Maisto sektoriaus raidą nulemia makroekonominė aplinka - globalūs demografiniai, socialiniai, ekonominiai, politiniai ir kt. veiksniai. Lietuvos ypatybė - gyvenimas tarp dviejų didelių ir sergančių rinkų - ES ir Rusijos. Kokį kelią pasirinkti, norint užsitikrinti sėkmingą ateities perspektyvą?

Istoriškai maisto sektoriaus* vaidmuo Lietuvos ūkyje - vienas iš reikšmingesnių. Žvilgtelėję į dvidešimties metų retrospektyvą, matysime, kad 1996 m. maisto sektoriuje buvo sukurta beveik 18 proc. viso šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tiesa, ūkio raida šalies viduje ir ryškūs išoriniai veiksniai labai pakeitė Lietuvos makroekonominį veidą - maisto sektoriaus svarba sumažėjo, užleisdama vietą kitoms populiaresnėms ir pelningesnėms veikloms. Nepaisant to, 2009-ųjų krizė, tapusi rimtu išbandymu Lietuvos ekonomikai, parodė, kad būtent maisto sektorius yra vienas tvirčiausių Lietuvos ūkio stuburo slankstelių, padėjęs sparčiai atsitiesti po ekonominio nuosmukio ir vėl išsiveržti į pirmaujančiųjų gretas Europos Sąjungoje pagal BVP plėtros tempą.

Pirmojo būtinumo produkciją gaminanti ir į išorės rinkas orientuota veikla tapo ne tik vienu iš pagrindinių ekonomikos variklių, bet ir įdarbino kitose srityse darbo netekusius šalies gyventojus (2008 m. šiame sektoriuje dirbo 11,4, o 2012 m. - 12,7 proc. visų užimtųjų). Toks atsparumas cikliniams ūkio svyravimams padėjo maisto sektoriui atgauti pirmaujančias pozicijas Lietuvos BVP struktūroje.

Ši ekonominė veikla 2011 m. sukūrė 8,2 proc. viso Lietuvos BVP. Pagal maisto sektoriaus lyginamąjį svorį šalies ūkio struktūroje Lietuva užima trečiąją vietą Europos Sąjungoje (toliau - ES) po Rumunijos ir Bulgarijos, o sektoriui tenkanti sukurtos pridėtinės vertės dalis Lietuvoje yra daugiau kaip 2 kartus didesnė už atitinkamą ES vidurkį.

Vertinant maisto sektoriaus ateities perspektyvas, derėtų žvilgtelėti į globalius procesus, kurie neaplenkia ir mūsų gamintojų bei perdirbėjų. Žemės ūkio žaliavų bei produkcijos paklausos ir kainų dinamikos ilgalaikėms tendencijoms pasaulyje įtaką daro demografiniai, socialiniai, ekonominiai, aplinkos, klimato ir politiniai veiksniai. Rodiklinis žemės ūkio produkcijos suvartojimo augimas, riboti derlingos žemės ištekliai bei žemės ūkio žaliavų naudojimas alternatyviems poreikiams (biokurui, pašarams) sudaro palankią terpę kainoms šuoliuoti aukštyn ir aštrina maisto trūkumo pasaulyje problemas. Auganti besivystančio pasaulio perkamoji galia ir urbanizacijos procesai ne tik darė įtaką maisto produktų kainoms, bet ir sukėlė vadinamąją besivystančių šalių gyvulininkystės revoliuciją, kuri diktavo naujas gyventojų mitybos įpročių tendencijas. Dėl to sparčiai augo gyvulinės kilmės produkcijos vartojimo apimtys, o pirminių augalinių žemės ūkio produktų vartojimas buvo iš dalies pakeistas aukštesnio perdirbimo lygio augalininkystės ir ypač gyvulinės kilmės maisto produkcija. Šios tendencijos iliustruoja dar vieną gyventojų mitybos pokytį - vadinamąją raudoną mėsą po truputį išstumia intensyvesnis baltos mėsos vartojimas.

