Vertingų pupinių augalų išplitimą šalies ūkiuose stabdo jų nestabilus derlius. Pupiniai augalai žydi ilgai ir jų sėklų brendimas užsitęsia. Lietingais metais pasėliai išgula, o juos peraugusios piktžolės dar labiau apsunkina derliaus nuėmimą.

Derlingumą gali gerokai sumažinti grybinės ligos, o ir pasėliai dažniausiai išgula būtent dėl gausiai išplitusių šaknų bei pašaknio puvinių. Praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje įsismarkavus lubinų antraknozei (Colletotrichum gloeosporioides), Lietuvoje praktiškai išnyko geltonžiedžiai lubinai. Jų vietoje žemdirbiai pradėjo auginti siauralapius lubinus ir pusiau belapius žirnius. Sojų populiarumą šalyje stabdo ilga šio augalo vegetacija, dėl kurios pasėliai dažnai nespėja subręsti.

Šiuo metu Lietuvoje iš pupinių augalų auginami sėjamieji ir pašariniai žirniai, pašarinės pupos, kiek mažiau - siauralapiai lubinai, sojos, o mišiniuose su javais sėjami ir vasariniai vikiai. Anksčiau buvo populiarūs lęšiai (lęšiukai), seradėlės.

Iš visų pupinių augalų pasėlių plotų didžiausia dalis yra apsėjama žirniais. Per pastarąjį dešimtmetį žirnių pasėlių plotai kito nuo 7,4 tūkst. ha 2003 m. iki 27 tūkst. ha 2011-aisiais. Pasėlių derlingumas taip pat labai skyrėsi - nuo 1,07 t ha^-1 2006 m. iki 2 t ha^-1 2009-aisiais. Pastaraisiais metais pastebimai didėja ir pupų pasėlių plotai. Tinkamiausios dirvos pupiniams auginti yra vidutinio sunkumo priemoliai ir priesmėliai. Dauguma pupinių geriau auga neutraliose arba silpnai rūgščiose dirvose. Tik lubinai gali gerai derėti ir rūgščiose dirvose.

Pupiniai augalai yra vertinami dėl baltymingų grūdų. Žirnių grūdai turi 22-26 proc. baltymų, daugiau kaip 50 proc. angliavandenių, įvairių mineralų ir kitų maisto medžiagų. Jų baltymų sudėtyje yra dauguma nepakeičiamųjų aminorūgščių: lizino, metionino, triptofano, valino ir kt. Pupos, priklausomai nuo veislės ir augimo sąlygų, gali sukaupti nuo 20 iki 40 proc. baltymų. Ypač baltymingi yra lubinai ir sojos, lubinai sėklose baltymų sukaupia 40-50 proc., riebalų 4-15 proc., sojos - 35-55 proc. baltymų, 17-27 proc. riebalų. Sojų baltymuose yra visų svarbiausių aminorūgščių, teigiama, kad jie prilygsta mėsos baltymams.

Pupiniai augalai vertingi ir kaip geras priešsėlis kitiems augalams. Dėl azoto fiksacijos iš oro (tai įmanoma dėl gumbelinių bakterijų Rhizobium spp. veiklos) su augalų likučiais ir šaknimis viename hektare dirvožemio palieka per 50 kg sujungto azoto. Po žirnių auginami javai duoda 10-43 proc. derliaus priedą. Gumbelinės bakterijos taip pat pasižymi ir antibiotinėmis savybėmis, slopina patogeninių mikromicetų vystymąsi rizosferoje.

ŽIRNIŲ GRYBINĖS LIGOS

Grybai sukelia daugiau negu 20 įvairių žirnių ligų. Šalyje kasmet gausiai išplinta šaknų ir pašaknio puviniai ir askochitozė, atskirais metais gali išplisti miltligė ir netikroji miltligė, rūdys, baltasis ir pilkasis puviniai.

Žirnių šaknų ir pašaknio puviniai. LAMMC Žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis, dažniausi šaknų ir pašaknio sukėlėjai buvo Fusarium genties ir žirnių askocitozę sukeliantys Phoma pinodella ir Mycosphaerella pinodes grybai. Be šių patogenų ant žirnių šaknų ir pašaknio gali parazituoti visa eilė grybų: Aphanomyces euteiches, Thielaviopsis basicola, Pythium spp., Rhizoctonia solani ir kt. Dauguma jų yra dirvos grybai, gebantys ilgą laiką išlikti gyvybingi kaip saprofitai arba parazituoti ant įvairių kitų augalų. A. euteiches yra ypatingai žalingas patogenas, gebantis be augalo šeimininko (žirnių) dirvoje išlikti gyvybingas iki 15 metų. Jo sukelti simptomai: ant pažeistų augalų stiebelių dirvos paviršiaus lygyje atsiranda šiaudų spalvos pažeidimų, kurie vėliau greitai plinta šaknų link.

