Šakninė pintis yra labiausiai paplitusi spygliuočių medžių liga, miško savininkams pridaranti daug žalos ir nuostolių. Ligos pažeistuose medžiuose sutrinka normali maisto medžiagų apykaita, sumažėja jų prieaugis ir dauguma medžių, ypač paprastosios bei kitų rūšių pušys, pradeda džiūti.

Šakninės pinties sukeltas puvinys, plisdamas į medžių liemenis (ypač eglių), sugadina pačią vertingiausią statybinę medieną. Ligos pažeisti medžiai praranda atsparumą vėjovartai ir liemenų kenkėjams. Dėl kasmet džiūstančių medžių blogėja apsauginės, higieninės-sanitarinės ir rekreacinės medynų funkcijos. Pažeisti medynai dėl priešlaikinio medžių džiūvimo tampa mažai produktyviomis retmėmis. Europos Sąjungos valstybėse šakninė pintis kasmet padaro milijoninius nuostolius: Švedijoje - 35 mln., Danijoje - 7, Vokietijoje - 35 ir Austrijoje - 320 mln. eurų.

Dėl šakninės pinties sukeltos ligos milijonus litų kasmet prarandame ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vien tik Veisiejų miškų urėdijoje nuo šios ligos iki 1998 m. visiškai nudžiūvo apie 300 hektarų III-IV amžiaus klasių pušynų, tūkstančiai to paties amžiaus pušų nudžiūvo ligos mažiau paliestuose medynuose. Nudžiūvusių pušų bendras tūris buvo ne mažesnis kaip 23 tūkst. m³ dar nesubrendusios medienos. Vien dėl šio grybo pažeistose eglėse sukelto medienos puvinio Lietuvos valstybiniuose bei privačiuose miškuose piniginiai nuostoliai siekia milijonus litų.

Bendros žinios apie šakninę pintį

Šakninė pintis (pintainė, pintenė) lotyniškai dabar vadinama Heterobasidion annosum (Fr.) Bref. (syn. Fomitopsis annosa, Fomes annosus, Trametes radiciperda ir kt.). Ji priklauso aukštesniųjų grybų - papėdgrybių arba buožiagrybių (Bazidiomycetes) klasės kempininių (Polyporaceae) šeimai. Jos vaisiakūniai daugiamečiai, labai įvairaus dydžio (nuo smeigtuko galvutės iki 20-30 cm skersmens) ir formos. Jauni vaisiakūniai būna visiškai balti. Vaisiakūniams senstant, į substratą nukreiptoji (viršutinė) jų pusė pasidengia kieta, šokoladinės, rudos, o senų -juodos spalvos luobele. Jaunų vaisiakūnių grybiena balta, o senesnių gelsva. Himenoforas baltas, senesnių vaisiakūnių gelsvas, sudarytas iš smulkių, nevienodo skersmens ir ilgio, apvalios bei netaisyklingos formos vamzdelių.

Tokiais bendriausiais bruožais iki XX a. pabaigos buvo apibūdinama ši polimorfinė (sudėtinė) grybų rūšis, lotyniškai vadinama vienu pavadinimu Heterobasidion annosum (Fr.) Bref. s. s., o rusiškai - kornevaja gubka (корневая губка). Šiuo metu mikologinėje literatūroje yra aprašytos trys atskiros šakninės pinties rūšys: pušų (P), eglių (S) ir kėnių (F). Lietuvoje paplitusios dvi rūšys: pušų (P) ir eglių (S). Abiejų rūšių vaisiakūniai labai įvairios formos: nuo visiškai padrikos, būdingos S rūšies vaisiakūniams, dažniau išaugantiems ant grybo pažeistų eglių, iki vienašonių kepurėlių pavidalo, būdingų pušų pinties (P) vaisiakūniams, kurie dažniau išauga ant pažeistų pušų.

