23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2013/11
Medžių sėklų ruoša
  • D. Danusevičius, J. Danusevičius
  • Mano ūkis

Norint pasiruošti sėklų medelių ir krūmų sodinukams išsiauginti, būtina žinoti kada, kur ir nuo kokių medžių bei krūmų reikia jas rinkti, kaip sėklas tinkamai laikyti.

Veisti miškus reikia pačiomis geriausiomis genetiniu aspektu sėklomis, todėl ir jas rinkti galima tik aprobuotuose sėkliniuose medynuose, plantacijose bei nuo pavienių rinktinių medžių. Paminėti objektai yra ne visose girininkijose, todėl reikalui esant informaciją apie juos galima gauti iš girininkų ar miškų urėdijų specialistų. Šalies mastu duomenis renka Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų skyrius. Miško sėklininkystė, kartu ir miško želdymas, Lietuvoje plėtojamas geografiniu - populiaciniu bei ekologiniu pagrindu, todėl pagrindinių medžių rūšių sėklos yra rajonuotos.

Miško sėklininkystę šalyje reglamentuojantys teisės aktai

  • Miškų įstatymas (2007 m.)
  • Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas (2002 m.)
  • Miško dauginamosios medžiagos nuostatai (2010 m.)
  • Medžių ir krūmų sėklų kokybės reikalavimai (2003 m.)
  • Miško sėklinio rajonavimo nuostatos (2002, 2003 m.)
  • Leidimų įvežti ir naudoti miško sodinamąją medžiagą miškui želdinti išdavimo tvarka (2010 m.)
  • Miško dauginamosios medžiagos tiekėjų sąrašo sudarymo tvarka (2011 m.)
  • Miško genetinių draustinių nuostatai (2011 m.)
  • Sėklinių medynų nuostatai (2011 m.)
  • Miško sėklinės bazės sąvado tvarkymo nuostatai (2002 m.)
  • Valstybiniai standartai

Kaip nustatyti sėklų brandą?

Miško medžių sėklos renkamos, sudarant sėklų siuntas. Sėklų siunta - tai vienos medžių rūšies, vienos kilmės, tų pačių metų derliaus ir ruošos laiko sėklų visuma. Surašomas sėklų kilmės sertifikatas, kuris siuntą lydi iki sėjos, o vėliau pridedamas prie miškų želdinių projekto ar projekte įrašomi sertifikato duomenys.

Labai svarbu žinoti, kaip atrodo subrendusios sėklos ir pradėti jų ruošą laiku. Kai kurių medžių subrendusios sėklos nukrenta ant žemės, kai kurių - skinamos nuo medžių. Pavyzdžiui, ąžuolo gilės, buko ar trešnės riešutėliai, kai subręsta, nukrenta ant žemės, klevų sparnavaisiai ir liepų riešutėliai ilgai kabo ant medžių, o kėnio kankorėžiai ant medžio pradeda irti.

Yra žinoma, kad sėklų brandos laikui lemiamą reikšmę turi klimatinės, atskirų metų meteorologinės bei augavietės sąlygos. Kiekviena medžių rūšis turi jai būdingus sunokusių vaisių požymius, tačiau praktikoje remiamasi vaisių morfologiniais požymiais. Dažniausiai pasikliaujama vaisių bei sėklų spalva - ji keičiasi iš žalios į geltoną, pilką ar rudą. Norint įsitikinti, ar sėklos sunokusios, ar tvirta jų luobelė, ar subrendęs turinys, kankorėžius bei kitus didesnius vaisius būtina perpjauti. Smulkius vaisius vedantiems medžiams, pvz., drebulėms, tuopoms, beržams, galima taikyti sėklų brandinimą ant nupjautų motinmedžio šakų. Daugelio rūšių sėklų brandos bendras požymis - vaisynų, vaisių ar kankorėžių kotelių sumedėjimas.

Medžių sėklų brandos ir ruošos laikas

Medžių rūšis

Kankorėžių, vaisių ir sėklų brandos požymiai

Sėklų subrendimas, mėn.

Sėklų ruoša, mėn.

