Skaičiuojant paskutinius mėnesius, kai dar galioja draudimas užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje, visuomenėje aktyvėja ne vien diskusijos, bet ir imamasi realių veiksmų pratęsti šį terminą arba visiškai uždrausti užsieniečiams pirkti žemę. Ne viena užsieniečių įkurta bendrovė jau beveik dešimtmetį dirba Lietuvos žemės ūkyje ir visas baimes bei nuogąstavimus laiko nepagrįstomis.

Užsienio piliečiai (fiziniai asmenys) negali pirkti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės, tačiau užsienio juridiniams asmenims (užsienio kapitalo įmonėms) šis ribojimas netaikomas. Tokių bendrovių, pabirusių į smulkesnes, galima atrasti ne viename Lietuvos regione. Remiantis kreditų biuro „Creditinfo" duomenimis, nuo 2004 metų (kai Lietuva įstojo į ES) iš 615 šalyje įsteigtų žemės ūkio veiklą vykdančių įmonių 44 buvo šimtu procentų valdomos užsienio akcininkų. Daugiausia, 23 bendrovės, priklauso Vokietijos piliečiams, 12 - Danijos, 10 - Austrijos, 4 - Norvegijos, 2 - Olandijos ir 1 - Jungtinių Amerikos Valstijų.

Analizuodamas, kodėl būtent šių šalių kapitalas investuoja į Lietuvos žemės ūkį, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro specialistas Marius Aleknavičius, daro prielaidą, kad kiekvieno svetimšalio investuotojo veiksmus galėjo nulemti  skirtingi motyvai. Jiems didesnę įtaką, turbūt, turėjo situacija jų šalies žemės ūkyje, asmeninė iniciatyva ir galimybės bei lūkesčiai, kuriuos jie įžvelgė prieš priimdami sprendimą investuoti Lietuvoje.

Tačiau esama ir tam tikrų visiems bendrų dalykų. Pirmiausia, dauguma jų yra tos pačios kaip ir Lietuva klimato zonos šalių. Lietuvoje jiems nereikia kurti ar įsisavinti naujų ūkininkavimo metodų, jie gali žemės ūkio produkcijos gamybą vystyti pagal tą patį modelį kaip ir savo šalyse, o produkcijos realizavimo rinkos ir keliai jiems  gerai žinomi.

Danijoje ir Olandijoje spaudimas perkelti žemės ūkio gamybą į užsienio šalis yra stiprus dėl didelės žemės ūkio paskirties žemės paklausos, labai ribotos jos pasiūlos ir nepaprastai aukštų dirbamos žemės kainų. Olandijoje 2011 m. vienas hektaras dirbamos žemės kainavo 48,3 tūkst. EUR (apie 167 tūkst. Lt) - daugiau kaip 2 kartus brangiau negu daugelyje kitų Vakarų Europos šalių. Danijoje ši kaina sudarė 23,4 tūkst. EUR (beveik 81 tūkst. Lt) ir nedaug nusileido Airijai (24,9 tūkst. EUR - beveik 86 tūkst. Lt) ir Belgijai (29,4 tūkst. EUR - 101,5 tūkst. Lt).

M. Aleknavičius pastebi, kad Danijos, Norvegijos ir kai kurių kitų šalių investuotojų dėmesį Lietuva galėjo patraukti iš dalies ir dėl asmeninių ryšių, kuriuos tie ūkininkai užmezgė ir palaikė su atvykėliais iš Lietuvos. Ne paskutinis vaidmuo tenka ir kultūriniams panašumams, šiaurietiškam mentalitetui. Įtakos galėjo turėti ir palyginti nedidelis atstumas bei geros susisiekimo ir transportavimo sąlygos, nors Lietuva tikrai nėra vienintelis jų pasirinkimas. „Daug danų ir vokiečių ūkininkų verslo plėtrai renkasi Pietų Švediją, kur žemės kainos yra nors ir aukštesnės negu Lietuvoje, bet, palyginti su Danija ar Vakarų Vokietija, žemos, artimos Rytų Vokietijos kainoms. Nemažai danų ūkininkų yra investavę ir Jungtinėje Karalystėje, kur kainos yra taip pat aukštos. Investuotojų iš JAV atveju, spėju, kad jie gali turėti lietuviškų šaknų" - svarsto M. Aleknavičius.

Užsieniečių kapitalas diktuoja žemės kainą

Iki šiol visą dėmesį ir lėšas skyrę žemės ūkio technikos modernizavimui ūkininkai sako pajutę tikrąją žemės kainą. Ne tą, kurią lemia žemės našumo balai ar administraciniai suskirstymai, o tą, kurią nustato žemės sklypo savininkas. Šias kainas augina ir užsieniečių valdomų bendrovių siūlymai. Lietuvos ūkininkų gaunamos pajamos neleidžia pakelti kainos kartelės taip aukštai, kaip užsieniečių arba apsukrių lietuvių, gebančių steigti didžiules korporacijas, todėl dažniausią išeitį jie mato skolintis pinigų iš kredito įstaigų.

