Rūpestingai bei atidžiai prižiūrint privačią miško valdą ir taikant joje tikslingas miškininkystės priemones galima gauti didesnę naudą ir pačiam miškui, ir jo savininkui. Tuo neabejoja raseiniškis Antanas Šablauskis, nuosavame miške taikantis neįprastus miškininkavimo metodus, siekdamas, kad miškas augtų nepertraukiamai.

Raseinių krašto privataus miško valdytojas A. Šablauskis įsitikinęs, kad savininko pareiga ir prievolė - sudaryti sąlygas sveikam ir vertingam miškui augti, atsižvelgiant į tai, kas tuo metu geriausia miškui. Žinoma, tam įvertinti būtinos žinios ir miškininkystės patirtis. 75-erių metų miško savininkas privačiose miško valdose pritaiko ne tik Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgytas žinias, bet ir dviejų dešimtmečių patirtį prižiūrint kolūkinius miškus. Dabar jau beveik dvidešimt metų jis puoselėja privatų mišką, neseniai racionalaus miškininkavimo pradėjo mokyti ir anūkę Deimantę bei jos vyrą Ilmarą. Beje, anūkė taip pat kremta ir miškininkystės mokslus - studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete.

Vietoj plyno renkasi neplyną kirtimą

Miško savininkas prisipažįsta, kad dažniausiai savo miške kerta ne pačius geriausius medžius, kaip kai kurie vartotojiškų interesų skatinami ir tik finansinės naudos siekiantys miško naudotojai, o atvirkščiai - atsilikusius, ligotus, pažeistus ir neperspektyvius C klasės medžius. „Miškas, kaip ir žmogus, serga, tad reikia jį gydyti. Gydytojas - tai miško savininkas. Reikia žiūrėti, kas miške gyvena, kas ruošiasi mirti, ir pjauti ne pačius geriausius, o ligotus, sužalotus medžius", - tokiu principu vadovaujasi A. Šablauskis, šeimininkaujantis 200 ha miško, iš kurio didžiausia valda sudaro apie 70, mažiausia - 12 hektarų.

Neatsitiktinai ir vietoj plyno jis renkasi neplyną, atrankinį kirtimą: perspektyvius medžius palieka žaliuoti, o prastesnės kokybės išpjauna. Ne paslaptis, kad tokiam pasirinkimui įtakos turėjo ir praėjusiu finansiniu laikotarpiu skirtos gamtosauginės Europos Sąjungos išmokos, kuriomis buvo skatinama tausojant mišką atsisakyti plynų kirtimų. Tačiau ne vien parama A. Šablauskį verčia rinktis tokią alternatyvą - net ir negaudamas ES paramos jis renkasi neplyną kirtimą.

„Kai pats dirbi ir iš to gyveni, tenka ieškoti sprendimų, kad būtų ir tau pačiam, ir miškui geriau", - teigia raseiniškis, pridurdamas, kad gaunamų pajamų pragyventi užtenka, tad ir būtinybės kuo daugiau iškirsti nėra. Per daugybę metų jis sako įsitikinęs, kad iškirtus prastesnius medžius sudaromos tinkamos sąlygos ne tik vertingų medžių produktyvumui didėti, bet ir pomiškiui veistis. Palikus tik geriausius medžius, miške padaugėja šviesos, tad kur kas intensyviau ir tolygiau vyksta savaiminis atžėlimas. Taip A. Šablauskio miško valdose prisisėjo eglučių, pušaičių, beržiukų. „Kai likusius medžius iškirsiu, miškas jau bus savaime atsikūręs", - pastebi privataus miško savininkas, sumaniai taupantis ir laiką, ir pinigus miškui atkurti. Be to, jis neslepia, kad vaikštant po tokius plotus ir širdžiai gera, ir akiai malonu: juk po daugybės metų iš pomiškio išaugs gražus, vertingas, gamtos iššūkiams atsparus miškas.

Tiesa, nors savaiminukai auga lėčiau, tačiau palikti be priežiūros jų taip pat negalima - reikia juos praretinti, išpjaunant žvėrių sužalotus ir paliekant tik tiesius, sveikus medelius. Įdomu tai, kad savaime miške iš sėklų išdygusias eglaites ir pušaites žvėrys mažiau mėgsta negu medelynuose išaugintus medelius, kuriems apsaugoti nuo žvėrių pažeidimų reikia skirti ypač didelį dėmesį.

Prieš kelerius metus raseiniškis dar turėjo nuosavą daigyną, kuriame prisiaugindavo miškui želdinti reikalingų sodinukų: eglaičių, ąžuoliukų, beržiukų, juodalksnių. Pats ir medžių sėklas rinkdavosi. Jis neslepia, kad miške pasodintų sodinukų niekada nesaugojo specialiomis priemonėmis, jei reikėdavo - kitais metais geriau naujais atsodindavo. Želdiniams nuo žvėrių apsaugoti jis palikdavo visą augaliją, specialiai jos labai švariai nešalindavo, kad ji būtų kaip kliūtis ir pašaras miško žvėrims.