Spygliuočiai

 

 

 

Paprastoji eglė

Kankorėžiai pilkai gelsvi, sėklos rausvai rudos

X-XI

X-III

 

Europinis maumedis

Kankorėžiai pilkšvi, iki XII mėn. didėja sėklų daigumas

IX-X

X-III

Didžioji pocūgė

Kankorėžiai ir sėklos rudos spalvos

IX-X

IX-XI

Paprastoji pušis

Kankorėžiai pilkai rudi, sumedėjęs jų kotas, iki XII mėn. didėja sėklų daigumas

X-XI

XI-IV

Lapuočiai

 

 

 

Paprastasis ąžuolas

Lengvai papurčius šakas byra sveikos tamsiai rudos blizgančios gilės. Perpjovus matosi brandus gemalas

IX-X

X-XI

Karpotasis beržas

Žirginiai rudai gelsvi, lengvai suyra

VII-VIII

VIII-IX

Plaukuotasis beržas

Žirginiai rudai gelsvi, lengvai suyra

VII-VIII

VIII-IX

Paprastasis bukas

Papurčius šakas byra sveiki vaisiai. Kietas gvildas. Perpjovus matosi brandus gemalas

X-XI

X-XI

Drebulė ir tuopa

Tamsiai žalios vaisių dėžutės, nuo kurių pradeda atsiskirti šeriukai

V-VI

V-VI

Guobiniai

Pradeda byrėti vaisiai su branduoliais, kurių spalva gelsvai ruda

V-VI

VI-VII

Juodalksnis

Kankorėžėliai kavos, o sėklos tamsiai rusvos spalvos

X-XI

XII-I

Paprastasis klevas

Lapams nukritus, vaisiai pilkai rusvi

IX-X

IX-X

Miškinė kriaušė

Kriaušės gelsvai žalios, sėklos kavos spalvos

IX

IX-X

Mažalapė liepa

Nukritus lapams, pilkai rudos spalvos, kieti riešutėliai

IX-X

X-XII

Miškinė obelis

Obuoliai gelsvai žali, sėklos rudos

IX

IX-X

Graikinis riešutmedis

Pilkai žalsvos spalvos apyvaisis, o riešutai smėlio spalvos

VIII

IX-X

Paprastasis skroblas

Lapams krentant, kietas vaisiaus gvildas

IX-X

XI-XII

Trešnė

Vaisiai juodai rausvos spalvos, kietas riešutėlis

VII-VIII

VIII-IX

Paprastasis uosis

Gelsvai rudi vaisiai

IX-X

IX-III

Kitas svarbus dalykas - tai medžio, nuo kurio galima rinkti sėklas, amžius (dauguma jų turi būti ne jaunesni kaip 60 m.). Kadangi medžiai yra kryžmadulkiai augalai, dėl genetinės įvairovės išlaikymo būtina, kad motininis medis augtų tarp gerų apdulkintojų grupės (tėvinių medžių). Tam reikalingas atitinkamas medyno plotas, kuriame auga pakankamas kiekis kryžmadulkių medžių.

Sėkloms rinkti naudojami įvairūs prietaisai. Tai įvairūs įrankiai ant karties, lipimo į medžius kabliai, mechaniniai keltuvai ir galiausiai kopėčios.

Minimalus sėklinio medyno medžių amžius ir plotas

Medžio rūšis

Amžius, m

Plotas, ha

Paprastoji eglė

60

2,5

Paprastoji pušis

60

2,5

Europinis maumedis

50

0,5

Paprastasis ąžuolas

70

0,5

Paprastasis bukas

70

2,5

Paprastasis uosis

50

0,25

Juodalksnis

40

0,5

Paprastoji drebulė

20

0,25

Mažalapė liepa

40

0,25

Paruošimas ir laikymas

Labai svarbu, kad surinktos sėklos nesugestų (nesupelytų, nesupūtų, neįsimestų į juos kenkėjai ir kt.). Pirmoji sąlyga - nelaikyti surinktų sėklų drėgnų, todėl prieš supilant į saugojimo tarą reikia jas apdžiovinti. Pirmiausia, sėklos plonu sluoksniu paskleidžiamos ant medinių grindų, palaikoma +15-25 oC temperatūra. Sausesniųjų klasei priklausančios spygliuočių sėklos apdžiovinamos iki 5-6 proc. (pušies, eglės, maumedžio), o lapuočių ir kėnių - iki 8-10 proc. Drėgnesniųjų klasės sėklos jautrios drėgmės netekimui, todėl džiovinamos natūraliai supylus jas laikymui, dažniausiai iki stratifikacijos.