Pažeisti audiniai suminkštėja, pradeda pūti. Raunant smarkiai A. euteiches pažeistą augalą, iš dirvožemio išsirauna tik šaknų audinio pluošto atplaišos. Pažeisti augalai praktiškai nugelsta dar net neužmezgę ankščių. Laimei A. euteiches užterštų laukų šalyje nėra daug, tačiau asmeninių pokalbių su ūkininkais metu galima įtarti, kad ligos židinių jau yra. Šiuo patogenu užterštuose laukuose žirnių auginti nepatartina ne mažiau kaip 7 metus.

Šaknų ir pašaknio puviniai žirniuose dažniausiai išplinta židiniais, smarkiai pažeisti žirniai anksčiau bręsta, pasėlis pasidaro margas, nevienodos brandos. Dažniausiai žirnių šaknų ir pašaknio puvinius sukelia ne vienas, bet visas patogenų kompleksas. Dygstantį daigą pažeidžia ir su sėkla plintantys akochitozę sukeliantys P. pinodella ir M. pinodes bei Fusarium genties grybai, taip pat ir dirvos patogenai. Nuo sėklos infekcijos pirmiausia pažeidžiama sėklasaičio sritis, nuo kurios užkratas plinta į stiebelį ir į šaknį, o nuo dirvos patogenų nukenčia šaknelės.

Žirnių askochitozė. Ligą sukelia trys grybai: Ascochyta pisi, M. pinodes ir P. pinodella. Patogenai ant augalo gali parazituoti pavieniui, visi trys ar įvairiais deriniais, dažnai jie įvardijami kaip Ascochyta kompleksas. Visi trys patogenai plinta su užkrėsta sėkla.

M. pinodes ir P. pinodella sėklos infekcija sukelia daigų šaknų puvinius, o A. pisi simptomai nuo sėklos infekcijos pasirodo ant stiebelio virš pirmųjų lapelių. Visi šie patogenai sukelia stiebų, lapų ir ankščių dėmėtumą. A. pisi simptomai - 3-10 mm diametro gelsvai rusvos, koncentriškai rievėtos dėmės su tamsiai rudu apvadu, o M. pinodes ir P. pinodella požymiai panašūs - daugybinės smulkios rudai purpurinės dėmelės.

Askochitozė sutrikdo maisto medžiagų apykaitą bei sumažina augalo fotosintetinį potencialą, paankstina pažeistų žirnių brendimą, augalai netenka vandens stiebuose ir lapuose, spartėja sėklų desikacija ir mažėja jų svoris. Jei augalai užsikrečia askochitoze prieš žydėjimą, sumažėja užmegztų sėklų kiekis, o užsikrėtus sėklų formavimosi tarpsnio pradžioje - sėklų svoris. Kuo daugiau pažeistas augalas, tuo mažesnis būna augalo sėklų svoris. Smarkiai askochitozės pažeistų žirnių ant vieno augalo sėklų skaičius atskirais metais sumažėja 18 ir 25 proc., o sėklų dydis - 13,5 ir 16,7 proc. Derliaus nuostoliai nuo askochitozės priklauso nuo laiko, kada liga išplinta pasėlyje.

Žirnių miltligė. Miltligė ekonomiškai svarbi daugelyje žirnių auginimo regionų. Lietuvoje miltligė išplitusi ant didelės dalies auginamų žirnių veislių. Ligą sukelia grybas Erysiphe pisi, var. pisi. Ant antžeminės augalo dalies - lapų, stiebų ir ankščių - formuojasi baltai pilkas apnašas. Vegetacijos metu E. pisi var. pisi plinta konidijomis, jos patekusios ant augalo dygsta greitai - per 2 val., o po 14 val. pasirodo pirmieji hifai, kurie kolonizuoja augalą.

Per vegetaciją susidaro keletas generacijų. Ant senstančių augalo dalių patogenas formuoja vaisiakūnius - kleistotecius, kurie žiemoja. Pavasarį pradinės infekcijos šaltinis yra aukšliasporės, vėliau patogenas plinta konidijomis. Miltligė žalinga ir galinti sparčiai pasėlyje išplisti liga, ypač kai nusistovi dienomis sausi, o naktimis vėsūs orai. Žirnių veislių atsparumas miltligei labai skiriasi. Pasaulyje yra sukurta atsparių arba tolerantiškų ligai veislių, tačiau mūsų šalyje auginamų veislių atsparumas ligai nėra žinomas.