Energetinių išteklių kainų sūpuoklėse

Pasaulio maisto ir žemės ūkio produktų kainoms pastarąjį dešimtmetį didelę įtaką darė brangstantys energijos ištekliai. Naftos kainai užsiropštus į istorines aukštumas 2008 m. vasarą, maisto žaliavų, ypač grūdų, kainų indeksai kopė iš paskos. Pagrindinių grūdų grupių (kukurūzų, kviečių ir sojų) rinkos kainos 2002-2008 m. išaugo daugiau kaip du kartus, neregėtų aukštumų pasiekė ir kitų kategorijų žemės ūkio žaliavų kainos. Šį brangimą labiausiai lėmė žemės ūkio gamybos sąnaudų didėjimas dėl pakilusių energijos kainų (trąšos per minėtą laiką pabrango net 4 kartus), maisto žaliavų eksporto ribojimai siekiant žemesnių kainų vidaus rinkoje, padidėjęs investicinių fondų aktyvumas žaliavų rinkose ir ženkliai išaugusi grūdų paklausa pirmos kartos biodegalų gamybai.

Vertinant ilgojo laikotarpio maisto žaliavų kainų perspektyvą, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) prognozuoja, kad per ateinantį dešimtmetį maisto produktų kainos turėtų išlaikyti teigiamą tendenciją: palyginti su praėjusio dešimtmečio vidurkiu, grūdai turėtų brangti maždaug trečdaliu, mėsa - penktadaliu, o pieno produktai - ketvirtadaliu. Viena iš pagrindinių šios prognozės prielaidų - aukštesnis nei praėjusį dešimtmetį energetinių išteklių kainų lygis. Tačiau šiandien vis daugiau analitikų mano, jog energetinių išteklių kainos jau savo apogėjų pasiekė ir ateityje turėtų laikytis žemesniame lygyje. Tai lems vis didesnis skalūnų dujų įsisavinimo mastas, mažesnį mineralinių produktų vartojimą palaikanti atskirų valstybių politika bei tolesnė alternatyviosios energetikos plėtra. Pasiteisinus šiam scenarijui atitinkama linkme turėtų krypti ir žemės ūkio žaliavų kainų kreivės. Nepaisant to, prognozuojamas žemės ūkio žaliavų paklausos augimo potencialas brėžia itin palankias ilgalaikes perspektyvas žemės ūkio ir jo produkcijos perdirbimo segmentams, ir Lietuva, turėdama ilgalaikę patirtį ir tradicijas, privalo nepaliauti šiomis galimybėmis naudotis.

Pasaulio grūdų vandenyne

Pokriziniai metai Lietuvos maisto sektoriui buvo itin sėkmingi. Trejus metus iš eilės maisto sektoriaus produktų eksportas fiksavo vis naujus rekordus. Tačiau pernai Lietuvos maisto sektorius pasiekė išties stulbinamų rezultatų. Pagrindinė priežastis - neregėtas grūdų derlius ir itin palanki kainų aplinka tarptautinėse žaliavų rinkose. Stichinės negandos pagrindinėse grūdus auginančiose šalyse užkėlė grūdų kainas į kelerių metų aukštumas, tad mūsų žemdirbiai ir grūdų perpardavėjai galėjo mėgautis kaip niekad palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis - rekordiniu derliumi už išskirtinai gerą kainą. Bendras grūdų derlius išaugo net 43 proc., panašiai (40 proc.) ūgtelėjo ir javų produkcijos apimtys to meto kainomis. Grūdinių augalų derlingumo rodiklis pasiekė naują rekordą nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Tokie sėkmingi žemdirbių rezultatai pernai padidino augalininkystės produkcijos svorį bendrojoje žemės ūkio produkcijoje nuo 53,6 proc. 2010 m. iki 62,4 procento.

Šios tendencijos gerokai paveikė pernykščius eksporto rodiklius. 2012 m. žemės ūkio ir maisto gaminių eksportuota už 14,6 mlrd. litų, iš kurių 9,6 mlrd. litų sudarė lietuviškos kilmės maisto sektoriaus prekės. Deja, šiemet sektoriaus žaidėjai priversti veikti jau kitomis tarptautinės aplinkos sąlygomis. Pasaulio grūdų taryba ir JAV Žemės ūkio departamentas prognozuoja rekordinį pasaulio grūdų derlių. Šie lūkesčiai spaudžia įvairių rūšių javų kainas žemyn. Artimiausio kviečių kontrakto kaina Paryžiaus MATIF biržoje nuo pernai lapkritį fiksuotos viršukalnės nusirito jau 32 proc. ir šių metų rugsėjo pabaigoje sudarė 188 eurus (649 Lt) už toną. Tuo tarpu grūdų derlius Lietuvoje, nors ir mažesnis nei 2012 m., turėtų būti iš tiesų neprastas (nusileistų gal tik pernykščiam), nes buvo užsėti didesni pasėlių plotai, o ir orai šiemet buvo palyginti palankūs. Tačiau daugelis žemdirbių, kurie pavasarį nesudarė išankstinių derliaus realizavimo sutarčių, susiduria su rimta dilema: nesinori parduoti grūdų žemomis kainomis, o grūdų laikymas, priežiūra ir sandėliavimas kainuoja.