Sėklų džiūvimui paspartinti yra daug būdų ir įrenginių. Vieni iš jų - į spintas sudedamos skylėtos dėžės ir sėklos džiovinamos pučiant sausą pašildytą orą, pakeliant temperatūrą iki +20-25 oC. Gaminami ir specialūs sėklų džiovinimo stalai su aktyvia ventiliacija. Galima džiovinti sėklas ir vakuume. Sėkloms apdžiovinti gali būti naudojamos ir kankorėžių aižyklos. Išaižytos ir paruoštos laikyti spygliuočių sėklos supilamos į laikymui skirtą tarą, o stambios, pvz., lapuočių - į tinklo maišus.

Ilgas sėklų laikymas susijęs su atsargų kaupimu, kurį lemia sėklinių metų dažnis, nes sėklas miškui želdinti galima ruošti tik sėkliniais metais. Kita sąlyga - besikeičiančios miško želdymo apimtys. Be to, visuomet pravartu turėti atsargų nenumatytiems atvejams, pvz., gaisravietėms atželdinti. Sėklų gyvybingumas (anatominiai bei fiziologiniai pakitimai) gali sumažėti ne tik dėl laikymo sąlygų, bet ir dėl netinkamo ruošos laiko, lukštenimo iš vaisių būdų ir technologijų, ligų užkratų ir pan. Be to, sėklų kokybei įtakos gali turėti sėklų partijos genotipinė įvairovė bei jų genetinės savybės. Netinkamai laikant (drėgmė, temperatūra, deguonis) gali kisti genų veiklos aktyvumas. Laikomų sėklų neigiamus požymius galima pastebėti vizualiai. Pavyzdžiui, pakinta sėklų spalva, pasirodo pelėsiai, žūva kai kurie genotipai dėl nevienodos reakcijos į aplinką, sumažėja sėklų daigumas bei dygimo energija, nevienodai auga ir vystosi sėjinukai ir kt.

Sėklos gali būti laikomos trumpai (sėjamos ką tik surinktos ar laikomos iki pavasarinės sėjos), kelerius metus (iki kitų sėklinių metų) ir ilgai (rezervinis laikymas). Trumpalaikiam saugojimui iki sėjos ar stratifikacijos pakanka apdžiovinti sėklų paviršinę drėgmę, kad liktų orasausės ir jų nepažeistų pelėsiniai grybai.

Laikanti sėklas ilgesnį laikotarpį, svarbu atkreipti dėmesį į partijos sėklų sveikumą, jų drėgnumą, tarą ir saugyklos oro sąlygas (oro temperatūrą bei anglies dvideginio koncentraciją). Sėklų sveikumą gali veikti ne tik užkratas, bet ir taros bei patalpų sanitarija. Anglies dvideginio kiekis savaime optimizuojasi hermetiškoje taroje. Oro temperatūra šiuolaikinėse saugyklose reguliuojama automatiškai.

Kad laikomos sėklos išliktų gyvybingos:

  • jos turi būti subrendusios;
  • nebūti per drėgnos;
  • daugumos medžių ir krūmų rūšių sėklas galima apdžiovinti iki gyvybiškai leidžiamos ribos;
  • kiekvienos sėklų partijos sėklų drėgnumas gali būti skirtingas;
  • sėklų gyvybingumas susijęs su aplinkos temperatūra, tad jei neigiama temperatūra yra žemesnė nei leistina, sėklos žūva;
  • saugomų sėklų, taros bei aplinkos būklė turi būti nuolatos tikrinama;
  • sėklų gyvybingumą privaloma tikrinti pagal nustatytus terminus.

Tara sėkloms laikyti gali būti įvairi. Trumpam laikymui tinka perforuotos ar tinklo dugnais dėžės, kurios dedamos į vėdinamas spintas. Laikant ilgiau būtini hermetiški nerūdijančio plieno metaliniai ar plastikiniai indai, stiklo ar plastiko buteliai su sandariais, oro nepraleidžiančiais kamščiais. Pastaruoju metu gaminami patogūs naudoti, oro nepraleidžiantys polietileno folijos maišeliai, į kuriuos galima supilti norimą kiekį sėklų (2-5 kg ir daugiau). Ką tik išaižytos spygliuočių sėklos yra tinkamo sausumo (iki 10 proc. drėgnumo), todėl jas sausu būdu išvalius galima supilti į laikymui pasirinktą hermetišką tarą. Lapuočių sėklas būtina apdžiovinti. Kad jos nepradėtų dygti, laikymo temperatūra turi būti apie 0 oC.

