03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2014/01
Miško želdinių priežiūra žiemą
  • J. Danusevičius
  • Mano ūkis

Miško želdinimo sėkmę lemia ne tik augavietės sąlygas atitinkančių medelių parinkimas ir pasodinimas, bet ir pasodintų bei augančių medelių priežiūra, kuri būtina ne tik vasarą, bet ir žiemą.

Vasarą želdiniai prižiūrimi, kad nestelbtų jų kita augalija ir nepultų ligos bei vabzdžiai, o žiemą - kad nesunaikintų jų miško žvėrys, apkandžiodami ūglius, ragais nutrindami bei nulauždami stiebelius, o vyresnių medelių nulaupydami bei nugrauždami kamienų žievę. Pavojingiausi yra briedžiai, kurie kenkia 3-8 m., elniai - 1-5 m., stirnos - 1-3 m. amžiaus pušų želdiniams. Eglių želdinių ūgliai skabomi nuo 1 iki 3-5 m. amžiaus, o žievė laupoma iki 30-50 m. amžiaus, kai medelių stiebų skersmuo būna 8-16 centimetrų.

Mažiems sodinukams, ypač ąžuoliukams, uosiukams ir klevukams, kiškiai nukanda ūglius, o pelėnai nugriaužia stiebelius. Šernai, knisdami paklotę, suėda giles, o bebrai gali nugriaužti net gana stambių medžių kamienus upelių ir griovių užtvankoms statyti. Žvėrys, mintantys mažesniais už save gyvūnais, medeliams nepavojingi.

Daugiametė patirtis parodė, kad dėl įvairių priežasčių apie 40 proc. įveistų želdinių žūva, iš jų ketvirtadalis - nuo žvėrių pakenkimų. Jauni 2-5 metų medeliai džiūna dėl nukąstų ūglių arba dėl pelėnų prie žemės apgraužtų stiebelių. Paūgėję medeliai nukenčia nuo stiebelių žievės ragais nutrynimo, o pasiekę kelių metrų aukštį - nuo kamienų žievės laupymo. Kitaip sakant, neprižiūrint įveisto miško įdėtas darbas ir lėšos nueina perniek.

Nuo žvėrių pažeidimų labiausiai nukenčia eglutės, pušaitės, uosiukai, ąžuoliukai bei klevukai, o žievė laupoma ir drebulaitėms. Beržų ir juodalksnių sodinukų, taip pat medelių žvėrys neliečia. Pažeidimo pobūdis priklauso nuo medelių rūšies ir dydžio. Pavojingiausi pažeidimai: mažiems medeliams - ūglių ir viršūnių nukandimas, vyresniems - žievės nuo kamienų laupymas. Jei sužalotas medelis iškart nenudžiūna, tai per žaizdas įsimeta grybinės ligos, kurios pūdo augantį medį, be to, jis krūmijasi, nesudaro vieno stiebo.

Žvėrių gausa ir želdinių apsauga

Miško savininkui kyla klausimas, kaip apsaugoti medelius nuo pažeidimų. Apibendrintai priemones galima įvardinti taip:

  • sureguliuoti žvėrių kiekį iki leistinos normos, kad daromi pakenkimai būtų nežymūs;
  • aptverti želdinių plotus;
  • apsaugoti sodinukus individualiomis techninėmis priemonėmis;
  • aptepti medelius repelentais, kad jų neliestų žvėrys;
  • papildomai maitinti žvėris atokiau nuo želdinių.

Žvėrių kiekio sureguliavimas - sudėtinga problema, nes medžiotojai nori, kad žvėrių būtų kuo daugiau, tad miško savininko reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo nepaiso ir visaip išsisukinėja. Vienam briedžiui turi tekti 40 ha pušų ir eglių želdinių, o bendrai miško - 250 ha, vienam elniui - 70 ha miško, o vienai stirnai - 20 ha miško. Ekvivalentas: 1 briedis = 3 elniams, 1 elnias = 4 stirnoms. Kitaip sakant, 1 000 ha miške gali būti 3-4 briedžiai arba 10-15 elnių, arba 40-60 stirnų (šaltinis: „Žvėrių sudarkytų miško želdinių ir pakenktų medynų inventorizavimas, atkūrimas ir ūkininkavimas". Metodiniai nurodymai. Vilnius,1994). Mažesniems kaip 1 000 ha miškeliams šios normos netaikomos. Siūloma neprojektuoti ir nevykdyti ugdymo kirtimų, jeigu 1 000 ha miško tenka daugiau kaip 3 briedžiai arba 12 elnių.

Kietųjų lapuočių želdinius ir jaunus medynus žvėrys puola dar labiau. Ąžuolų ir uosių ūglius skabo briedžiai, elniai ir stirnos, o sodinukus - kiškiai. Kamienų žievę žvėrys laupo, kai medžių stiebų skersmuo yra 4-16 cm. Dėl žievės laupymo per 10-15 metų grybinės ligos supūdo iki 9 m ilgio uosių kamienų vertingiausią dalį. Kiek mažiau pūva ąžuolų kamienai.

Spręsti žvėrių reguliavimo klausimą medžiotojus galima priversti, pateikiant jiems ieškinius padarytai žalai atlyginti. Žalai įvertinti būtina vadovautis LR medžioklės įstatymo nuostatomis, kuriose kalbama, kad ją miško savininkui atlygina medžioklės plotų naudotojai arba atskirais atvejais valstybės institucijos, kurioms pavesta tvarkyti medžioklės ūkį. Nuostolius įvertina atitinkamos savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija. Tad miško savininkas per 3 dienas nuo padarytos žalos privalo raštu kreiptis į atitinkamą seniūną ir reikalauti, kad būtų sudaryta komisija žalai įvertinti bei žalos atlyginimo klausimui spręsti. Žalos atlyginimo procedūra yra paaiškinta Medžioklės įstatyme.