Abi (P ir S) šakninės pinties rūšys plinta sporomis ir grybiena. Pirmiausia medynai apsikrečia bazidiosporomis (buožiasporėmis), kurias išnešioja vėjas, smulkūs miško gyvūnai ir kt. Vėliau liga plinta ir grybiena, kuria sveiki medžiai apsikrečia, kai jų šaknys persipina su puvinio pažeistomis šaknimis.

S ir P grybų rūšys pažeidžia įvairių rūšių medžius ir krūmus, bet dažniausia spygliuočius. Lapuočiai medžiai yra gerokai atsparesni. Abiejų rūšių vaisiakūniai yra rasti ant eglių, pušų ir net beržų. Tad iki šiol net ir mokslinėje spaudoje abi šias grybų rūšis dar įprasta vadinti tik vienu bendru - Heterobasidion annosum s. s. pavadinimu, o lietuvių kalboje - šaknine pintimi (pintaine, pintene arba panašiai).

Pažeistų medžių bei medynų diagnozavimas

Šakninės pinties pažeistos pušys nuo sveikų skiriasi mažesniu prieaugiu, išretėjusia, t. y. ažūrine laja, šviesesne spyglių spalva bei kitais požymiais. Tačiau pagal šiuos išorinius ligotumo požymius kartais sunku atskirti sergančias egles nuo šalia augančių sveikų net tais atvejais, kai pažeistų eglių kamienuose puvinys būna pasiekęs III ir net IV stadiją. Ant augančių (gyvų) eglių ir pušų šakninės pinties vaisiakūniai išauga gana retai ir tik užtamsintose vietose. Todėl liga pažeistuose medžiuose dažniausiai diagnozuojama pagal pažeistos medienos spalvą bei puvinio struktūrą.

Šakninė pintis pušų ir eglių medienoje sukelia centrinį korozinio tipo puvinį. Eglės mediena pirmoje pažeidimo stadijoje yra tamsiai violetinė. Antroje stadijoje pažeista mediena pasidaro rudai rausva, o violetinė spalva lieka tik puvinio pakraščiuose - susilietimo su sveika mediena vietose. Trečiojoje stadijoje puvinio apimta mediena suminkštėja ir būna beveik vien rausva, o rausvame fone dažnai pastebimos baltos, pailgos, viduryje su juodais brūkšneliais dėmės. Paskutiniojoje stadijoje stiebe susidaro minkšta puvininga masė arba drevė, kurios kraštuose ir toliau išlieka nesunkiai pastebimas, lyg riebaluotas, violetinės spalvos žiedas. Iš šaknų į eglių liemenis puvinys išplinta net iki 10-12 m aukščio.

Pušų šaknyse šakninės pinties sukeltas puvinys aukščiau šaknies kaklelio į stiebą pakyla retai ir ne aukščiau kaip 1,5 m. Pažeistos pušų šaknys paprastai būna 20-40 cm gylyje, ant jų beveik visuomet būna sulipę sakų ir žemės gumulėliai. Pirmojoje stadijoje pažeista šaknų mediena išlieka kieta, tačiau pasidaro labai sakinga ir stipriai kvepia terpentinu. Pažeista mediena - rausvai matinė, stiklinė. Vėlesnėse stadijose sakingumas pranyksta, mediena pasidaro šviesiai geltona, puri, lengvai suardoma pirštais.

Šakninė pintis pažeidžia įvairaus amžiaus pušis ir egles. Pirmieji ligotumo požymiai medynuose išryškėja, pušynams pasiekus 15-20, o eglynams 40-50 metų amžių. Normalaus skalsumo medynuose atsiranda su puvinio pažeistomis šaknimis įvairiomis kryptimis išvirtusių medžių. Kartu su šaknimis išverstos žemės kiekis paprastai būna labai nedidelis. Eglės dažnai išvirsta, visai neiškeldamos žemių arba net lūžta priekelminėje dalyje. Po kelerių metų prie išvirtusių medžių kelmų susidariusiose aikštelėse pradeda gausiai augti avietės ir aukštaūgės žolės. Dėl šakninės pinties pušynuose kasmet atsiranda gana daug pavienių ir grupėmis nudžiūvusių ir džiūstančių pušų. Pušynai 30-40, o eglynai 60-80 metų amžiaus dėl šios ligos labai smarkiai išretėja ir dažnai dėl vėjo bei liemenų kenkėjų tampa retmėmis.