Vienas iš tokių ūkininkų yra Vygantas Baršauskas, ūkininkaujantis Jurbarko rajone. „Labai daug investavome į techniką, o ne į žemės pirkimą. Paskolos spaudžia, bet jeigu savininkas nusprendžia žemę parduoti, metame viską ir...  į banką. Kitaip nebus. Nebent tartis, kad bent kiek palauktų, arba leistų mokėti dalimis", - pasakoja V. Baršauskas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Raimundas Jovarauskas patvirtina, kad konkurencijoje dėl žemės ūkio paskirties žemės užsienio įmonės yra daug pranašesnės. „Lietuvos ūkininkams su  užsieniečių įkurtomis žemės ūkio bendrovėmis, tarkime, tokiomis  kaip „KTG Agrar", kuri valdo daug antrinių įmonių,  konkuruoti sunku. Šeimininkauja dideliuose plotuose, valdomi laukai driekiasi nuo Mažeikių iki Jurbarko. Mes negalime su jomis konkuruoti. Jeigu ne ši konkurencija, žemės kaina galėtų būti kur kas mažesnė", - įsitikinęs R. Jovarauskas.

Jam pritaria ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Mažeikių skyriaus vadovas ūkininkas Andriejus Virkutis, pabrėždamas, kad nelygias konkurencines galimybes varžybose dėl žemės ūkio paskirties žemės lemia finansinis užsienio kapitalo įmonių pranašumas. Pasak A. Virkučio, hektaro žemės kaina Mažeikių krašte jau siekia 10 tūkst. litų. Kur derlingesni ir didesni plotai, prašoma dar daugiau. „Čia dar priklauso ir nuo to, kam žmonės nori parduoti, kokių istorijų prisiklauso. Vienas išgirdo, kad kaimynas pardavė už vienuolika tūkstančių, tai pats jau prašo penkiolikos," - pasakoja mažeikiškis.

Norvegų bendrovė nesijaučia išskirtinė

Šakių rajono Griškabūdžio seniūnijoje veikiančios norvegiško kapitalo UAB „Noragra" direktorė Dalia Litvinienė nesutinka su požiūriu, kad žemės kainas sukelia užsieniečių dalyvavimas žemės ūkyje. Tokios diskusijos, jos manymu, kyla dėl viešos informacijos trūkumo. „Diskutuodami viešoje erdvėje turėtume remtis skaičiais. Norvegijoje galima atsiversti laikraštį ir paskaityti, kas ir už kiek pardavė namą ar kitą turtą, kiek kas moka mokesčių. Lietuvoje ši informacija viešai neskelbiama, todėl atsiranda terpė gandams", - pastebi D. Litvinienė.

Bendrovė „Noragra" priklauso kooperatyvui „Lietuviškas ūkis", kuris jungia 6 stambiausius Šakių rajono žemės ūkio produkcijos gamintojus. „Noragra", kaip ir lietuviškos bendrovės, verčiasi gyvulininkyste bei augalininkyste. Per dieną parduoda apie 17 t pieno, augina apie 1 500 galvijų (iš jų 780 melžiamų karvių). Šiuo metu bendrovė dirba 1 700 ha žemės. Užsienio kapitalo bendrovė kartu su kitais kooperatyvo nariais perka trąšas, sėklą, pašarus, derisi dėl pieno kainų bei ieško geriausių supirkėjų.

Porą metų „Noragra" eksportavo pieną į prancūzų kompanijos „Lactalis" padalinį Lenkijoje. Šiuo metu parduoda „Marijampolės pieno konservams" bei „Pieno žvaigždėms". „Kooperatyve esame vienintelė užsienio kapitalo bendrovė, tačiau jokių esminių skirtumų tarp mūsų nėra: produkciją parduodame bei perkame tose pačiose Lietuvos arba užsienio kompanijose, esame įdarbinę panašų darbuotojų skaičių (apie 60, visi jie Lietuvos piliečiai), mokame tuos pačius mokesčius," - pasakoja D. Litvinienė, paneigdama paplitusią nuomonę, kad užsienio kapitalo bendrovės Lietuvoje išvengia mokesčių, nes visą produkciją išveža svetur.

„Noragra" kartu su antrine įmone 2012 m. sumokėjo valstybei beveik 1,06 mln. Lt įvairių mokesčių (PVM , socialinio draudimo, žemės ir kt.), o už 2013 m. planuoja į biudžetą sumokėti  dar daugiau - beveik 1,5 mln. litų. Per metus bendrovė parduoda produkcijos vidutiniškai už 10 mln. Lt bei papildomai jos savo reikmėms pasigamina už 3 mln. litų.