Esant gausiam kanopinių žvėrių kiekiui būtina veisti tankesnius želdinius ir jų neretinti prieš žiemą. Siekiant išvengti kamienų žievės laupymo, siūloma neretinti ir jaunuolynų. Kadangi kanopiniai žvėrys ypač mėgsta drebulaites, karklus ir šermukšnius, jie gali vilioti žvėris, todėl arti želdinių augančius šių rūšių medžius tikslinga iškirsti. Papildomam žvėrių maitinimui nepatartina šėryklas įrengti želdiniuose ar arti jų. Apie sodinukus prieš žiemą būtina nurauti žolę, kad nesiveistų pelėnai ir kiti maži graužikai, kurie nugriaužia medelių žievę. Pageidautina želdinimo plotuose ar šalia jų palikti medžių su paukščių lizdais ar uoksais, įkalti kuolų paukščiams nutūpti, nes paukščiai naikina smulkius graužikus.

Dar viena priemonė žvėrių žalai sumažinti yra papildomas šėrimas žiemą, ypač jai įpusėjus ar besibaigiant. Tik nepamirškite, kad žvėrių šėryklos turi būti įrengtos atokiau nuo miško želdinių. Manoma, kad vienam elniui per parą reikia iki 5 kg siloso ar runkelių,1 kg grūdų ir 1 kg dobilų ar liucernos šieno. Stirnai reikia 5 kartus mažiau. Kadangi briedžiai šieno neėda, tikslinga jiems maitinti panaudoti kirtimo atliekas.

Tvoros ir individualios apsaugos priemonės

Garantuota miško želdinių apsauga nuo kanopinių žvėrių yra tvoros, nors tai brangi priemonė. Patikimos yra vielos tinklo tvoros, kai žemutinė jų dalis tankesnė, o viršutinė - retesnė. Tvorų aukštis turi siekti 2,5-3 m. Priešais tvorą, atsižvelgiant į žvėrių migracijos kryptį, patartina iškasti griovį, kuris sutrukdytų jiems ją peršokti. Tvoras tverti apsimoka, kai želdinių plotas ne mažesnis kaip 16 ha. Be to, tvoros nuolatos turi būti prižiūrimos, nes žvėrys jas ardo, o padarę plyšį sparčiai sunaikina želdinius. Tvoros turi stovėti mažiausiai 10 metų, todėl medinius stulpus būtina impregnuoti.

Kitas medelių apsaugos būdas - tai atskira kiekvieno medelio apsauga mechaninėmis priemonėmis: plastikiniais ir vielos tinklo gaubtais, plastikinėmis stiebelio apvyniojimo spiralinėmis juostomis, lazdelių vėriniais ar medelius apsmaigstant bambukinėmis lazdelėmis ar tiesiog kuolais. Medelių stiebelius galima apvynioti drėgmei atspariu popieriumi, polietileno plėvelės juostomis, toliu, audeklu ir pan. Tinka apsaugoti ir eglišakėmis, pritvirtinant jas prie medelio.

Repelentų naudojimas

Galiausiai miško želdinius galima apsaugoti cheminiais preparatais, vadinamaisiais repelentais. Jų pasirinkimas nemažas, o efektyvumas priklauso nuo žvėrių gausos ir repelentų komponentinės sudėties. Šiuo metu miškininkai dažniausiai naudoja repelentą „Cervacol® extra" - pastą, skirtą spygliuočių ir lapuočių medeliams nuo žvėrių pakenkimų apsaugoti. Ją galima įsigyti „Graderlito" parduotuvėse. Repelento poveikis pagrįstas spalva, skoniu ir šiurkštumu. Užsimovus gumines pirštines šia pasta aptepamos medelių ūglių bei šakučių viršūnės 5-10 cm ilgiu, esant pliusiniai temperatūrai ir sausam orui, geriau rudenį, pasibaigus medelių vegetacijai. 1 000 augalų apdoroti pakanka 1,5-2,5 kg pastos. Repelentas tinka visų rūšių medeliams ir veikia nuo medelių aptepimo dienos.

Iš kitų repelentų, tinkamų medeliams nuo žvėrių pakenkimų apsaugoti, paminėtini: „Plantskydd"; „Wam-porocol"; „Marten"; „G-4" ir kiti. Pavyzdžiui, „Plantskydd" veiklioji medžiaga - kraujo miltai (99 proc.), kurių kvapas medelius graužiantiems gyvūnams asocijuojasi su grobuonies buvimu. Užuodę kvapą gyvūnai nesiartina prie apteptų medelių. Repelentą galima naudoti esant sausam orui ir ne žemesnei kaip 0 oC temperatūrai nuo rugsėjo iki kovo mėn. Preparato džiūvimo laikas 24 val. Repelentą „Plantskydd" galima pasigaminti ir patiems.

Nuo visų rūšių medelių kamienų žievės laupymo ypač veiksminga yra pasta „Wobra". Aptepus kamieną po 3 val. pasta sukietėja, o po 6 val. darosi permatoma, todėl išlaiko natūralią medelių kamienų spalvą. Medžiui ir aplinkai nekenksminga, išsilaiko efektyvi 12-15 metų. Pastą ant kamienų galima tepti visus metus, esant ne žemesnei kaip +8 oC oro temperatūrai. 10-15 cm skersmens medžio kamienui aptemti reikia 250-340 g pastos. Šia pasta ūglių tepti negalima, nes jie nudžiūna.

Julius DANUSEVIČIUS

Mano ūkis, 2014/01