Žirnių netikroji miltligė. Ligą sukelia grybas Peronospora viciae f. sp. pisi. Pilkšvai violetinės spalvos grybo apnašos susiformuoja iš konidijakočių, išaugusių pro lapų žioteles, jų viršūnėse susidaro konidijos, kuriomis patogenas plinta vegetacijos metu. Pažeistuose augalo lapuose, stiebuose ir ankštyse susiformuoja labai daug oosporų, kurios po derliaus nuėmimo su liekanomis patenka į dirvožemį ir ten žiemoja.

Oosporos yra svarbus pradinės infekcijos šaltinis. Jų išsilaikymas priklauso nuo užkrėstų liekanų suirimo dirvožemyje laiko bei temperatūros. Po metų gyvybingų oosporų išlieka mažiau negu 6 proc., tačiau net ir po 6 metų pertraukos patogenas gali infekuoti žirnius. Yra duomenų, kad P. vicae f. sp. pisi  infekcija gali dirvožemyje išsilaikyti iki 15 metų.

Netikroji žirnių miltligė ypač žalinga jauniems augalams, smarkiai pažeisti daigai gali žūti, silpnesnė infekcija sulėtina jų vystymąsi. Liga smarkiau išplinta vėsiu ir drėgnu oru. Patogeno infekcija gali išsilaikyti ir sėklose.

Žirnių rūdys. Rūdis sukelia du grybai, tai Uromyces pisi-sativi ir Uromyces viciae-fabae. Rūdžių pustulos vystosi ant lapų, stiebų, rečiau ankščių. Rūdžių žala - pustulos sumažina augalo fotosintetinį paviršių, dėl to augalas skursta, prasčiau dera.

U. viciae-fabae gali parazituoti ant pupų, žirnių, lęšių ir vikių. Mūsų klimato sąlygomis šis patogenas pasėlyje plinta uredosporomis, žiemoja teliosporų stadija. Rūdims žirniai ypač jautrūs butonizacijos tarpsniu.

U. pisi-sativi gali parazituoti ant žirnių ir pupų. Tai heterociklinis grybas, kurio vystymosi ciklui reikalingi augalai tarpininkai - karpažolės (Euphorbia cyparissias), ant jų patogenas formuoja spermogones ir ecides. Taip pat grybas gali peržiemoti ir ant augalų liekanų teliosporų stadijoje.

Žirnių pasėliuose grybas parazituoja urediosporų stadijoje. Šioje stadijoje U. viciae-fabae ir U. pisi-sativi atskirti yra sunku, nes jų simptomai ant lapų panašūs, urediosporos taip pat panašaus dydžio. Atskirti šiuos grybus galima tik pagal teliosporų morfologinius ypatumus. Pagal patogenezės ypatumus visgi U. pisi-sativi yra žirnių rūdžių patogenas, tačiau tam tikromis sąlygomis galintis parazituoti ir ant pupų. Rūdžių pažeisti augalų lapai gali nudžiūti anksti, dar neprasidėjus brendimo tarpsniui. Derliaus nuostoliai rūdžių epidemijos metais gali siekti iki 30 procentų.

Baltasis (sklerotinis) puvinys. Ligos sukėlėjas Sclerotinia sclerotiorum pažeidžia daugelį augalų, tarp jų ir žirnius, vikius, lubinus bei kitus pupinių šeimos augalus. Grybo askosporos ant žydinčių augalų pernešamos oru, o vėliau liga plinta vegetatyvine grybiena. Ant apmirusių augalų žiedų, prilipusių prie stiebo, vystosi baltasis puvinys, kartu pažeisdamas ir stiebo audinius. Liga plinta balta, į vatą panašia grybiena nuo vieno augalo ant kito, pūdydama jų ankštis ir visą augalą.

Senstant grybienai susidaro tamsios spalvos skleročiai, kurie kuliant javus kartu su augalų liekanomis patenka į dirvą. Kitais metais vasarą drėgnu ir šiltu laikotarpiu skleročiai sudygsta ir su vėju askosporos vėl užkrečia augalus. Apsisaugant nuo baltojo puvinio sukėlėjų sėjomainoje reikėtų auginti miglinius augalus. Pusiau belapiai žirniai yra mažiau jautrūs baltajam puviniui, nes turi mažesnę lapiją.

