos jų charakteristikas ir savybes bei pasinaudodamos nitrifikacijos procesu neutralizuoja amoniaką. Jo teigimu, negilioje srutų saugykloje jų laikymo laikas yra trumpesnis, tai ir amoniako išmetama mažiau.

Kadangi toks amoniako išskyrimo į orą mažinimo metodas Flandrijos įstatymų dar nepripažintas, ūkininkas kreipėsi į mokslininkus, prašydamas rekomendacijos. Įrodymų, kad bakterijos gali sumažinti amoniako išsiskyrimą į orą, tuomet dar nebuvo, todėl A. Giosui buvo atsakyta: „Teigiamą atsakymą gausite tik tada, kai amoniako emisija ūkyje bus ne didesnė kaip 1,4 kg gyvuliui per metus."

Taigi Alfonsas ėmėsi veikti. Siekiant įrodyti, kad negili srutų saugykla kartu su bakterijomis tikrai sumažina amoniako kiekį, reikalingi konkretūs ir labai brangūs matavimai. Todėl šią novatorišką koncepciją Alfonsas 2009 m. aptarė su Flandrijos Inovacijų žemės ūkiui ir kaimo plėtrai rėmimo centro atstovais. Jų dėka radus verslo partnerių, du trečdaliai brangaus eksperimento išlaidų buvo subsidijuojamos. Projektas sulaukė ir EIP-AGRI dėmesio. Tai - Europos inovacijų partnerystės žemės ūkyje ir miškininkystėje paslaugų biuras, kurio tikslas - sudaryti palankesnes sąlygas inovacijoms ir žinių mainams žemės ūkyje, sujungti mokslą ir praktiką.

Projektą Inovacijų rėmimo centras vykdė kartu su komerciniu tyrimų centru „Odournet",  Žemės ūkio ir žuvininkystės mokslinių tyrimų institutu ILVO ir valstybei priklausančia tyrimų organizacija VITO. Kai buvo surasta parama ir gauti visi leidimai, 2010-ųjų pavasarį Giosų ūkyje buvo pastatytas naujas prototipinis kiaulių tvartas. Amoniako emisijos matavimai pradėti 2011 metų vasarą.

Prieš porą mėnesių baigėsi pirmieji matavimo laikotarpiai, per kuriuos A. Gioso ūkyje buvo stebimas amoniako išsiskyrimas. Išbandytos trijų skirtingų rūšių bakterijos, kurias tiekė komercinės įmonės. Bakterijų rūšys laikomos paslaptyje. 1 200 kiaulių tvartui bakterijos vieniems metams kainuoja 400 eurų (1 380 Lt).

Kol kas amoniako emisiją pavyko sumažinti 20 proc. Tai - labai gerai, bet nepakankamai, kad toks metodas būtų pripažintas valstybiniu lygiu. Nepaisant to, vis daugiau Belgijos gyvulių augintojų eksperimento būdu pradeda taikyti šį metodą. „Svarbu tai, kad inovacijų diegimo programa gali pritraukti ir motyvuoti pradedančius ir jaunus ūkininkus, taip pat padėti jiems gauti paramą tyrimams, kurie, kaip ir inovacijos, kainuoja labai brangiai", - sako Inovacijų rėmimo centro konsultantas Stenas Bosinas (Stijn Bossin). Jo manymu, anksčiau ar vėliau amoniako emisijos mažinimo su bakterijomis metodas bus pripažintas oficialiai.

Šiuo metu ūkyje pradėti papildomi matavimai. Jeigu juos baigus amoniako emisija bus 50 proc. mažesnė nei standartinė ir sieks tik 1,4 kg gyvuliui per metus, šis metodas bus įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą leidžiamų metodų amoniako emisijai mažinti sąrašą. Beje, ILVO dar turi atlikti bandymus ir laboratorijos sąlygomis. Manoma, kad tai gali padėti sukurti ir geresnį tvarto modelį.

Dėžutė

Amoniakas yra oro teršalas, kuris sukelia rūgščius lietus ir žaloja visą ekosistemą. Rūgštiniai lietūs keičia dirvožemio bei vandens telkinių rūgštingumą, dėl to kinta augmenija ir gyvūnija. Amoniakas intensyviausiai garuoja iš gyvulių šlapimo, skylant jame esančiam karbamidui.

Ūkininkų problemos - panašios

Alfonas Giosas, užauginęs šešis vaikus, su trimis iš jų kartu ūkininkauja. Kiaules jie augina mėsai. Pakvietęs apžiūrėti fermą, kurioje laikoma 1 000 kiaulių, svečiams apsirengti jis pateikė nuo galvos iki kojų saugančius vienkartinius kombinezonus - biosaugos reikalavimų čia griežtai paisoma.

Didžiąją bandos dalį sudaro Belgijos landrasų veislės kiaulės, taip pat auginami ir pjetrėnai. Kiaulės į skerdyklą pristatomos maždaug 110 kg svorio, skerdena sveria apie 80 kg. Alfonso teigimu, už vieną kg skerdenos šiuo metu mokama 1,6 euro (apie 5,5 Lt).

Pasak Alfonso dukters Hildės, auginant kiaules brangiausiai kainuoja pašarai, kuriuos šeima perka iš vienos įmonės. „Pašarai ir jų kokybė - svarbiausia, norint užauginti gerą kiaulę, kad jos mėsa būtų kokybiška. Perkame kelių rūšių skirtingus pašarus penimoms kiaulėms, kuiliams, paršavedėms, paršeliams", - pasakoja ūkininkė.

Šeima, sudėjus bendrai, turi kelias dešimtis ha žemės, kurioje užaugina šiek tiek grūdų. Juos parduoda pašarų gamybos įmonei ir taip kompensuoja dalį išlaidų už perkamus pašarus. Giosų ūkyje paruoštą šieną perka kiti ūkininkai.

Hildė sako, kad visi šeimos nariai nuolat mokosi ūkininkauti - tai nesibaigiantis procesas. „Visada lyginame ūkio duomenis, rodiklius, kad žinotume, ar teisingai dirbame, kad ūkis vis labiau vystytųsi. Vienas mano brolis labai didelį dėmesį skiria kiaulių selekcijai. Ūkininkas turi būti ne tik savo srities profesionalas, bet ir geras vadybininkas. Dabartiniais laikais pelnas iš ūkio tikrai nedidelis, rinkų daug, tad reikia žinoti, su kuo verta bendradarbiauti, kuria linkme sukti", - iš Hildės pasakojimo tampa aišku, kad  Vakarų Europos ūkininkai sprendžia panašias problemas, kaip ir lietuviai.

Ūkininkavimas - Giosų šeimos tradicija, einanti iš kartos į kartą. Herentaute gyvena jau ne pirma Giosų karta. Hildė sako, kad čia ūkininkavo dar jos proseneliai, karves ir kiaules šioje vietoje augino seneliai. Tad Giosams labai svarbu ne tik tęsti šimtmečių tradicijas, bet ir išsaugoti švaresnę aplinką būsimoms kartoms. Įsitikinimą, kad žemės ūkis turi klestėti tik santaikoje su gamta, Alfonsas perdavė ir savo vaikams.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2014/02