Per metus 25 tūkst. kalakutų užauginantis Leonas Rutkauskas teigia, jog verslas pelningas tik vykdant uždarą gamybos ciklą.

Širvintų rajone, Mikalajūnų kaime modernų ūkį įkūręs Leonas neįsivaizduoja, kaip galima auginti kalakutus ir iš jų negaminti produktų. Prieš 13 metų iš byrančios bendrovės įsigijęs gyvulininkystės kompleksą, jį modernizavo, karvides, veršides ir šakniavaisių sandėlį pritaikė paukščiams auginti, įrengė skerdyklą, perdirbimo cechą, o pagamintą produkciją realizuoja mobiliuose ūkininkų turgeliuose. Ūkyje gaminami pašarai kalakutams lesinti, o pageidaujantys gali įsigyti net paaugintų (4-6 savaičių) kalakučiukų.

Ūkininkas prisipažįsta, kad kol bendradarbiavo su „Norfos" prekybos tinklu, stengėsi laikyti ir parduoti kuo daugiau kalakutų. „Dabar mano tikslas - užauginti tiek, kiek pajėgiu parduoti. Auginu mažiau, bet pajamų turiu iš kiekvienos ciklo grandies: pašarų gamybos, kalakutų auginimo, skerdimo, perdirbimo ir prekybos.

Šiais laikais verstis vien auginimu rizikinga - ne vienas neišsilaikė ir bankrutavo. Gyvenime reikia turėti ne vieną verslą. Netgi išvystęs uždarą gamybos ciklą galvoju, kad dar reikėtų turėti alternatyvų verslą", - sako širvintiškis.

Leonas džiaugiasi, kad kalakutų auginimo ūkio 30 asmenų kolektyvas susiformavęs, dirba kaip viena šeima, žmonėmis galima pasitikėti.

Į verslą nėrė iš valdiškų darbų

Kelias visiškai nepanašus į kitų ūkininkų. Sostinėje jis 15 metų dirbo tiekimo skyriaus viršininku „Lelijos" fabrike, M. Šumausko spaustuvėje, Bandomojo pluošto gamykloje, buvo Fabijoniškių butų valdybos viršininku, netgi Vilniaus miesto tarybos deputatu, Šeškinės seniūnu, vienos bendrovės generaliniu direktoriumi. Valdiškuose darbuose, kuriuose neišvengiama stresų, „užsitarnavo" skrandžio opą.

„Buvau priverstas maitintis košėmis, nes kalakutienos tais laikais nebuvo, - šypteli pradžią prisiminęs ūkininkas. - Išvykęs į „Eglės" sanatoriją ir subrandinau verslo planą. Pradėjau studijuoti literatūrą apie šių paukščių auginimą, dalyvauti parodose."

Kai statėsi namą Riešėje, aplink plytėjo laukai, nebuvo kaimynų, todėl sąlygos auginti kalakutus atrodė idealios. Pradžiai įsigijo 250 paukščių, ir jie visi puikiai užaugo. Gyvendamas Vilniaus priemiestyje ūkiniame pastate per metus sugebėdavo realizuoti 2 tūkst. kalakutų.

Netrukus žemė aplink sostinę tapo brangi, prasidėjo gyvenamųjų namų kvartalų statybos. Jos sutapo su Leono užmoju plėsti ūkį. Sužinojęs, kad Riešėje negalės įrengti skerdyklos, pradėjo ieškoti vietos, kur iškelti verslą.

„Važiuojant per Širvintų rajoną akys užkliuvo už apgriuvusių fermų. Žinia, kad jos praduodamos, nudžiugino. Norėjau pirkti tik geriausiai išsilaikiusį patį mažiausią pastatą, o parduodamas buvo visas kompleksas. Tokios pinigų sumos aš neturėjau. Bendrovės pirmininkas tuomet buvo dabartinis Širvintų rajono savivaldybės meras Vincas Jasiukevičius. Jis sukvietė akcininkus, ir man buvo leista įsigyti visą kompleksą normalia kaina sumokant už jį dalimis. Meras man - ūkio krikštatėvis", - sako L. Rutkauskas.

Prieš 13 metų į Leono sumanymus rimtai nežiūrėjo nei žmona, nei draugai. Tačiau jis įsitikinęs, kad kiekviename darbe galima padaryti biznį, jei dirbi iš širdies. Ekonomisto išsilavinimą turintis ūkio šeimininkas pats parengė verslo planą ir paraišką SAPARD paramai gauti. Dabar pripažįsta, kad startui ta programa buvo gerai, tačiau dalį projekto teko įgyvendinti savomis lėšomis, o įsiskolinimai bankui slėgė, net kai verslas sekėsi. „Geriau verstis savomis lėšomis", - tvirtina Leonas.