Tarp sveikosios ir periferinės Europos

Žvelgiant į eksporto pagrindinių rinkų struktūrą, akivaizdu, kad Lietuvos maisto sektoriaus eksportas yra mažai diversifikuotas - dominuoja dvi kertinės lietuviškos produkcijos ir maisto reeksporto importuotojos - ES ir Rusija, kurios abi šiuo metu susiduria su rimtais ekonominės raidos iššūkiais. Šių rinkų, kurioms būdinga spartaus maisto produktų ir žaliavų eksporto augimo tendencija, paklausa gali staiga išsikvėpti.

Europos Sąjungos raidos perspektyvos Lietuvai yra itin svarbios, nes tai ne tik didžiausia maisto produktų, bet ir viso likusio Lietuvos eksporto rinka. 2013 m. pirmojo pusmečio duomenimis, Lietuvos eksportas į šį regioną sudarė 59 proc., o vertinant vien lietuviškos kilmės eksporto dalį, ES, kaip eksporto partnerės, svarba dar didesnė - net 73 proc. Tačiau dabartinę šios rinkos situaciją ir ateinančių poros metų perspektyvas vis dar temdo keletas neišgydytų skaudulių. Takoskyra tarp „sveikųjų" ir „periferinių"  euro zonos valstybių išlieka labai ryški. Regiono BVP dinamiką ties nuliu palaiko tik „sveikosios" euro zonos ekonomikos (Vokietija ir Prancūzija, kai kurios Centrinės Rytų Europos valstybės ir regionui priklausančios Šiaurės šalys). Tačiau periferinėse valstybėse situacija negerėja, valdžios sektoriaus finansų būklė išlieka kritinė, skolų našta itin jautri galimiems palūkanų normų svyravimams, o nuolat visuomenės nepasitenkinimo testuojamas vyriausybių tvarumas kabo ant plauko. Tai yra struktūrinės problemos, kurios sprendžiasi itin sunkiai, o vykdomos fiskalinio ribojimo politikos priemonės nudreskia bet kokius ekonomikos atsigavimo daigus.

Makroekonominiu požiūriu, periferinės šalys kenčia nuo didžiausio ES nedarbo lygio, perkamoji galia sumenkusi, o dėl papildomos rizikos ir prastos kreditų sistemos būklės skolinimosi kaina verslui yra žymiai didesnė nei sveikosiose euro zonos šalyse. Tiek verslo, tiek vartotojų nuotaikos yra itin prastos, o ateities lūkesčius smukdo ir nepasitenkinimą esama padėtimi didina griežtos fiskalinio ribojimo priemonės. Tad ekonomikos augimo variklių šioje euro zonos dalyje kol kas mažai, ir ji dar ilgai vaidins regiono inkaro vaidmenį. Kalbant apie „sveikąją" euro zoną, švęsti visuotinį ūkio atsigavimą taip pat dar anksti, nes vidaus vartojimas išlieka silpnas, čia geresnius rodiklius demonstruoja tik tam tikrų paslaugų ir pramonės ekonominės veiklos. Šiam regionui stagnuojant, naivu tikėtis paklausos lietuviškoms prekėms augimo spartėjimo. Visgi palanku tai, kad pagrindinės Lietuvos maisto sektoriaus eksporto partnerės ES yra „periferinio viruso" nepažeistos valstybės: Latvija, kuriai tenka 12 proc. maisto sektoriaus eksporto, Vokietija (8,8 proc.), Lenkija (6,3 proc.) ir Estija (4,8 proc.).