Klaidos brangiai kainuoja

Pasak A. Šablauskio, viena didžiausių klaidų, kurią ne tik jam, bet ir daugeliui ne vienos girininkijos miškininkų teko daryti, yra eglių sodinimas į vagomis paruoštą dirvą, kišant jas ne į vagos vidurį, kur paviršius lygus, bet į gūbrį. „Tai pavyzdys, kaip negalima sodinti eglių. Sodinant į gūbrį, šaknys formuojasi tik vienoje pusėje, todėl daug medžių vėjas į vieną pusę verčia", - sako miškininkas. Jis pabrėžia, kad toks sodinimo būdas ypač netinkamas šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, o štai lengvesnėje priesmėlio žemėje taip pasodintos eglės puikiai auga.

Ne visuose dirvožemiuose, kurių, derlingumas, atrodytų, tinkamas, ir eglės bei ąžuolai gali augti. Nepasisekė A. Šablauskiui brandžiame baltalksnyne ąžuolų ir eglių medynų įveisti. Prieš dešimtmetį pravalytame baltalksnyne jis per kelis kartus pasodino maždaug 5 tūkst./ha eglių ir ąžuolų sodinukų. „Tuo metu buvo euforija, tad daigyne prisiauginau ąžuolų ir eglių, tikėjausi, kad jie čia puikiai augs", - skaudu nepavykusį eksperimentą prisiminti miškininkui. Atėjus į šį sklypą akis bado visai nunykusios eglės ir vos vegetuojantys ąžuoliukai, nukąstomis viršūnėmis. „Iš pradžių aplink ąžuoliukus žoles pjaudavau, bet nekyla jie į dangų ir daryk ką nori. Per du kartus sodinau, iš pradžių egles ir ąžuolus, paskui dar eglių kišau, tačiau nieko nepadariau", - gailisi miško savininkas, kad nepasikliovė dar tarybiniais laikais pastebėtu faktu - ten, kur gausiai auga dilgėlės, įveisti spygliuočių medynų neįmanoma.

Tačiau nepraranda miškininkas vilties ir šioje valdoje mišką įveisti - po plyno kirtimo planuoja jis čia beržus arba juodalksnius sodinti. „Jau nesitikiu, kad ąžuolynas čia rimtas bus, bet gal išgyvenę medeliai sugebės dar prasimušti", - tarsteli senolis.

Vienu metu atlieka kelis darbus

Miško savininkas pasakoja, kad kasmet ir ypač pastaruosius trejus metus miškuose nemažai nuostolių ir darbo pridarė vėjai, išlaužydami medžius ir taip nuniokodami mišką. Štai 2012-aisiais praūžusios audros ypač „pasidarbavo" - beveik 1 000 kubinių metrų sudarkytos medienos teko išvežti iš miško. Kasmet tik po 300-400 m³ kertantis A. Šablauskis neslepia, kad dėl vėjavartų tais metais patyrė didžiulius nuostolius, nes dauguma išlaužytų medžių tiko tik malkoms, į sortimentus net rūšiuojamos nebuvo.

Nelabai pelningas, tačiau miškui reikalingas buvo ir kitas darbas, kurio tvarkydamas vėjavartas ėmėsi miško savininkas. Nors ir sunkiai sekėsi gauti leidimą, tačiau vienu metu jis nusprendė mišką ne tik nuo išlaužytų, bet ir nuo nesveikų medžių apvalyti. „Nemažai 10-15 cm storio eglių neturėjo viršūnių, daugumoje jų buvo įsimetęs puvinys, todėl jos neaugo, skurdo. Ir ne dėl to, kad trūko šviesos, o todėl, kad buvo žvėrių pažeistos. Produktyvių medžių iš jų tikėtis neverta, tad kam jas laikyti? Be to, skurstančios eglės neleido naujoms pasisėti ir augti", - argumentus dėsto A. Šablauskis, savaiminiam miško atsikūrimui skiriantis ypatingą dėmesį. Jis sako, kad nemažai nupjautų medžių net popiermedžiui nelabai tiko, nes buvo puvinio pažeisti.

Privačias miško valdas Vadžgirio, Šimkaičių, Žaiginio ir Pikčiūnų girininkijose turintis savininkas piktinasi, kad labai sudėtinga gauti leidimą atsilikusiems medžiams kirsti, sunku prikalbinti inspektorių atvykti į mišką medžių būklei įvertinti.