Priimant sėklas į saugyklą, būtini dokumentai apie sėklų kokybę. Pavyzdžiui, kilmės sertifikate turi būti nurodytas sėklų ruošos objektas, surinkimo laikas, lukštenimo iš vaisių ir valymo būdai, sėklų kokybės rodikliai (daigumas, dygimo energija, švarumas, sveikumas ir kt. ). Ant sėklų laikymo taros pritvirtinamos nustatyto pavyzdžio etiketės.

Kai kurių medžių sėklų laikymo ypatumai

Pušys, eglės, maumedžiai ir pocūgės

Laikant iki 5 metų. Kankorėžius išaižius ir išvalius sėklas, jų drėgmė turi būti ne didesnė kaip 7-8 proc. Sėklos supilamos į sandariai uždaromą hermetišką tarą (butelius, metalinius bei plastikinius bidonus ar orui nelaidžius polietileno maišelius) ir laikomos saugyklose, kuriose oro temperatūra ne aukštesnė kaip +4 oC.

Laikant iki 10 metų. Sėklos išdžiovinamos iki 6 proc. drėgmės. Sandariai uždarytos laikomos sandarioje taroje žemesnėje kaip +4 oC, geriau - -4-5 oC temperatūroje.

Laikant ilgiau kaip 10 metų. Sumažinus sėklų drėgnumą iki mažiau negu 5 proc., jos supilamos į ypač sandarią tarą, saugyklose palaikoma -10-15 oC temperatūra.

Kedrai

Laikant iki 3-7 metų. Kedrų riešutėlių drėgnumas turi būti ne didesnis kaip 15 proc. Jie laikomi polietileno maišeliuose, esant -5-10 oC temperatūrai. 

Kėniai

Laikant iki 3 metų. Išvalytos 12-13 proc. drėgnumo sėklos laikomos hermetiškoje taroje. Saugyklos oro temperatūra leidžiama iki -15-18 oC. Dėl ekonominių sumetimų temperatūra gali būti mažinama iki -4-15 oC.

Laikant ilgiau kaip 3 metus. Sėklų drėgmė sumažinama iki 7-9 proc., o saugyklos temperatūra - nuo -10 iki -20 oC. Suprantama, sėklos turi būti supiltos į hermetišką tarą.

Tujos

Laikant iki 5 metų. Sėklų drėgnumas sumažinamas iki 5-7 proc., o saugyklose palaikoma nuo 0 iki -3 oC temperatūra. Saugomos hermetiškoje taroje.

Klevai, uosiai ,liepos ir skroblai  

Orasausės nuvalytos sėklos laikomos sandarioje taroje, esant saugyklos oro temperatūrai -4-10 oC.

Pastaba. Išvardintos medžių rūšys dažnai dera, o kai kurios - kasmet. Tad jų laikymas kelerius metus nebūtinas (mažėja daigumas). Be to, surinktos sėklos greitai būna stratifikuojamos.

Guobiniai

Sėklos renkamos dar visiškai neprinokusios. Jos sunokinamos vėdinamose patalpose, todėl yra orasausės ir papildomai nedžiovinamos. Uždarytoje taroje laikomos, esant saugyklos temperatūrai nuo -4 iki -10 oC.

Beržai

Laikant 2 metus. Laikomos uždaroje taroje. Sėklų drėgmė turi būti apie 16 proc., oro temperatūra saugykloje - nuo -4 iki -10 oC.

Laikant ilgiau kaip 2 metus. Sėklų drėgmė žemesnė kaip 4 proc. Laikomos uždaroje taroje, esant oro temperatūrai saugykloje nuo -4 iki -10 oC.

Alksniai

Laikant iki 2 metų. Sėklos apdžiovinamos iki 7 proc. drėgmės ir laikomos nuo +2 iki -4 oC temperatūroje. Laikant ilgiau sėklos turi būti išdžiovinamos iki žemesnės kaip 3 proc. drėgmės. Sėklos supilamos į sandarią tarą, laikymo temperatūra nuo -4 iki -10 oC.