Kaimynės Rusijos atsigavimo besižvalgant

Kitas nerimo židinys - vis prastesnių makroekonominių diagnozių sulaukianti Rusija. Ši šalis - kertinė Lietuvos reeksporto rinka, sugerianti beveik ¾ viso šalies reeksporto. Praeitų metų duomenimis, Rusijai teko net 29,5 proc. Lietuvos maisto produkcijos eksporto. Ir nors maisto paklausa nėra elastinga makroekonominiams svyravimams, tačiau, iškilus ekonomikos sąstingio grėsmei, Rusija ieško būdų, kaip administraciniais svertais palaikyti vidaus gamintojus. To pavyzdys rugsėjį ir spalį Rusijos taikyti sugriežtinti kokybės reikalavimai ir ribojimai importuojamai Lietuvos pieno ir mėsos produkcijai ir papildomos transporto priemonių patikros prie Rusijos sienos. Tačiau šios priemonės, nors ir skausmingos Lietuvai, truks laikinai. Tuo tarpu Rusijos, kaip vienos kertinių rinkų, ekonominės raidos lėtėjimo šaknys yra struktūrinės, tad jos atsigavimo greitu laiku tikėtis neverta.

Rusijos ūkis pasiekė savo gamybos galimybių ribą. Tai iliustruoja tiek darbo, tiek kapitalo veiksniai: gamybinių pajėgumų išnaudojimo rodiklis fiksuoja rekordus, užimtumo lygis - taip pat. Tačiau maksimaliai išnaudojant šiuos abu plėtros veiksnius, Rusijos ūkis 2013 m. paūgės vos 1,8 proc.  Gamybos galimybių ribą kilstelti padėtų aktyvios investicijos į technologinę pažangą ir gamybos veiksnių modernizavimą. Deja, šiemet pradėjusios trauktis materialinės investicijos Rusijoje rodo, kad to tikėtis artimiausiu metu neverta.

Pagrindiniai veiksniai, kurie lems Lietuvos eksporto ir reeksporto į Rusiją tolesnę raidą, tai energijos pernašų kainos (Rusijos ekonomikos sveikata stipriai nuo jų priklauso, nes nafta, dujos ir mineraliniai produktai - pagrindinė Rusijos eksporto produkcija, kuri 2012 m. sudarė 66 proc. viso eksporto) ir rublio kursas. Jei naftos ir dujų kainos išliks šiuo metu stebimame lygyje, tuomet Rusijos fiskalinė būklė išliks gera, nebus paskatos veržtis diržų, mažinti atlyginimų viešame sektoriuje ir taip riboti vidaus paklausos ir atitinkamai - poreikio importuojamai produkcijai. Kitas faktorius - Rusijos rublio vertės dinamika ateityje. Tai gali tapti vienu iš Rusijos įrankių vidaus produkcijos konkurencingumui didinti. Jau vien nuo 2013 metų pradžios Lietuvos eksporto konkurencingumą Rusijoje mažino apie 10 proc. euro/dolerio krepšelio atžvilgiu atpigęs rublis, kertiniai makroekonominių tyrimų centrai prognozuoja, kad per ateinantį pusmetį rublio vertė kris dar tiek pat.

Kas užtikrintų sėkmingą ateitį

Apibendrinant Lietuvos maisto sektoriaus konkurencingumo perspektyvas, galima teigti, kad Lietuvos eksporto sėkmės formulę iki šiol sudarė žemesni darbo kaštai, specializacija ir kokybiška produkcija. Tiesa, netrukus dalis šios formulės komponentų nebeveiks - pirmiausia, darbo kaštai jau pradeda didėti, ir ši tendencija ateityje turėtų dar labiau išryškėti dėl struktūrinio nedarbo problemos ir emigracijos spaudimo. Senkant kvalifikuoto darbo ištekliams, darbdaviai priversti kelti darbuotojų motyvaciją, o efektyvumo šaltinių šalies verslo įmonėms teks ieškoti kitur - pirmiausia, investuojant į technologinį atsinaujinimą ir mažiau darbui imlių gamybos priemonių įsigijimą. Siekiant išlaikyti augimo tempą ir atsispirti didėjančiai konkurencijai, Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriui būtina veiklos specializacija ir kooperacija, o koncentracija neišvengiama. Taip pat reikės išmokti veikti lėtesnės ūkio plėtros sąlygomis bei išplėsti eksporto rinkų geografiją orientuojantis į sparčiai augančias besivystančias rinkas.

Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ

Mano ūkis, 2013/11

*Maisto sektorių sudaro žemės ūkio, maisto produktų ir gėrimų gamyba