Šakninės pinties pažeisti medynai skirstomi pagal tris pažeidimo laipsnius: silpnas, vidutinis ir stiprus. Pušynuose jie nustatomi pagal nudžiūvusių ir bedžiūstančių medžių grupių skaičių bei jų užimtą plotą, o eglynuose - pagal pažeistų eglių ir jų kelmų bei besiformuojančių aikščių skaičių vieno hektaro plote.

Rodikliai šakninės pinties pažeidimų intensyvumui įvertinti

Ligos išplitimo priežastys

Šakninė pintis aptinkama beveik visuose Lietuvos spygliuočių miškuose. Tačiau jos išplitimas ir daroma žala labai priklauso nuo dirvožemio drėgmės ir buvusios jo naudojimo paskirties praeityje.

Pušynuose, kurie auga drėgnuose dirvožemiuose (La, Lb, Lc augavietės), nepriklausomai nuo dirvožemio naudojimo pobūdžio praeityje, ir pušynuose, augančiuose senuose miško dirvožemiuose, nepriklausomai nuo jų drėgnumo laipsnio, šakninė pintis sutinkama retai ir čia jos daroma žala nedidelė. Ji labiausiai paplitusi pušynuose, augančiuose sausesnėse augavietėse (Na, Nb, Nc), kurių dirvožemiai neturi miško dirvožemiams būdingų savybių, t. y. kelerius ar daugiau metų prieš įveisiant mišką buvo žemės ūkio arba kitokios naudmenos. Tokiomis sąlygomis augančiuose pušynuose šakninė pintis labai dažnai aptinkama, o jos sukeliama liga daro didelę ekonominę žalą.

Eglynuose šakninė pintis labiau išplitusi taip pat sausesnėse (Nb, Nc, Nd) negu drėgnesnėse (Lb, Lc, Ld) augavietėse. Tačiau ligos išplitimui eglynuose dirvožemio naudojimo pobūdžio praeityje įtaka pastebima ne taip akivaizdžiai. Šakninė pintis taip pat dažnai sutinkama eglynuose, augančiuose sausesniuose (Nb, Nc, Nd) žemės ūkiui naudotuose dirvožemiuose, kaip ir eglynuose, augančiuose sausesnėse augavietėse po kelių miško kartų.

Šakninės pinties išplitimo priežastys esamuose labai gausiuose informacijos šaltiniuose aiškinamos įvairiais, dažnai net prieštaringais argumentais. Dauguma tyrinėtojų vieningai sutaria tik dėl teiginio, kad šakninės pinties pirminė infekcija į visiškai sveikus medynus dažniausiai patenka pro šviežiai nukirstų medžių kelmų paviršių ir kad tolesnis jos plitimas vyksta sveikų medžių šaknims susilietus su pažeistų medžių šaknimis. Tokia yra viena iš populiariausių hipotezių, paaiškinančių bendruosius ligos plitimo dėsningumus. Dėl konkrečių veiksnių, skatinančių arba ribojančių šakninės pinties plitimą, nuomonių yra įvairių.

Prieštaringai aiškinamos priežastys, kodėl šakninė pintis pušų bei eglių medynuose yra labiau išplitusi, kai jie auga sausesniuose, o ne drėgnesniuose dirvožemiuose. Taip pat kol kas neįrodytos priežastys, kodėl ji dažniau sutinkama pušynuose, įveistuose buvusiose žemės ūkio naudmenose ir mažiau brandžių medynų kirtavietėse, taip pat kodėl eglės, augdamos po žemės ūkio kultūrų ir po plynai nukirstų brandžių medynų tokio pat drėgnumo dirvožemiuose ligos būna pažeistos beveik vienodu laipsniu.

