Su kalcio trūkumu siejamos visos po veršiavimosi prasidėjusios komplikacijos - distokija dėl patelės, gimdos iškritimas, nuovalų neatsidalijimas. Išsivysčius hipokalcemijai, subklinikiniu mastitu serga apie 30 proc. daugiau karvių. O sunkiausia hipokalcemijos forma - ūmi pogimdyminė parezė.

Organizme kalcis yra bent trijų formų: surištas su baltymais, anijonais ir laisvas jonizuotas kalcis. Organizme mažėjant vandenilio jonų koncentracijai, t. y. vystantis alkalozei, vis daugiau albuminų tampa chemiškai aktyvūs - netekę protono. Jie jungiasi su jonizuotu kalciu ir, šarmėjant kraujui, kalcio koncentracija mažėja. pH padidėjus 0,1 punkto, jonizuoto kalcio sumažėja 0,05 mmol/l. Paprastai laisvo jonizuoto kalcio koncentracija karvių kraujo serume svyruoja nuo 2,1 iki 2,5 mmol/l.

Laktacijos pradžioje, kartais ir prieš veršiavimąsi, dėl didelio kalcio poreikio ir organizmo negebėjimo prisitaikyti prie pasikeitusių fiziologinių sąlygų kalcio koncentracija gali sumažėti iki 1,5 mmol/l ar dar mažiau. Sumažėjusi kalcio koncentracija be klinikinių požymių - subklinikinė  hipokalcemija, kai kalcio jonų koncentracija kraujo serume 1,37-2,00 mmol/l apytiksliai nustatoma 25,3 proc. pirmos, 43,9 proc. - antros ir 57,8 proc. - trečios laktacijos karvėms. Dažnai kartu pastebima, kad sumažėja fosforo, magnio ir padidėja gliukozės koncentracija.

Ši būklė dažniau pasitaiko produktyvioms, vyresnio amžiaus karvėms. Visos periodo po veršiavimosi komplikacijos, distokija dėl patelės, gimdos iškritimas, nuovalų neatsidalijimas siejasi su hipokalcemija.

Parezės požymiai

Esant hipokalcemijai, apie 30 proc. daugiau karvių serga subklinikiniu mastitu. Sunkiausia hipokalcemijos forma - ūmi pogimdyminė parezė. Paprastai šia liga susergama per 72 valandas po veršiavimosi.

Šalia mažėjančios kalcio koncentracijos kraujyje, galima išskirti kelias ligos stadijas. Pirmojoje stadijoje būdingas padidėjęs karvių jautrumas ir jaudrumas, ataksijos požymiai. Trūkčioja karvės šonų raumenys, ji gali mosuoti galva, karpyti ausimis, kartais nemotyvuotai baubia, nenustygsta vietoje, jai gali pintis kojos. Ši stadija dažniausiai nepastebima, nes trunka apie 1 valandą.

Negydant liga pereina į antrąją stadiją, kuri trunka iki 12 valandų. Karvė atsigula ant krūtinkaulio, galvą padeda ant šono, žvilgsnis tampa „bukas", nosies veidrodėlis - sausas, visos galūnės - šaltos. Išilginės kūno ašies atžvilgiu stuburas sudaro S formos išlinkimą. Kūno temperatūra būna nenormali, širdies tonai prislopinti, stebima tachikardija. Dėl lygiųjų raumenų paralyžiaus vystosi prieskrandžių išpūtimas, atsiveria anuso sfinkteris. Rektiškai galima apčiuopti išsipūtusią šlapimo pūslę, karvė negeba šlapintis.

Trečiojoje stadijoje būdingi komos požymiai. Karvė negeba gulėti ant krūtinkaulio, suglemba visi raumenys, nereaguoja į dirgiklius, progresuoja išputimas. Vystosi širdies veiklos nepakankamumas, greitėja pulsas (100-120 k/min), periferinis pulsas neapčiuopiamas. Negydant, gyvulio gyvybė užgęsta po kelių valandų.

