23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2013/11
Miškininkystės žinias ir patirtį pritaiko savo miškuose
  • G. Kemežienė
  • Mano ūkis

Trylika metų girininku Šimkaičių girininkijoje dirbančiam Robertui Šiugždai miškas ir darbai jame nepabosta - jis kruopščiai bei atsakingai prižiūri ne tik valstybinį, bet ir savo mišką. „Miškininkystė man yra ir hobis, ir savęs išbandymas. Šią sritį geriausia suprantu, tad žinias pritaikau ir savo nuosavose valdose", - sako jau daugiau kaip du dešimtmečius miškų žinyboje dirbantis Jurbarko rajono privataus miško savininkas.

Prieš aštuoniolika metų į gimtuosius Šimkaičius sugrįžęs gyventi ir dirbti Robertas pirmąjį nuosavo miško plotelį įsigijo 2006 metais. Dabar jis valdo 50 ha per kelias vietas išsimėčiusio miško. Jei tik pasitaiko galimybė, vis dar įsigyja nors ir mažą miško sklypelį. Robertas sako, kad jei tik kas pasiūlo, noriai perka visokį mišką, ne tik brandų, nesibaido ir kirtaviečių. Paskutinis šios vasaros pirkinys - nė karto buvusių savininkų neugdytas 10-12 m. jaunuolynas, už kurį mokėjęs po 2,5 tūkst. Lt/ha (vyresnis miškas atsieina po 10 tūkst. Lt/ha). „Jaunuolynas buvo paliktas likimo valiai. Skaudu žiūrėti į apleistą, neprižiūrėtą mišką. Noriu, kad vertingas miškas augtų, o ne karklynas", - tvirtina miškininko specialybę turintis Robertas. Jo žodžiais, dauguma smulkių miškų savininkų gyvena mieste, nemaža dalis jų neturi miškininkystės žinių, todėl negali arba nesugeba tinkamai savo miškais pasirūpinti. Jis pats miškininkystės žinių įgijęs Kauno Antano Kvedaro miškų technikume, vėliau jas gilinęs tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete, taip pat patirties suteikęs miško meistro darbas Šeduvos girininkijoje.

Nusipirkęs apleistą jaunuolyną, Robertas iš karto ėmėsi medynų ugdymo darbų - šviesinimo ir valymo kirtimų. Kirto drebules, baltalksnius, šaltekšnius ir šermukšnius, lazdynų krūmynus, pastarosios rūšies krūmų Jurbarko r. itin gausu. „Mūsų krašte labai didelė bioįvairovė, natūraliai auga nemažai medžių ir krūmų rūšių, todėl jei laiku neįsikiši į tokį jaunuolyną, greitai augančios menkavertės rūšys gali užgožti pagrindinius vertingus medžius - beržus, eglutes ar savaiminius ąžuoliukus", - pastebi miškininkas, kurio miškuose net 8 rūšių vertingi medžiai į dangų stiepiasi. Tarp pagrindinių Jurbarko rajone gerai augančių medžių - juodalksniai, kurie be didelio vargo savaime įsiveisia ir po 60 m. subrandina kokybišką medieną. Taip pat miško savininkas sako visada paliekantis guobas, liepas, klevus ir vinkšnas.

Iškirtęs nedelsdamas atsodina

R. Šiugžda laikosi nuostatos, kad kai miškas užauga, subręsta, reikia jį kirsti, kitaip jo degradacija prasideda, o iškirtus - privalu atsodinti ir prižiūrėti. Taip jis ir šeimininkauja savo valdose, tik iškirtęs mišką stengiasi kuo greičiau jį atsodinti, nors Miškų įstatyme numatytas trejų metų kirtavietės atkūrimo laikotarpis. Derlingose Jurbarko r. miškų žemėse dažnas savininkas palieka kirtavietes savaiminiam atžėlimui. Valstybinės miškų tarnybos Marijampolės teritorinio poskyrio Jurbarko r. dirbančio vyr. specialisto Gintauto Mauzos pastebėjimu, kadangi vyrauja skirtingos augavietės ir auga nemažai rūšių medžių, kertant mišką tereikia palikti sėklinių medžių ir nieko nedarant 95 proc. miško atželia savaime - iš atžalų, iš sėklų.

