23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2014/01
Tarp baltyminių augalų populiarėja sojos
  • L. Motuzienė, D. Končius, S. Daniulis
  • Mano ūkis

Pupiniai (ankštiniai) augalai vertinami ne tik dėl savo maistinių, pašarinių bei techninių savybių, bet ir dėl to, kad yra puikus priešsėlis kitiems žemės ūkio augalams. Sudarydami simbiozę su gumbelinėmis bakterijomis, jie turi savybę kaupti atmosferos azotą, taip praturtindami dirvožemį azotu ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Tačiau dėl specifinių auginimo technologijų ir agrotechnikos pupiniai augalai Lietuvoje dar nėra labai plačiai auginami.

Ekologiniuose ūkiuose, siekiant nenualinti dirvožemio, biologinis azoto fiksavimas yra gyvybiškai svarbus. Simbiozinė (sugyvenimo) pupinių augalų ir gumbelinių bakterijų sistema yra pagrindinis azoto šaltinis. Atmosferoje azoto kiekis nelimituotas, ekologiškas ir ekonomiškas, tačiau neprieinamas be biologinių simbiozės procesų. Pramoninio azoto gamyba reikalauja daug energetinių, ekonominių išteklių ir labai teršia aplinką.

Šiais metais ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai inicijavo nemažai renginių, kuriuose dalijosi pupinių augalų auginimo patirtimi, populiarino išbandytas auginimo technologijas ir, žinoma, įspėjo apie galimas klaidas. Nepaisant visų pupinių augalų privalumų, jų kiekis bendroje pasėlių struktūroje dar nedidelis. Pagal deklaruotus pupinių augalų plotus Lietuvoje vis dar dominuoja žirniai, tačiau pamažu savo vietą randa ir pasaulyje labai vertinamos sojos. Semdamiesi patirties pas kaimyninių šalių augintojus ir išmėgindami įvairius auginimo būdus savo ūkiuose, Lietuvos ūkininkai jau sugeba jas užauginti.

Gaila, kad mūsų šalies mokslininkai nepelnytai pamiršo ir neatlieka jokių pupinių javų tyrimų. O juk, atsiradus naujoms veislėms ir kur kas tobulesnei technikai, lieka daug neatsakytų klausimų dėl dirvos paruošimo, sėklos normos, sėjos ypatumų, agrotechnikos. Neišvengdami klaidų ūkininkai patys ieško sprendimų savo ūkiuose. Iki šiol Lietuvoje sojų auginimas nebuvo populiarus, nes tai šiltesnių kraštų augalas. Tačiau selekcininkų dėka (iš dalies ir dėl klimato kaitos) dabar jau ir mūsų šalyje užauginamas palyginti geras sojų derlius. Šiuo metu Lietuvoje auginamos tik kelių veislių sojos. Populiaresnės Anuška ir Merlin, tačiau Valstybinės augalininkystės tarnybos skyriuose jau tiriama daugiau sojų veislių, kurios geriau adaptuojasi Lietuvos klimato sąlygomis, yra ankstyvesnės ir derlingesnės.

Auginimo agrotechnika

Sėkmingam sojų derliui gauti, pirmiausia svarbu tinkamas sėjos laikas. Per anksti ir per drėgnai pasėta sėkla išbrinkusi ne sudygsta, o supūva, nors sudygusios sojos gali ištverti šalnas net iki -5 ºC. Pavėlavus sėją, derlius nespėja subręsti, o kai kurios veislės iš viso neužmezga sėklų. Sėti patartina ne giliau kaip 6 cm gylyje, kai dirvožemio temperatūra 10 cm gylyje yra apie 8 ºC arba kai prognozuojamas staigus ilgalaikis atšilimas. Kad sojos gautų kuo daugiau saulės, patartina sėjos eilutes formuoti rytų-vakarų kryptimi.

Ūkininkų teigimu, didžiausia pupinių auginimo problema yra piktžolės. Tai aktualu net ir chemizuotuose ūkiuose, kadangi trūksta registruotų herbicidų. Per kelis sojų auginimo metus, išbandę skirtingą tarpueilių plotį, ūkininkai pastebėjo, kad geriausia sojas auginti ne rekomenduojamais 15 cm tarpueiliais, o plačiais - 45-60 cm pločio. Taip pasėlis gauna daugiau saulės, augalai būna stambesni, vešlesni, o derlius - didesnis. Be to, yra galimybė mechanizuotu būdu naikinti piktžoles.