Pasinaudojus SAPARD parama, gyvulininkystės kompleksas virto kalakutų imperija. Šie paukščiai gyvena rekonstruotose, modernizuotose, automatizuotose ir kompiuterizuotose patalpose. Ypač daug lėšų ir darbo prireikė rekonstruojant karvides. Teko nukelti ir iš naujo uždengti stogą, išmontuoti gardus, išvalyti, išbetonuoti, įrengti ventiliaciją, šildymo sistemą. Iš senojo pastato liko tik sienos. Ūkininkas džiaugiasi, kad bent kuras jam nekainavo, tik praėjusiais metais baigė kūrenti malkas iš išardytų fermų konstrukcijų.

Kalakutų į broilerius nekeistų

Ūkio savininkas veislinius kalakučiukus perka iš Lenkijos arba Prancūzijos. Big 6 ir Hibrid veislės paukščiai per pusę metų užauga iki 50 kg. Jie atsparūs, kritimų praktiškai nepasitaiko. Bendrovės pačios specialiu automobiliu atveža tik iš kiaušinio išsiritusius vienadienius paukščiukus.

Tik atgabentiems jaunikliams ūkininkas perka specialius lesalus iš Olandijos. Kilogramas šio lesalo kainuoja apie 5 Lt, vienas mažylis jo sulesa 200 gramų. Jie brangesni, tačiau geresni nei lietuviški. „Startas turi būti labai geras, nuo pirmųjų mitybos dienų priklauso, kaip kalakučiukas augs ir vystysis", - pastebi Leonas.

Devintąją dieną augintiniai pradedami lesinti ūkyje pagamintais pašarais. „Ką pagaminsi, tą ir turėsi, tiksliai žinosi sudėtį. Jei ką padarysi ne taip, galėsi kaltinti tik save. Nuo lesalų labai priklauso kalakutų mėsos skonis", - tvirtina ūkio šeimininkas.

Grūdus jis perka iš Širvintų, Panevėžio, Ukmergės, Molėtų rajonų ūkininkų. Turi savo grūdų sandėlį, grūdų malūną, kartais pašarams gaminti kviečia malūną ant ratų.

Kalakučiukai, sulaukę 4-6 savaičių, perkeliami į kitas patalpas. Iki tol jie negali laisvai vaikštinėti mažylių fermoje - gyvena specialiuose 3 m ratuose. Taip išvengia traumų, sustiprėja.

Kol perprato kalakutų charakterį, augintojas neišvengė nuostolių. Tai jautrūs ir baigštūs paukščiai. Jie išsigąsta triukšmo, puola į krūvą ir užspaudžia vienas kitą. Fermose tvyro prieblanda, dieną naktį šviečia neryški šviesa. Kalakutai reaguoja į atspindžius, saulės zuikučius, pastebėję juos, pradeda gaudyti ir kapoti tą, ant kurio juos pastebėjo. Jie tampa agresyvūs išvydę raudoną spalvą, o pamatę kraują vienas kitą gali užkapoti negyvai. Paukščių pakratams negalima naudoti nušienautos žolės - kalakutai jai alergiški, tačiau jie noriai lesa dilgėles. Pakratams geriausiai tinka šiaudai arba pjuvenos.

Pastaruosius trejus metus Leonas vadina sėkmės metais - nelaimingų atsitikimų nebuvo. Lenkai atliko fermoje tyrimus ir buvo nustebinti rezultatais - aplinka sterili, paukščiai auga sveikai, išsiritę jie nevakcinuojami. „Ligų protrūkių kol kas nepasitaikė", - pašnekovas prietaringai pabeldžia į medinį stalą.

Suaugusiam paukščiui per savaitę reikia apie 5 kg pašaro. „Jei augintume pramoniniu būdu ir skerdimą užtęstume bent savaitę, patirtume nuostolių, ypač jei lesalai perkami. Be to, juos perkant reikia labai daug apyvartinių lėšų, juk naudą pajuntame tik po pusės metų. Broileris užauga per 38 dienas, o kalakutams reikalingas daug ilgesnis periodas", - pasirinkto modelio naudą pagrindžia Leonas.

Pajutus, kad rinka sumažėjusi, augintiniams keičiamas racionas, duodamas liesesnis, mažiau baltymų turintis lesalas, kad jie augtų lėčiau. Širvintiškis gavo pasiūlymą iš Olandijos, šios šalies bendrovė nori dideliais kiekiais pirkti šviežią atšaldytą kalakutieną. „Jei apsispręsime kalakutieną eksportuoti, paukščių augimą teks paspartinti", - svarsto ūkininkas.