Lietuvoje šia liga serga 6 proc. bendrovių ir 9,1 proc. ūkininkų karvių. Klinikine pareze po atvedimo dažniausiai serga didelio produktyvumo, vyresnės nei 5 metų (nuo trečios laktacijos) karvės.

Pagal ligos klinikinę formą parezė po atvedimo sąlyginai gali būti skirstoma į tris formas: ūmi tipinė, atipinė arba atspari, poūmė arba drebulys.

Tipine forma dažniausiai karvės serga praėjus kelioms dienoms po veršiavimosi, kartais - per vėlyvąją laktaciją arba užtrūkinimo periodu. Ši ligos forma lengviausiai gydoma.

Atipinė parezė nepalanki gydymo atžvilgiu. Karvė išlieka sąmoninga, ėda, duoda pieno, bet negali atsikelti. Ji gali šliaužioti ant sulenktų čiurnų, užpakalinės kojos dažniausiai būna paralyžiuotos. Ligą gali komplikuoti raumenų arba raumenų grupių plyšimai, kaulų lūžiai arba klubo sąnario išnirimas. Tai įvyksta, kai nekoordinuotais judesiais karvė bando šliaužti ar atsikelti. Ši ligos forma išgydoma itin sunkiai.

Poūme ligos forma serganti karvė tampa nerami, sudirgusi, dreba, trūkčioja raumenys. Sergant tokia ligos forma, tris kartus padidėja rizika susirgti placentos susilaikymu, šliužo dislokacija, mastitu.

Gydymas ir prevencija

Manoma, kad hipokalcemija vystosi nespėjus persiorientuoti kalcio metabolizmui ir iš kaulų nepakankamai mobilizavus kalcio. Nustatyta, kad užtrūkusios 500 kg sveriančios karvės, gaunančios >33 g/d kalcio, visiškai apsirūpina šiuo mineralu pasyviojo transporto būdu iš virškinimo trakto. Kalcio homeostazę kraujyje palaikantys mechanizmai yra pasyvūs, todėl, prasidėjus pieno sintezei, jie nesuspėja adaptuotis prie išaugusio šio makroelemento poreikio.

Dirbtinai palaikomas kalcio trūkumas pašare skatina kalcio homeostazės mechanizmą, palaiko PTH sintezę ir gali staiga suaktyvinti kalcio mobilizaciją iš kaulų. Terapinis efektas pasiekiamas, kai karvė per dieną gauna ne daugiau 20 g kalcio.

Kalcio apykaita neatsiejama nuo fosforo ir magnio apykaitos. Paprastai trūkstant bent vienos iš šių medžiagų, ima trūkti ir kitos. Nepaisant bendros apykaitos, šios medžiagos organizme yra varžovės. Dėl šios priežasties užtrūkintų karvių racione padidinama fosforo junginių koncentracija. Kalcio kiekį pašare iki terapinės koncentracijos sumažinti keblu, todėl bandoma naudoti specialias medžiagas - absorbentus, kurie sugeria kalcį ir fosforą. Teigiamų rezultatų gauta, kai užtrūkusioms karvėms su pašaru buvo skiriama absorbento aliumosilikato zeolito.

Kitas hipokalcemijos prevencijos metodas susietas su kraujo serumo rūgštingumo didinimu. Palaikant sąlyginę (kompensuotą) acidozę, slopinamas baltymų ir jonizuoto kalcio junginių susidarymas, aktyvuojami PTH receptoriai, skatinama kalcio mobilizacija iš kaulų. Acidozė sukeliama konkuruojant su kalio jonais, sulfatų ir chlorido jonais (fosfatai labai prastai tirpsta organizme ir kaip anijonų šaltinis nenaudojami.). Paprastai pašarui naudojamos amonio, kalcio ir magnio bei minėtų anijonų druskos.