Jis prisimena ir kitą atvejį, kai vietiniai inspektoriai nenorėjo jam duoti leidimo audros neišlaužytai drebulyno daliai nukirsti. „Prieš trejus metus vėjas išlaužė drebulyną, liko koks 30 arų neišlaužytų, tačiau neduoda leidimo tai daliai kartu sutvarkyti nors tu ką. Išsikviečiau iš Kauno inspektorių, tik tada pavyko gauti leidimą likusioms drebulėms iškirsti", - pasakoja A. Šablauskis ir priduria, kad tvarkant vėjavartas ir kartu iškertant likusias drebules pavyko minimalizuoti sąnaudas. Juolab kad savo technikos medžiams kirsti, tvarkyti ir iš miško išvežti jis neturi, o darbams atlikti samdo įmones.

Mėgsta eksperimentuoti

Išsiskiria A. Šablauskis ir savitu miško želdinimo supratimu - dažnai jis sodinukus kiša į neruoštą dirvą. Net apželdindamas mišku pievą jis dirvos neruošė. „Sodinukus savo turėjau, o dirvos specialiai neruošiau. Dabar 100 proc. tikras esu, kad medžių audros neišvartys", - sako miško šeimininkas, pasakodamas, kad atsodinti eglaites teko ne vieną kartą. Nemažai jų šernai išknaisiojo, dalį jų kitais metais stirnos apgraužė. Dabar džiugina miško savininką tai, kad miškelyje be eilėmis sodintų eglučių ir beržų bei juodalksnių savaime prisisėjo.

Sodino eglutes ir po kitų medžių lajomis. Jis pastebėjo, kad eglės ypač gerai auga po beržais, mat jų laja reta, gerai praleidžia šviesą, todėl paprastai sodina eglių kaip į plyną biržę - per 3 tūkst./ha. Džiaugiasi, kad kai kuriuose brandžiuose beržynuose eglaitės jau gerokai ūgtelėjo. A. Šablauskis skaičiuoja, kad, pavyzdžiui, 50 m. amžiaus beržyne pasodinus eglutes taip miško atkūrimą galima pagreitinti net 10 metų.

Miškininkas savo valdose praktikuoja ir kitą variantą, t. y. leidžia eglynuose beržams augti. Svarbiausia, kad beržai bent 10 m. vėliau nei eglės įsiveistų. Tada jie tarpusavyje nekonkuruoja, vieni kitų neužplaka, o miško savininkui nereikia priimti skausmingo sprendimo, kuriuos medžius palikti augti, o kuriuos dar nesubrendusius iškirsti. A. Šablauskis pasakoja, kad ir dabar gailisi viename sklypelyje iškirtęs daugumą savaiminių beržų ir palikęs dar girininkijos sodintas egles augti. „Visi palikti mažesni beržai jau seniai egles praaugo, o jos pakrypusios į šonus stovi, sunkiai į viršų stiebiasi, - miškininkas įsitikinęs, kad dirvožemis ir sodinimo būdas eglėms netiko. - Ateinu į mišką ir vaizdas džiaugsmo nekelia." Pastebėtina tai, kad anksčiau beržai nelaikyti vertingais medžiais, dabar jų medienos kaina ir eglių lenkia. Raseiniškis atskleidžia, kad visai neseniai už beržų medieną po 230 Lt/m³ gavęs.

Pavykusiu eksperimentu miškininkas laiko tiesioginę beržų sėją miške, kai maždaug prieš dešimtmetį labai šlapiose miško vietose tiesiog į balas saujomis pylė beržų sėklas. „Sėklos tik pasklido po vandenį. Po kelių dienų ateinu, žiūriu - sėkliukės iš duobių į krantą sulipusios ir buvusių balų pakraščiuose į žemę įsitvirtinusios", - sėkmingą bandymą sėti beržus miške prisimena A. Šablauskis. Tiesa, beržų sėklų jis tada buvo pats pasiruošęs - nuo nupjautų beržų nusigenėjo visas šakas, susikapojo, parsivežė namo į garažą, o vaikščiodamas po šakas sėklas ant grindų išbarstė ir susišlavęs į maišus susipylė.

Pavasarį savo miškuose ir ąžuolų giles sėja, nes daigyne išaugintus ir miške pasodintus ąžuoliukus sunkiai sekasi nuo žvėrių apsaugoti - juos labai briedžiai niokoja. „Paimu saują gilių ir metu į visus šonus. Nežinau, kokie medžiai iš jų užaugs, bet pastebiu, kad miške vis daugiau ąžuoliukų randasi", - džiaugiasi privataus miško šeimininkas, nuolat ieškantis būdų ir priemonių vertingam miškui išauginti.

Gitana KEMEŽIENĖ

Mano ūkis, 2014/01