Žino šią savojo krašto miškų subtilybę ir R. Šiugžda, tačiau ir nusprendęs palikti kirtavietę savaime atželti, nuolat stebi joje situaciją. Štai 2011 m. plynai iškirto 1,4 ha miško sklypelį, kuriame augo juodalksniai su beržų ir drebulių priemaiša. Tikėdamasis, kad miškelis savaime atžels, paliko kelis sėklinius juodalksnius, beržus bei ąžuolus. Bet gamta jo planus pakoregavo - iškirtus miškelį plynai, kai kurie uždaroje aplinkoje augę medžiai neatlaikė ir, Roberto žodžiais, ėjo ant šono. Taip neliko šiame jo sklypelyje sėklinių beržų ir ąžuolų. Įvertinęs situaciją, nusprendė miško savininkas padėti miškui greičiau ir tolygiau atželti. „Medynai aplinkui jauni, nėra gerų motininių medžių, tad bijodamas, kad atžėlimas bus netolygus arba iš viso nevyks, nusprendžiau pasodinti 1 400 juodalksnių sodinukų, mat juodalksnis mūsų krašte pirmo boniteto medis. Dabar matau, kad juodalksnių atsiranda, vieni iš kelmų išaugo, kiti pasisėjo", - pasakoja miško savininkas. Jis priduria, kad ir drebulių nenaikinęs cheminėmis priemonėmis, tik tankius jų lizdus vietomis praretinęs, kad netrukdytų juodalksniams augti. „Leidžiu dabar drebulėms augti, nes jos suteikia pavėsiuką ir biologinę įvairovę, vėliau ugdomaisiais kirtimais jas išiminėsiu iš savo valdos, kol liks tik beržai ir juodalksniai. Juk pirmąją produkciją galima pagaminti iš 10 metų drebulių, tad aklai jų kirsti neapsimoka", - įsitikinęs miškininkas.

Operatyviai miško sodinimo darbų ėmėsi Robertas ir kitoje valdoje. Šią vasarą iškirtęs mišrų medyną (augo eglės, juodalksniai, beržai ir drebulės), jau rudenį pasiruošė dirvą ir pasodino pirmuosius spygliuočių medelius. Kaip pats sako, ryžosi eksperimentui ir eglutes sukišo iš rudens, nors tokios patirties lig šiol dar neturėjo, mat paprastai miškas sodinamas pavasarį. Mechanizuotai kauburėliais paruoštoje dirvoje eglutėms paskyrė aukštesnę vietą, lapuočiams, kuriuos sodins pavasarį, - žemesnę. Girininko pastebėjimu, rudeninis sodinimas palengvina pavasarinius darbus, kai darbo režimas ir taip įtemptas ir neįmanoma suspėti visų darbų atlikti laiku. Be to, rudenį ir drėgmės daugiau, nes pavasarį augalų šaknis saulutė ir vėjas labiau džiovina. „Vengiau rudenį sodinti į kauburėlio viršų, nes šviežiai paruoštoje dirvoje žemė nesusigulėjusi, gali būti oro tarpų, tad eglutes sodinau į vadinamąsias pažastis. Pavasarį juodalksnius sodinsiu į kauburėlio viršų, - sodinimo subtilybes aiškina miškininkystės specialistas. - Smagu man medynus atkurti - nukirtau ir iš karto sodinu, pačiam malonu, kai medžiai auga, miškas formuojasi."

Sodmenis miškui veisti jis įsigijo iš Žaiginio medelyno, kuris, kaip ir Šimkaičių girininkija, priklauso Raseinių miškų urėdijai. Už 6 000 eglių sodinukų sumokėjo 3 600 litų. Pasodintas eglutes iš karto apdorojo repelentais, nes esant didžiulei bioįvairovei ir žvėrių miškuose gausu. „Pasodinus juodalksnius, nereikia rūpintis, kad jie bus nugraužti, nulopyta jų žievė, mat jų žvėrys nemėgsta. O štai jaunas eglutes žvėrys itin noriai graužia, todėl būtina jų apsauga, be to, eglynai mūsų krašte savaime neatsikuria, nes dirvos per sunkios, labai suvelėnėję", - R. Šiugžda pripažįsta, kad eglynui įveisti reikia gerokai didesnių išlaidų. Išlaidas didina ir tai, kad derlingoje augavietėje įveistam jaunam eglynui jau vasaros pradžioje reikalinga priežiūra - 30 cm spinduliu nuo augančio medelio būtina apravėti gausiai derančią žolinę augaliją, peiliu apipjauti eglutes gožiančias avietes. Robertas pabrėžia, kad šiuos darbus reikia atlikti rankomis, nes pjaunant žoliapjovėmis žmogus gali medelio nepastebėti ir jį nupjauti ar pažeisti.