Bukai

Laikant vieną žiemą. Riešutėliai laikomi kaip ir ąžuolo gilės

Laikant 2 metus. 25-30 proc. drėgnumo vaisiai laikomi vėdinamuose džiuto pluošto maišuose. Sumažinus vaisių drėgmę iki 20-25 proc., jie pilami į plastikinius maišus. Optimali saugyklos temperatūra -4 arba -5 oC. Žemesnė temperatūra pavojinga riešutėlių gyvybingumui.

Laikant ilgiau kaip 2 metus. Buko riešutėliai išdžiovinami iki 8-9 proc. ir laikomi hermetiškoje taroje, esant -5-10 oC saugyklos temperatūrai.

Ąžuolai

Laikant vieną žiemą. Tinka bulvių laikymo būdai lauko sąlygomis. Taip galima laikyti ir buko riešutėlius. Gilės laikomos neperšąlamuose kaupuose, susluoksniuotos su smėliu, lapais, samanomis, šiaudais, pjuvenomis ir durpėmis. Iš vytelių padaromi ventiliacijos ryšulėliai, kurie įstatomi į kaupus. Paprastai gilių sluoksnio storis turi siekti 30, o smėlio - 15 centimetrų.

Į krepšius supiltas giles galima laikyti tekančiame vandenyje, rūsiuose kaip bulves, sumaišytas su durpėmis sintetinio pluošto orą praleidžiančiuose ir nuo pelių apsaugančiuose maišuose. Rūsiai turi būti tamsūs, o oro temperatūra - +6-8 0 C.

Orasauses giles galima laikyti iki -2 oC temperatūroje, užtikrinant ribotą oro patekimą. Tam tinka didesni temperatūrą reguliuojantys šaldytuvai. 

Tuopos ir gluosniai

Pašalinus pūkus, sėklos apdžiovinamos iki 8 proc. drėgmės. Laikomos hermetiškoje taroje, esant -4-10 oC aplinkos temperatūrai.

Iš 1 kg sėklų išauginamų sėjinukų kiekis

Medžių rūšis

Sėklų laboratorinis daigumas, %

Sėklų kiekis,

 tūkst. vnt. (vidutiniškai)

 

Išauginami sėjinukai, tūkst. vnt. (vidutiniškai)

 

Paprastoji eglė

91-100

125-175 (160)

50-80 (60)

Europinis maumedis

41-60

120-250 (200)

10-16 (15)

Didžioji pocūgė

80-90

70-40 (100)

13-17 (15)

Paprastoji pušis

91-100

100-250 (170)

60-100 (80)

Paprastasis ąžuolas

61- 95

0,2-0,3 (0,25)

0,1-0,2 (0,15)

Karpotasis beržas

41-60

5 000-9 000 (7 000)

10-20 (15)

Drebulė

81-95

7 000-12 500 (10 000)

250-312 (270 )

Juodalksnis

61-80

625-1 430 (1 030)

9-17 (15)

Paprastasis klevas

91-100

7,7-12 (9)

3-4 (3,5)

Mažalapė liepa

81-95

21,7-47,6 (30)

4-8 (6)

Miškinė kriaušė

81-95

29,8-41,7 (36)

6-8 (7)

Miškinė obelis

91-100

30,3-52,6 (41)

7-9 (8)

Paprastasis uosis

81-95

9,6-15,6 (12)

3-7 (5)

Paprastoji vinkšna

76-95

118-200 (159)

5-15 (10)

Paprastasis bukas

81-95

4-6 (5)

1-2 (1,5)

Paprastasis skroblas

71-95

15-36 (25)

4-7 (6)

Trešnė

81-95

7-9 (8)

2-3 (2,5)

Baltažiedė robinija

81-95

38-60 (45)

4-7 (5,5)

Miško pjūtis ateina po kelių dešimčių ar net 100 metų. Ilgas laikotarpis paslepia sėklų kilmę, o miškininkai į tai nebekreipia dėmesio. Nors šiuo metu bandoma sodmenis auginti iš atžalų ar vegetatyviškai padaugintų transplantų, bet generatyvinio medžių dauginimo būdai ir technologijos ateityje taip pat išliks pagrindinės.

Darius DANUSEVIČIUS, Julius DANUSEVIČIUS

Mano ūkis, 2013/12