Praktikoje šis metodas pasirodė veiksmingesnis negu kalcio ribojimas užtrūkinimo metu. Smažinus alkalozę (šlapimo pH 7<8) arba palaikant kompensuojamą acidozę (šlapimo pH apie 6,8<7), kalcio kiekis pašare, koks skiriamas šviežiapienei, duoda teigiamą profilaktinį efektą prieš hipokalcemiją. Vienas iš didesnių keblumų taikyti šį metodą praktikoje, tai acidozės kontrolė ir pašaro suvartojamumas. Anijonai pasižymi skonį prastinančiomis savybėmis, todėl skiriant juos su pašaru, silpnėja karvių apetitas ir mažėja produktyvumas. Esant pašaruose didesniam kalio kiekiui (>1,8 proc.), sudėtinga sudaryti neigiamą jonų balansą pašare ir kontroliuoti hipokalcemiją. Mažinant kalio kiekį užtrūkinimo metu, įmanoma pakankamai efektyviai kovoti su hipokalcemija.

Kaip profilaktinė hipokalcemijos priemonė daugelyje šalių taikoma vitamino D terapija prieš veršiavimąsi. Pastebėta, kad efektas pasiekiamas, skiriant dideles vitamino dozes, artimas toksinėms. Kai kada egzogeninis D vitaminas gali sutrikdyti kalcio apykaitą, nes didelis jo kiekis organizme nebus visas paverstas į aktyvią formą (kalcitriolį) ir blokuos kalcio jonų pernašą.

Populiariausias metodas kovoti su hipokalcemija - peroraliniai kalcio preparatai. Jie skiriami prieš pat veršiavimąsi ar iškart po jo. Vandeniniai kalcio chlorido tirpalai virškinimo sistemoje lengvai disocijuoja, todėl kalcio jonai pasyviojo transporto keliu lengvai patenka į kraujo plazmą. Kalcio chloridą gelio ar propijonatų pavidalu karvės geriau toleruoja, bet jo poveikis silpnesnis. Yra nuomonė, kad kalcio chlorido tirpalas gelio pavidalu gali sukelti šliužo ir didžiojo prieskrandžio gleivinės uždegimą, prieskrandžių ir stemplės gleivinių nekrozę.

Peroraliniai kalcio druskų tirpalai naudojami, kai trūksta nedidelio kalcio kiekio (iki 4 g nuo bendro kalcio kiekio). Menkai tikėtina, kad peroraliniai kalcio preparatai leistų visai išvengti parezės, bet toks gydymas gali efektyviai apsaugoti nuo parezės pasikartojimo. Kalcio druska veikia efektyviau, jei sušvirkščiama per zondą tiesiai į šliužą.

Kai gyvulio organizmui trūksta nuo 10 g iki 20 g kalcio, peroraliniai kalcio preparatai mažai veiksmingi. Tada karvėms skiriamas intraveninis gydymas kalcio druskomis. Intraveniniais kalcio tirpalais sugrąžinama ir palaikoma kalcio fiziologinė koncentracija kraujo serume, kol suveikia kompensaciniai reguliuojantys mechanizmai. Didelė kalcio chlorido dozė sukelia sunkią acidozę. Manoma, kad bendras skiriamo kalcio chlorido kiekis per parą neturėtų viršyti 288 g (120 g grynojo kalcio). Reikia nepamiršti ir kalcio chlorido kardiotoksinio poveikio, todėl jis derinamas su magnio druskomis. Mažiausiai veiksmingas hipokalcemijos profilaktikoje kalcio karbonatas.

Dar viena hipokalcemijos prevencijos priemonė - pieningumo mažinimas. Nevisiškai išmelžus ar pripūtus oro į tešmenį, slopinama laktacija ir kalcio poreikis. Tačiau šis metodas praktikoje retai taikomas dėl didelės rizikos karvei susirgti mastitu.

 Ištęsta laktacija lemia padidintą įmitimą. Tokios karvės apetitas prieš veršiavimąsi gerokai  sumažėjęs, palyginti su normalaus įmitimo karve. Tai yra sąlyga suintensyvinti riebalų mobilizaciją ir ketogenezę. Medžiagų apykaitos sutrikimai susiję su hormonų disbalansu ir kalcio homeostazės sutrikdymu.