Žemės savininko žodis - lemiamas

D. Litvinienė tikina, kad žemės ūkio paskirties žemės kainų dirbtinai niekas nekelia, tiesiog realiai įvertinama, kiek žemė, kurią ketinama įsigyti, naudinga produkcijos gamybos prasme. Žemės nuomos bei pirkimo kainos labai skirtingos, priklausomai nuo našumo, privažiavimo, melioracijos sistemų veikimo, lauko dydžio ir t. t. Anot D. Litvinienės, „Noragra" nėra tokia didelė bendrovė, kokios yra lietuviško kapitalo „Agrokoncernas", „Linas Agro" ar „Agrowill Group", tad atsakomybė dėl kainų šuolio neturėtų kristi vien užsienio kapitalo bendrovėms.

„Kada ir už kiek parduoti žemę turi spręsti žemės savininkas, o ne pirkėjas", - sako D. Litvinienė. Šią nuomonę aktyviai palaiko ir žemės savininkai, aktyviai komentuojantys internetiniuose portaluose pasirodančius straipsnius, kuriuose gvildenamos žemės pabrangimo problemos. Nemažai nuomonę išreiškiančių internautų pasipiktinę ne užsieniečių prašymais parduoti žemę, bet vietos ūkininkų siekiais kuo mažiau už ją sumokėti.

Kritikos vietiniams ūkininkams negaili ir vokiečių valdomos KTG „Agrar Mažeikiai" vadovas V. Dambrauskas. „Kodėl žemės savininkas, turėdamas nuosavos žemės, turi parduoti ją pigiau ūkininkui, o ne didesnę kainą siūlančiai bendrovei. Ūkininkai siekia kuo pigiau supirkti žemės plotus iš žemės savininkų ir taip pasipelnyti. Vietiniai, o ne „žemgrobiai" iš užsienio daro įtaką politikams, kad dar metus kitus galėtų kuo pigiau prisipirkti žemės. Neteisinga skriausti tikruosius žemės savininkus, neleidžiant jiems parduoti  žemės realiomis, europinėmis, kainomis", - apibūdina situaciją V. Dambrauskas. Jo žodžiais, KTG „Agrar Mažeikiai" už hektarą žemės moka nuo

7 500 iki 10 000 Lt, o už nuomą nuo 230 iki 330 Lt,  tuo tarpu vietiniai ūkininkai linkę mokėti 100-200 litų. 

Geriau saviems negu svetimiems

Žemės savininko tikinimas, kad jis neparduos lietuviškos žemės užsieniečiams, dažnai galioja tol, kol kalba pakrypsta apie didelius pinigus. Mažeikių rajono ūkininkas A. Virkutis sako, kad jam tenka sutikti principingų lietuvių, kuriems ne tas pats, kas iš jų nupirks žemę. Jie pirmenybę teikia vietiniams ūkininkams, tačiau prašo tokios sumos, kurią siūlo užsieniečių valdoma bendrovė. „Bet dažniausiai visi principai baigiasi, kai kalba pakrypsta apie rimtus pinigus. Žmonės kalba, kad viena suma rašoma sutartyje, o kitą jie gauna į rankas. Kas žino, kiek čia tos tiesos, bet mes visi suprantam, kad ko nepadaro pinigai, padaro dideli pinigai",  -  šypsosi mažeikiškis.

Jurbarkietis ūkininkas V. Baršauskas stebisi, kad  sukalbamesni tie žemės savininkai, kurie gyvena kur nors toliau, o ne kaimynystėje. „Iš vieno senuko, kauniečio, nupirkau žemės, mokėdamas šiek tiek mažiau, nei jam siūlė užsieniečiai. Senolis sakė nenorintis, kad svetimi jo žemę dirbtų," - prisimena ūkininkas, apgailestaudamas, kad tokių patriotų mažai belikę.

Su pastarąja mintimi nesutiktų piliečių iniciatyvinė grupė, kurios nariai siekia surinkti 300 tūkst. parašų referendumui surengti, kuriame būtų pasisakoma ir dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams bei juridiniams asmenims. Iniciatyvinės grupės koordinatorius P. Šliužas įsitikinęs, kad žemės pardavimas užsieniečiams - tai ne tik Lietuvos ūkio sužlugdymas, bet ir teritorijos, valstybės praradimas. O referendumo oponentai teigia, kad uždraudus žemę pirkti užsieniečiams, būtų pažeistos stojimo į ES sąlygos ir lauktų virtinė atgarsių dėl ES paramos žemės ūkiui. Pastarasis punktas jau dabar jaudina ūkininkus. Naudodamiesi ES parama, jie įsipareigojo tam tikrą laiką nemažinti auginamų galvijų skaičiaus ir deklaruojamų pasėlių ploto. O kaip nemažinti, jei nuomojamus žemių  plotus iš panosės gvelbia užsieniečiai ir apsukrūs tautiečiai?