Planuoja įveisti ąžuolyną

Jurbarko r. privataus miško savininkas prasitaria, kad kitais metais planuoja įveisti mišką žemės ūkio paskirties žemėje, tiksliau, 2,5 ha laukymėje, kurią iš visų pusių supa jam priklausantis miškas. R. Šiugžda tikisi, kad žemėtvarkos tarnyba duos leidimą miškui veisti, nors ten ir gana derlinga žemė. „Bandysiu įrodyti, kad ši tarpumiškė nėra tinkama žemės ūkiui, nes ir sklypas nėra melioruotas, ir miškas iš visų pusių auga. Jei ten nieko nebus daroma, sklypas bus pasmerktas, pradės augti visokie krūmynai", - įsitikinęs šimkaitiškis. Iš rudens suartame lauke jis žada sodinti ąžuolų ir liepų kultūras.

Vienas svarbiausių darbų, laukiančių pasodinus ąžuoliukus ir liepaites, - želdinių apsauga. Miško savininkas sako kol kas dar nežinantis, kokį būdą pasirinks: ar visą sklypą tvers tvora, ar kiekvieną medelį bandys saugoti skydais, t. y. individualiomis priemonėmis. „Lig šiol girininkijoje buvo naudojami skydai, šiemet pirmą kartą tvertos tvoros ąžuoliukams nuo žvėrių apsaugoti, tad ir aš savo sklype skaičiuosiu, kuris variantas bus pigesnis. Galbūt ir ES paramą pavyks gauti", - planais dalijasi miško savininkas.

Pagrindiniams darbams privačiose valdose atlikti jis samdo urėdijoje dirbančias įmones. „Man labai svarbu, kad darbai būtų atlikti kokybiškai, todėl kontroliuoju darbus atliekančias įmones", - teigia miškininkas, pabrėždamas, kad savininkas turi pats rūpintis savo nuosavybe. Smulkesnius darbus, pvz., tepimą repelentais, inkilų kėlimą savo valdose, ornitochorinių augalų sodinimą, Robertas sako su malonumu atliekantis pats.

Dėmesys bioįvairovei

Kaip reikia ūkininkauti miške, kad būtų nenusižengta tvaraus ir subalansuoto miško naudojimo principui? R. Šiugžda sako, kad kiekvienu atveju, priklausomai nuo medyno amžiaus ir medžių būklės, reikia elgtis vis kitaip, tačiau svarbiausia - į mišką žvelgti kaip į visumą ir nepasiduoti vartotojiškam požiūriui. Kad jis laikosi šių nuostatų, matyti ir jo miško valdose. Štai viename sklype siekdamas išauginti brandų eglyną, kuris dabar siekia 45 m. amžių, nuosekliai ir apgalvotai jis ėmėsi atvejinių kirtimų, pasirinkdamas pirmojo ardo lapuočius medžius išpjauti per du kartus. Kad būtų sudarytos optimalios sąlygos eglėms augti, pusę viršutiniame arde augusių baltalksnių, juodalksnių su nedidele beržų priemaiša išpjovė, kitą dalį pasiliko vėlesniam laikotarpiui. Maždaug po dešimtmečio jis planuoja iškirsti likusius lapuočius ir leisti bręsti grynam eglynui. „Noriu, kad miškas augtų nepertraukiamai", - pabrėžia miško savininkas.

Šalia augančiame brandesniame 50 m. skaičiuojančiame eglyne jis atliko einamuosius kirtimus, išpjaudamas blogiausios kokybės, atsilikusius ar pažeistus medžius. Retino medyną ne drastiškai, o atsargiai, kad liktų optimalus tankumas ir vėjas neišguldytų likusių medžių. Iš patirties žino, kad einamuosius kirtimus geriau atlikti dažniau, kaskart išpjaunant kuo mažiau medžių ir tik tuos, kuriuos reikia, - tada ir miškui lengviau prisitaikyti. Jei visgi vėjas išverčia kokią eglutę, Robertas nepalieka jos miške gulėti, kad ji netaptų ligų ar kenkėjų, pvz., masiškai plintančių žievėgraužių tipografų, židiniu.

Pastebėjęs pavasarį, kad žemesnėje miško vietoje nuolat vanduo tyvuliuoja, savo lėšomis nukasė grioviuką į palaukėje esantį magistralinį griovį. „Ėjo vanduo šniokšdamas. Dabar ir medžiai bus atsparesni, ir prieaugis padidės", - atlikto darbo nauda neabejoja Robertas.