Pilkasis (kekerinis) puvinys. Ligos sukėlėjas Botrytis cinerea, taip pat kaip ir baltojo puvinio sukėlėjas, pažeidžia daugelį augalų, tarp jų žirnius, pupas, vikius, lubinius ir kitus pupinių šeimos augalus. Pilkasis puvinys labai išpinta per didelės drėgmės sąlygomis. Pirmiausiai ligos simptomai pasirodo ant apmirusių žiedų vainiklapių, padengdami juos pilka purių apnašų mase, vėliau - ir ant ankščių.

B. cinerea plinta konidijomis, kurių vystymąsi skatina įsivyravę drėgni orai. Prie ankščių prilipę ir lapų pažastyse įstrigę žiedų vainiklapiai yra ideali vieta ligai vystytis esant drėgmės pertekliui. Puvinio sukėlėjas žiemoja augalų liekanose dirvoje ir sėklų paviršiuje. Kaip ir baltajam, taip ir pilkajam puviniui atsparesni pusiau belapiai žirniai.

PUPŲ GRYBINĖS LIGOS

Pupų askochitozė. Ligos sukėlėjas yra grybas Ascochyta fabae. Liga pupas pažeidžia dar daigų tarpsniu, o vėliau dėmės išplinta ant visų augalo dalių: lapų, stiebų, žiedų ir ankščių. Vystantis augalui dėmės stambėja, jų centrai nekrotizuojasi, atsiranda skylės, nes mirę audiniai iškrenta. Stipriai pažeistos ankštys atsidaro, o pažeistos sėklos būna su rudomis dėmėmis, augalai skursta, pažeisti stiebai gali išgulti.

Grybas A. fabae vegetacijos metu plinta piknosporomis su lietaus lašais. Žiemoja augalų liekanose lauke ir ant pažeistų sėklų. Pupų askochitozės pradais užsikrėtusi sėkla yra pagrindinis ankstyvo ligos išplitimo pasėlyje šaltinis.

Pupų rudoji (šokoladinė) dėmėtligė. Ligos sukėlėjas Botrytis fabae žalingas pupų ir vikių pasėliuose. Jei rudoji dėmėtligė smarkiai išplinta anksti (iki ankščių užmezgimo), toks pasėlis gali derliaus ir nebesubrandinti. Iš pradžių ant augalų lapų pasirodo mažos rudos dėmelės, vėliau, joms plečiantis, centrai pašviesėja, o pakraščiai būna apjuosti vyšninės spalvos juostele. Rudajai dėmėtligei išplitus, dėmių daugiau būna ant viršutinės lapo pusės, jos gali būti įvairaus dydžio: smulkios, didesnės arba susiliejusios. Ypač dėmių pagausėja vyraujant drėgniems orams, jos darosi neapibrėžtais pakraščiais, tarsi plunksnuotos.

B. fabae pirminės infekcijos šaltiniai yra peržiemoję skleročiai, taip pat grybiena bei konidijos ant augalų liekanų. Peržiemoję skleročiai išaugina grybieną, ant kurios formuojasi šakoti konidijakočiai, o ant jų - kuokštai konidijų. Konidijas platina lietus ir vėjas. Smarkiau pupų rudoji dėmėtligė išplinta lietingą vasarą, ypač tankiuose ir vešliuose pasėliuose, kur ilgiau išsilaiko drėgmė.

GRYBINĖ LUBINŲ LIGA

Lubinų antraknozė - bene vienintelė ekonomiškai svarbi grybinė lubinų liga. Jos sukėlėjas yra grybas Colletotrichum gloeosporiodes. Jis pastebimas jau pirmaisiais lubinų augimo tarpsniais ant skilčialapių ir stiebelio. Iš pradžių ant augalų atsiranda rausvai gelsvos pailgos dėmės (iki 2 cm skersmens), vėliau ant augalų stiebų, lapų ir ankščių (jei jos dar sugeba vystytis) pasirodo tamsiai rudos dėmės su šviesiu centru. Dėmės didėja, jų centre esantys audiniai miršta ir lubinų stiebai išsilanksto, lūžinėja.

Dažnai tokie augalai ne tik nesuformuoja ankščių, bet ir nustoja žydėti. Jei lubinai stipriai pažeidžiami ankstyvaisiais augimo tarpsniais, jie visiškai nesuformuoja žiedyno. Lietuvoje jau negalime auginti geltonžiedžių lubinių (Lupinus luteus), o ir labiau ligai atsparūs siauralapiai lubinai (L. angustifolius) palankiais ligos vystymuisi metais gali neužauginti derliaus.