Tik logišku samprotavimu galima pagrįsti ryškiai nevienodą ligos išplitimą pušų bei eglių medynuose, augančiuose skirtingo drėgnumo dirvožemiuose. Akivaizdu, kad šakninės pinties plitimą liečiantis sveikų ir pažeistų medžių šaknims drėgnesniuose dirvožemiuose (Lb, Lc, Ld augavietėse) labiausiai riboja ilgą laikotarpį šiose augavietėse būnanti perteklinė drėgmė.

Kodėl šakninė pintis yra mažiau išplitusi pušynuose, augančiuose senuose miško dirvožemiuose, negu augančiuose tokio pat drėgnumo buvusiose žemės ūkio naudmenose, galima paaiškinti nevienodu mikroorganizmų kiekiu minėtuose dirvožemiuose bei jų rūšine sudėtimi. Senuose miško dirvožemiuose gyvena daug mikroskopinių grybų bei aktinomicetų - stiprių šakninės pinties antagonistų. Minėti dirvožemio mikroorganizmai labai riboja šakninės pinties plitimą per šaknis, dėl to pušynuose, augančiuose miško dirvožemiuose, beveik nepasitaiko grupėmis džiūstančių ir išdžiūvusių medžių grupių - šakninės pinties židinių. Be to, šakninės pinties plitimą pušynuose riboja pušų anatominės ir fiziologinės savybės. Pušys šaknine pintimi beveik niekada neapsikrečia pro antžeminėje stiebo dalyje padarytas net labai dideles, pavyzdžiui, sakinimo, žaizdas. Brandaus amžiaus pušų kelmų paviršius (ypač žiemos periodu nukirstų medžių) šakninei pinčiai apsigyventi taip pat nepalankus.

Šakninės pinties antagonistų yra daug ir brandžių eglynų dirvožemiuose. Galima manyti, kad jie, kaip ir brandžių pušynų kirtavietėse, saugo nuo šakninės pinties plitimo per šaknis. Tačiau maždaug vienodą ligos išplitimą eglynuose, įveistuose žemės ūkio naudmenose ir brandžių medynų kirtavietėse, lemia kiti veiksniai. Tarp jų yra specifinės anatominės bei fiziologinės eglių savybės, dėl kurių augantys medžiai nesugeba apsisaugoti nuo šakninės pinties pirminės infekcijos, plintančios per antžeminius kamienų bei paviršinių šaknų pažeidimus. Be to, šakninė pintis į sveikų eglynų kirtavietes labai dažnai išplinta ir pro nukirstų brandžių eglių kelmų paviršių, jų šaknyse sudarydama papildomus infekcijos židinius naujai įveistiems želdiniams.

Šakninei pinčiai plisti sąlygos dažnai būna gerinamos ir neapgalvotai vykdant kai kurias ūkines priemones. Siekiant maksimalaus medynų produktyvumo dažnai sodinami labai tankūs gryni pušų ir eglių želdiniai. Dar pirmame dešimtmetyje tokie želdiniai pradedami ugdyti iškertant net spygliuočius medžius. Taip atveriami palankiausi vartai šakninei pinčiai plisti, ypač pirminei infekcijai atsirasti želdiniuose, įveistuose žemės ūkio naudmenose. Tankūs spygliuočių želdiniai, kuriuos anksčiau ar vėliau tenka ugdyti, ir įvairaus pobūdžio rinktiniai kirtimai (ypač vasaros laikotarpiu) yra viena iš pačių svarbiausių šakninės pinties masinio išplitimo priežasčių. Lietuvoje šaknine pintimi apsikrečia 30-32 proc. vasarą ir 14-17 proc. žiemą nukirstų spygliuočių medžių kelmų, išskyrus pribręstančių ir brandžių pušų kelmus. Papildomai šakninės pinties pirminė infekcija išplinta eglynuose pro mechaninius medžių pažeidimus, padarytus rinktinių kirtimų metu ir pro žvėrių aplaupytų eglių žaizdas.

Albertas Vasiliauskas, Dangutė Šalevičienė

Mano ūkis, 2013/12