Išskirtinį dėmesį Jurbarko r. privačių miškų savininkas skiria ir biologinei įvairovei išsaugoti. Kirsdamas brandžius medžius ar vykdydamas einamuosius kirtimus Robertas visada palieka ir išsaugo biologinės įvairovės medžius. Žvilgsnį patraukia jo valdose stūksantys uoksiniai medžiai - gerokai vyresni nei vidutinis medynas stuobriai, kuriuose sau namus randa daugybės rūšių paukščiai ir vabalai.

Kad rūpinasi miško gyventojais, išduoda ir medžiuose miške iškelti inkilai: mažomis landomis skirti mažiesiems žvirbliniams paukščiams, paslėptas tarp eglės šakų didesnės landos inkilas, įkeltas anksti pavasarį, vis dar laukia pelėdos. „Inkiliukus specialiai keliu iš rudens, kad jie įgautų natūralios gamtos spalvą ir pavasarį ne taip akį rėžtų", - atkreipia dėmesį į inkilų spalvą.

Rūpinasi sumanus šeimininkas, kad ir miške gyvenantys paukščiai sau maisto rastų - ne tik palieka, bet ir specialiai sodina ornitochorinių rūšių augalus. Miške išsaugo gudobeles, yra pasodinęs putinų, raukšlėtųjų erškėčių, žvilgančiųjų kaulenių. „Turiu vieną valdą, kuri iki įsigijimo buvo bandyta inventorizuoti kaip kertinė miško buveinė. Ten miškas peraugęs, keliais aukštais suvirtęs, daugiausia liepos ir ąžuolai auga. Toje valdoje plynų kirtimų nedarysiu, stengsiuosi išsaugoti kertinės miško buveinės aplinką", - Robertas dar kartą patvirtina, kad savanoriški aplinkosauginiai įsipareigojimai jam nesvetimi.

Jis - vienas iš konkurso „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda" dalyvių. „Robertas Šiugžda - vienas iš nedaugelio girininkų, kurio nuosavose valdose viskas padaryta labai tvarkingai, taip, kaip reikia, o tai jau daug. Darbai miške atliekami profesionaliai, tiksliai, operatyviai ir teisingai, nėra klaidingų sprendimų. Nors miškininkystėje naujų priemonių sudėtinga išrasti, tačiau jų vykdymas arba nevykdymas, derinimas ir nuoseklumas nulemia kokybę", - teigia LŽŪKT miškininkystės konsultantas Romualdas Cicėnas.

Konkursas „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda" su pertraukomis organizuojamas jau 12 m., kasmet iš eilės jis rengiamas ketvirtą kartą. Pagrindinis konkurso organizatorius yra Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA), nuo šiemet į rengėjų gretas įsijungė ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT). Be šių dviejų įstaigų atstovų, kartu valdas apžiūri bei vertina ir teritoriniai Valstybinės miškų tarnybos (VMT) specialistai.

Konkurso tikslas - skatinti privačių miškų savininkus savo valdose ūkininkauti pagal tvaraus ir subalansuoto miškų tvarkymo bei naudojimo principus. Taip pat skatinamas urbanistinis, rekreacinis ir gamtosauginis miško naudojimas, jau nekalbant apie privalomus įsipareigojimus, kurie yra užfiksuoti miškotvarkos projekte, su miškininkyste susijusiuose įstatymuose.

Renkant pavyzdingiausiai besitvarkančius miško savininkus valdos vertinamos kompleksiškai: dėmesys skiriamas valdos riboms ir riboženkliams, pagrindiniams ir ugdomiesiems kirtimams, želdiniams ir žėliniams, taip pat sanitarinei miško būklei, infrastruktūriniams įrenginiams, savanoriškiems aplinkosauginiams įsipareigojimams, šalutiniam ir nemedieniniam miško naudojimui. Papildomi balai paprastai rašomi už išskirtinius sprendimus ir rezultatus.

Konkurse kasmet išrenkama po 3 pavyzdingiausiai savo valdose besitvarkančius miško savininkus dešimtyje Lietuvos apskričių ir 3 pavyzdingiausios miško valdos visos Lietuvos mastu, iš viso - 33 prizininkai. Taip pat įteikiama 10 papildomų prizų, miškų savininkų be dovanų nepalieka ir konkurso rėmėjai.

Gitana KEMEŽIENĖ

Mano ūkis, 2013/12