Sėklos normą geriausia išlaikyti tokią pat, kaip ir auginant 15 cm tarpueiliais (100-120 kg/ha), kadangi eilutėse tankesni augalai prilaiko vienas kitą ir neišgula, o paaugę stelbia piktžoles. Pirmą kartą sojos akėjamos praėjus 3-4 dienoms po sėjos, nes vėliau, prieš pat sudygimą, akėčios gali pažeisti kabliuko formos daigelius. Kad piktžolės nenustelbtų pasėlio, 2-3 kartus akėjama, kai sojos turi 3-4 tikruosius lapelius. Mat tuo metu (maždaug dvi savaites) jos nustoja augti ir formuoja ant šaknų azotą fiksuojančius gumbelius, kurie netrukus pradeda jį kaupti. Vėliau agrotechnika taikoma tik tarpueiliuose.

Gumbelinių bakterijų nauda

Derliaus dydį lemia ne tik tinkamai Lietuvos agroklimato sąlygoms parinkta veislė. Tyrimais įrodyta, kad sėkminga gumbelinių bakterijų ir sojų simbiozė bei efektyviai azotą fiksuojančių gumbelių susidarymas lemia ne mažiau kaip trečdalį derliaus. Kadangi Lietuvos klimato zonos dirvožemiuose nėra efektyvių spontaninių (laukinių) sojų gumbelinių bakterijų, prieš sėją sėklas būtina apvelti gyvų bakterijų preparatu (nitraginu) arba kitais gumbelinių bakterijų preparatais.

Simbiozės su gumbelinėmis bakterijomis sėkmė priklauso nuo bakterinio preparato rūšies, jo kokybės bei tinkamo panaudojimo. Vykdant palyginamuosius įvairių bakterinių preparatų tyrimus, nustatyta, kad sausi bakteriniai preparatai ir net mineralinio azoto naudojimas neprilygsta nitraginui. Lauko sąlygomis atlikus Lietuvos ūkiuose sojoms naudojamų įvairios kilmės bakterinių preparatų palyginamuosius bandymus, efektyvumo skirtumai matomi net vizualiai.

Sojų sėklą apvėlus gyvų bakterijų preparatais, žydėjimo metu ant šaknų rasta žymiai daugiau gyvybingų gumbelių negu naudojant sausus bakterinius preparatus. Naudojant mineralinį azotą, fiksuojančių gumbelių ant šaknų nebuvo. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad daugiausia azoto biomasėje taip pat sukaupė sojos, kurių sėkla buvo apvelta gyvų bakterijų preparatais, o sėklų baltymingumas buvo beveik dvigubai didesnis, negu naudojant kitus bakterinius preparatus ar mineralinį azotą.

Mišiniai - gera alternatyva

Dėl savo sugebėjimo kaupti azotą bei didelio baltymingumo pupiniai augalai vertingi ir auginant įvairius mišinius. Augalų mišinius ūkininkai augina nuo seno. Pirmiausia buvo pastebėta, kad pievose, kur auga kelių rūšių augalai, gaunami didesni derliai. Lietuvoje augalų mišinius labiau mėgsta auginti ekologinių ūkių savininkai, o intensyviuose ūkiuose dažniausiai auginami monopasėliai.

Pupinių augalų fiksuotas atmosferos azotas maitina šalia augančius augalus, todėl pupinių (ankštinių) ir miglinių (varpinių) augalų mišinių pasėlyje gaunamas stabilesnis, didesnis grūdų derlius. Čia daug efektyvesnis šviesos, vandens, maistinių medžiagų pasisavinimas, pagerėja atsparumas ligoms ir kenkėjams, efektyviau stelbiamos piktžolės. Augalų mišiniai yra kur kas tinkamesnis priešsėlis daugeliui augalų, negu vien migliniai javai, nes po jų lieka gausesnis ir įvairesnių šaknų liekanų kiekis.