Kalcio apykaitos ypatumai

Hipokalcemijos gydymas ir prevencija remiasi supratimu apie kalcio apykaitą. Kalcio apykaitos reguliavimas pagrįstas pagrindinių kalcio trofiką veikiančių medžiagų - paraskydinės liaukos hormono (PTH) ir aktyvios formos D₃ (1,25-dihydroksivitaminas D arba kalcitriolis) sąveika. Aktyvios D₃ vitamino formos receptoriai yra įvairių audinių branduolių membranose ir tiesiogiai dalyvauja kalcio homeostazėje.

Vitamino D aktyvinimas (hidroksilinimas) prasideda kepenyse ir baigiasi inkstuose. Šio proceso reguliavimui įtakos turi daug veiksnių, bet svarbiausias yra PTH. PTH ir hidrolazių, verčiančių D vitaminą į aktyvią D₃ formą, koncentracija priklauso nuo kalcio jonų koncentracijos. Šių medžiagų sintezė suaktyvėja, kai kalcio koncentracija tampa <10 mg/100 ml. Veršiavimosi metu ir laktacijos pradžioje aktyvios vitamino D₃  formos padidėja 15-20 kartų. Žema kalcio koncentracija slopina D vitamino katabolinių enzimų sintezę inkstuose, bet didina ją žarnose.

PTH receptorius turi tik inkstai, todėl šie organai aktyviai dalyvauja kalcio homeostazėje (reabsorbuoja kalcį iš pirminio šlapimo). Kalcio jonų absorbcijoje iš žarnų PTH nedalyvauja. Todėl smarkai padidėjus kalcio poreikiui laktacijos pradžioje, stimuliuojama ne kalcio rezorbcija iš žarnų, bet mobilizacija iš kaulų.

PTH receptorių aktyvumas priklauso nuo kalio jonų. Didėjant kalio koncentracijai, inaktyvuojami PTH receptoriai (kalio jonai yra konkurentai vandenilio jonams, todėl didėjant kalio jonų koncentracijai, vystosi alkalozė ir stimuliuojamas albuminų ir kalcio junginių susidarymas, kraujyje mažėja jonizuoto kalcio). Padidinta kalio koncentracija silpnina PTH poveikį, dėl to neaktyvinama osteoklastinė kalcio mobilizacija, sutrinka reabsorbcija iš glomerulų, inkstuose slopinamas D vitamino aktyvinimas. Aktyvus D₃  dalyvauja aktyvioje kalcio jonų pernašoje per žarnų sienelę į tarpląstelinę sistemą (kuomet palyginti žema kalcio jonų koncentracija žarnose). Vienai iš aktyvių D₃ formų nustatyti receptoriai osteoblastuose. Su amžiumi mažėja osteoblastų ir osteoklastų skaičius. Osteoklastai į PTH stimuliaciją sureaguoja maždaug per 48 valandas (laikoma, kad produktyvesnių karvių šis mechanizmas sulėtintas). Vyresnių gyvūnų kaulai silpniau reaguoja į PTH ir osteoklastai nepakankamai mobilizuoja kalcio jonų į kraują.

Laktacijos pradžioje būtina greitai perorganizuoti kalcio apykaitą. Vyresnių karvių šis adaptacinis mechanizmas sulėtintas. Esant dideliam kalcio poreikiui, vyresnėms karvėms iš kaulų jis atpalaiduojamas lėčiau, negu jaunų. Apskritai, vyresnėms karvėms kalcio rezorbcijos per žarnų sienelę galimybė slopsta. Tai susieta su aktyvios D₃ formos receptorių (VDR) sintezės slopinimu.

VDR sintezę aktyvina estrogenai ir gliukokortikoidai, todėl natūralu, kad kalcio apykaita susieta su reprodukcine funkcija. Veršingumas ir laktacija skatina VDR sintezę, todėl šiuo laiku yra skatinama kalcio absorbcija per žarnų sienelę. Manoma, kad VDR receptorių sintezei turi įtakos tam tikri gimdoje susidarantys faktoriai. Kalcio metabolizmo sutrikimas - tai kalcio apykaitą reguliuojančių pagrindinių faktorių (D₃, PTH ir, manoma, VDR) sintezės sutrikimas.

Vytuolis ŽILAITIS

Mano ūkis, 2014/01