L. Rutkausko ūkyje kalakutai skerdžiami 15-16 savaičių, kai sveria 6-7 kg. Penint kombinuotaisiais pašarais, Leono žodžiais, jie užaugtų daug greičiau. „Tačiau mūsų gaminami lesalai  ir pigesni, ir natūralesni negu pirktiniai. Mes nesiekiame auginti daug ir greitai, norime, kad produkcija būtų kokybiška ir skani", - tvirtina paukščių augintojas.

Dalį skerdenų ūkio savininkas užšaldo ir produktus iš jų gamina tik pritrūkęs šviežios žaliavos. Skerdime, pasak Leono, labai svarbu paukščių gerovė. Kai kalakutas apsvaiginamas ir tik tada skerdžiamas, jis nepatiria streso, tuomet mėsa ir gražiai atrodo, ir skani. „Iš pradžių skerdimo specialistų nebuvo, teko mokytis pačiam ir mokyti kitus", - prisimena šeimininkas, pats gebantis atlikti bet kurį uždaro gamybos ciklo darbą.

Kol nepradėjo pardavinėti termiškai neapdorotos mėsos, stebėjosi, kodėl būtinas sterilumas, atitinkama temperatūra. „Jei šių reikalavimų nepaisai, viskas atsisuka prieš tave - mėsa genda daug sparčiau", - pastebi Leonas.

Perdirbime nenaudoja konservantų, tačiau, pasak jo, lazda turi du galus - šviežios mėsos galiojimas yra palyginti trumpas, realiai trumpesnis, negu rekomenduojama. Mobiliuose turgeliuose per dieną parduodama apie 500 kg šviežios kalakutienos ir įvairių gaminių.

L. Rutkauskas prisipažįsta, jog kalakutienos nebuvo ragavęs iki tol, kol pats neužaugino šių paukščių. Pirmas kartas buvo, kai kaimynai iš Leono įsigiję filė pakvietė jį į svečius paragauti kalakutienos šašlykų. Tada ir gimė mintis perdirbti mėsą ir sukurti pridėtinę vertę. Pirmieji pirkėjus pasiekę produktai: šaltai ir karštai rūkyti kalakutai, kalakutienos šaltiena.

Šiuo metu gamina trisdešimties pavadinimų gaminius.„Pats geriausias technologas esu aš, 80 proc. gaminių - mano kūrybos vaisiai", - šypsosi ūkininkas. Nors produktus vadina elementariais, kai kurių pavadinimai skamba gana egzotiškai: kalakutų taukai, spirgučiai, šaltiena (beje, tai perkamiausias produktas ir žiemą, ir vasarą), skilandukai (pastarieji pelnė parodos „Litexpo 2011" apdovanojimą), dešros, kurios rūkomos obels malkų dūmais, virti nerūkyti filė vyniotiniai.

Leono žodžiais, visas gamybos ciklas ūkyje leidžia sumažinti produkcijos savikainą, todėl ir gaminiai pigesni. Jei parduotuvėje lietuviško kalakuto kilogramas filė kainuoja 25-27 Lt, lenkiško apie 23 Lt, tai mobiliuose ūkininkų turgeliuose Leonas parduoda po 19 litų.

Nors kalakutų mėsa yra palyginti brangi, L. Rutkauskas nelinkęs jų iškeisti į broilerius. Jais verčiasi daug kas, o per 13 m. auginant kalakutus konkurentų neatsirado. Paukštininkas nesuka galvos ir dėl ūkio ateities. „Vaikai baigė mokslus, įgijo išsilavinimą, turi gerus darbus. O ūkyje per tiek metų susiformavo patikimas kolektyvas, todėl jo perduoti niekam nereikės - vaikai galės valdyti jį dirbdami savo darbus", - įsitikinęs širvintiškis.

Jei būtų įmanoma laiką atsukti atgal, Leonas prisipažįsta, kad viską pakartotų iš naujo. Tačiau jei tą patį verslą reikėtų pradėti dabar, vargu, ar jo imtųsi, bandytų ką nors lengvesnio. „Aštuonerius metus čia gyvenau, sau laiko neturėjau. Viską išbandžiau savo rankomis, kad žinočiau, kiek ir ko galiu reikalauti iš kitų. Tik pora metų, kai galiu lengviau atsikvėpti, išvykti atostogų, o juk gyvenimas tik vienas, jo pakartoti iš naujo nėra galimybės", - sako ūkio savininkas.

Vilma KASPERAVIČIENĖ

Mano ūkis, 2013/11