Pupinių ir miglinių mišinių auginimas leidžia geriau išnaudoti biologines augalų savybes bei dirvožemio maisto atsargas. Lietuvoje iki šiol plačiau buvo auginami vikių ir avižų bei žirnių ir miežių mišiniai. Pastaruoju metu, populiarėjant derlingesnėms, Lietuvos sąlygoms adaptuotoms augalų veislėms, atsiranda įvairesnių mišinių. Ūkininkai dalijasi žirnių su sėmeniniais linais ar su sėjamosiomis judromis mišinių auginimo patirtimi.

Pasidairę svetur, šiais metais mūsų žemdirbiai nedideliais ploteliais sėkmingai augino kukurūzų ir sojų mišinį silosui. Užauginti kukurūzus grūdams Lietuvoje dar ne visada pavyksta, tuo tarpu Šiaurės Amerikos žemyne kukurūzai ir soja yra pagrindiniai augalai maistui ir pašarui. Esant palankioms sąlygoms, Lietuvoje kukurūzai gali užauginti iki 60 tonų žaliosios masės iš hektaro. Kukurūzų ir sojų mišinys silosui - vienas iš geriausių pasirinkimų, siekiant pasigaminti geros kokybės pašarą. Tokie mišiniai populiarūs kaimyninių šalių pienininkystės ūkiuose.

Kukurūzuose gausu lengvai virškinamų angliavandenių, o sojos - tai vienos iš baltymingiausių augalų. Kukurūzai yra C4 augalai, gebantys sukurti daug organinės medžiagos ir gerai išnaudoti saulės energiją. Iš pakankamai subrendusių kukurūzų paruošiamas didelės energinės vertės silosas, kurio organinių medžiagų virškinamumas būna apie 70-75 procentai. Mišiniams auginami vidutinio ankstyvumo kukurūzų hibridai ir vėlyvos brandos aukštaūgės sojos. Kukurūzai sėjami 70-75 cm tarpueiliais. Jiems paaugus iki 10-15 cm aukščio, į tarpueilius įsėjamos sojos.

Tokio mišinio auginimas išsprendžia piktžolių problemą, kukurūzai saugo aukštaūges sojas nuo išgulimo, o sojos aprūpina kukurūzus sukauptu atmosferos azotu. Pasėlis silosui pjaunamas tada, kai kukurūzai pasiekia vėlyvąją vaškinę brandą, o apatinės sojų ankštys pradeda geltonuoti.

Kodėl trūksta dygimo energijos

Bendraudami lauko dienose jau keleri metai sojas auginantys ūkininkai atkreipia dėmesį, kad stengdamiesi „taupyti" ir nepirkdami sertifikuotos sėklos augintojai rizikuoja prarasti nemažą dalį derliaus. Dažnai ūkininkai linkę bent kelerius metus neinvestuoti į sėklinę medžiagą, o sėti savo laukuose užaugintą sėklą.

Tačiau net ir neseniai Lietuvoje auginantys sojas žemdirbiai pastebėjo, kad savame ūkyje užauginta sėkla turi gerą daigumą, bet neturi tokios dygimo energijos, kaip pirkta iš selekcininkų ar specializuotų sėklininkystės ūkių. Augalai sudygę nustoja augti, skursta, gelsta o kartais ir sunyksta. Renginiuose neretai pasigirsta dvejonių, kad visos ar dauguma auginamų sojų yra genetiškai modifikuotos.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas garantavo, kad nė viename iš Lietuvos augintojų paimtame sojų pavyzdyje GMO nustatyta nebuvo. Tačiau selekcinės kompanijos, tiekiančios sėklinę medžiagą Lietuvos augintojams, teigia, kad tokios dvejonės turi pagrindo. Dėl sojų populiarumo pasaulyje bei didelės sėklų kainos veislės plačiai falsifikuojamos. Todėl reikia būti labai atidiems, nes pasirinkus netinkamą tiekėją, yra tikimybė įsigyti genetiškai modifikuotų net Lietuvoje ar ES registruotų populiariųjų veislių sėklų.

Loreta MOTUZIENĖ, Donatas KONČIUS, Saulius DANIULIS

Mano ūkis, 2014/01