Ligos infekcija pasėlyje plinta su lietaus lašais. Grybo sporos peržiemoja ant augalų liekanų, o į naujus laukus patenka kartu su augalų sėkla. Sėklos beicavimas efektyviais beicais apvalytų sėklą nuo patogeno plitimo ir apsaugotų lubinus dygimo metu ir daigų tarpsniu, tačiau ir beicuota sėkla sėtus pasėlius vėliau antraknozė gali smarkiai pažeisti.

PUPINIŲ AUGALŲ APSAUGA NUO GRYBINIŲ LIGŲ

Daugelis agrotechninių priemonių leidžia sumažinti pupinių augalų grybinių ligų žalą. Sėjomaina yra labai svarbi grybinių ligų prevencijai - tos pačios šeimos ar to paties patogeno pažeidžiami augalai toje pačioje vietoje rekomenduojami auginti tik po tam tikro laiko, kai dirvožemyje žūva pagrindinis infekcijos sukėlėjų kiekis.

Sėjomaina ypač svarbi pupinių šaknų puvinių prevencijos priemonė, nes šaknų puvinių patogenų pradai išlieka gyvybingi dirvožemyje daugelį metų. Į šaltą ir šlapią dirvožemį pasėti pupiniai yra smarkiau pažeidžiami šaknų puvinių. Kadangi daugelio žalingų ligų pradai plinta per užkrėstą sėklą (žirnių ir pupų askochitozė, lubinų antraknozė, žirnių ir kitų augalų netikroji miltligė), labai svarbu naudoti patogenų pradais neužterštą sėklą. Pupinių augalų veislių, turinčių bent dalinį atsparumą nuo konkrečių grybinių ligų, pasėliuose ligos išplinta lėčiau ir derliaus nuostoliai būna mažesni.

Grybinių ligų profilaktikai labai svarbu yra priemonių kompleksas: ligų užkrato šaltinių pašalinimas arba išvengimas taikant sėjomainą, optimalus sėjos laikas, ligų pradais neužteršta sėkla ir veislių su padidintu atsparumu parinkimas.

Sėklos beicavimas yra labai svarbi augalų apsaugos priemonė nuo su sėkla plintančių ligos pradų. Šiuo metu lubinų sėklai beicuoti yra registruoti beicai Kemikar T ir Vitavax 200 FF,  abiejų veikliosios medžiagos yra tos pačios - karboksinas 200 g/l + tiramas 200 g/l. Deja, iki šiol žirnių ir pupų sėklų beicavimui nėra registruota nė vieno beico. Mūsų atliktų tyrimų duomenimis, sėjant beicuotą žirnių sėklą, šaknų ir pašaknio puvinių intensyvumo sumažėjimas stebėtas iki žydėjimo tarpsnio, o išimtiniais atvejais - iki grūdo formavimosi tarpsnio.

Pasėlių apdorojimas fungicidais augalų vegetacijos metu yra veiksminga priemonė nuo augalų lapiją ir ankštis pažeidžiančių grybinių ligų. Tačiau vėl kyla problema dėl registruotų produktų stygiaus. Žirnių ir pupų pasėliams turime registruotą fungicidą Signum (v. m. boskalidas 267 g/kg + piraklostrobinas 67 g/kg). Mūsų tyrimų duomenimis, žirnių pasėlius nupurškus fungicidais, ne tik veiksmingai pristabdomas askochitozės išplitimas, bet ir purkštų augalų sėkla praktiškai nebuvo užsikrėtusi askochitozės pradais.

Taip pat žirnių pasėliams apsaugoti nuo pilkojo puvinio registruotas Rovral Aqua Flo (v. m. iprodionas 500 g/l). Deja, tenka apgailestauti, kad nėra registruotų fungicidų nuo lubinų antraknozės. Ir Žemdirbystės institute, ir kaimyninėse šalyse atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad purškiant lubinų pasėlius fungicidais, galima bent iš dalies sustabdyti šios žalingos ligos išplitimą.

Apibendrinant galima teigti, kad tik visas kompleksas priemonių, t. y. žalingų ligų profilaktika (tinkama sėjomaina, kuo atsparesnės veislės ir sveika sėkla) bei aktyvių augalų apsaugos priemonių (beicų ir fungicidų) naudojimas gali užtikrinti gausius ir stabilius pupinių augalų derlius.

Irena GAURILČIKIENĖ, Rūta ČESNULEVIČIENĖ

Mano ūkis, 2013/11