Ūkininkams į pagalbą turėtų ateiti valstybė

Ar gali Lietuvai pakenkti leidimas užsienio fiziniams asmenims pirkti žemės ūkio paskirties žemę? Politologas Vincentas Vobolevičius mano, kad lietuvių nuogąstavimai yra daugiau politinio ar pilietinio, bet ne ekonominio pobūdžio. Ekonominiu požiūriu akivaizdu, kad užsieniečių pastangos įsigyti žemės Lietuvoje didina jos kainą. Tačiau taip pat akivaizdu, kad kainos auga jau dabar, dar neleidus užsieniečiams tiesiogiai įsigyti žemės. 

Kas atsitiks leidus užsieniečiams pirkti žemę tiesiogiai, be tarpininkų?  Anot V. Vobolevičiaus, užsienio pirkėjai pakeis dabar veikiančius lietuvius tarpininkus. Žemės kaina dėl to nenukris, bet ir neturėtų dar labiau kilti nei kyla veikiant tarpininkams. Tie užsieniečiai, kurie draudžiant pirkti žemę nesivargina Lietuvoje ieškoti tarpininko arba kurti bendrovės, greičiausiai nepuls pirkti žemės ir liberalizavus jos pardavimą.  Juolab kad ir tos derlingos, dideliais masyvais parduodamos žemės Lietuvoje nėra daug.

Kita priežastis, lemianti aukštas žemės kainas, pasak V. Vobolevičiaus, yra vietinių žemės pardavėjų noras uždirbti iš neva Lietuvą užplūsiančių žemės ieškančių užsieniečių. „Vietiniai pardavėjai prašo aukštos kainos ne todėl, kad turėtų labai gerą „vokiečio" pasiūlymą, o dėl to, kad tikisi jį gauti, kai bus liberalizuota prekyba žeme. Jei vis dėlto užsieniečių antplūdžio nebus (t. y. užsienio pirkliai tik išeis į dienos šviesą, pakeisdami jau dabar veikiančius tarpininkus), vietiniams pardavėjams teks nuleisti žemės kainą", - prognozuoja politologas.

Jis įžvelgia ir teigiamų žemės kainų augimo padarinių. Šiuo metu daug žemės (ypač arti miestų) valdo smulkieji savininkai, neužsiimantys žemės ūkiu.  Jei iš tiesų žemės pardavimo liberalizavimas į Lietuvą pritrauktų minias užsienio pirkėjų, padidėjusi paklausa galėtų tapti akstinu supirkti žemes iš smulkiųjų savininkų ir taip, stambinant ūkius, didinti žemės ūkio našumą. Vis dėlto tokio scenarijaus, ko gero, neverta tikėtis.

„Jei Lietuvos ūkininkai jaučiasi slegiami didelių žemės kainų, jiems į pagalbą ateiti turėtų šalies politikai. Galbūt verta pagalvoti apie lengvatines paskolas (su valstybės garantija) žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui, su sąlyga, kad ta žemė iš tiesų bus naudojama žemės ūkio tikslais?  Tokios paskolos leistų Lietuvos ūkininkams lengviau įsigyti net ir pabrangusią žemę. Žinoma, toks finansinis įsipareigojimas gali būti pernelyg didelė našta valstybei arba neatitikti kokio nors biurokrato „strateginės vizijos".  Kitą vertus, kryptingai koordinuojant lobistinę veiklą, ūkininkams, ko gero, lengviau pavyktų „pramušti" tokias lengvatines paskolas negu apskritai užkirsti kelią žemės pardavimui užsieniečiams", - mano V. Vobolevičius.

Lietuvos politinės partijos ir valdžios institucijos turi prastą reputaciją daugelio piliečių akyse.  Dėl to žmonės baiminasi ne tiek paties žemės pardavimo užsieniečiams, kiek to, kad, žemę pardavus, valdžia ims labiau rūpintis turtingesniu, užsienyje užtarėjų turinčiu „vokiečiu", o ne vietiniu ūkininku. „Tas faktas, kad tokie nuogąstavimai yra būdingi daugeliui pilietiškai aktyvių Lietuvos gyventojų, yra daugumos politinių partijų atvirai klientelistinio* elgesio per praėjusius dvidešimt metų pasekmė," - padėtį apibūdina politologas V. Vobolevičius.

Rasa MURAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2013/11

* klientelizmas - išnaudojamo pobūdžio santykiai tarp turtingesnio, galingesnio globėjo ir mažiau turtingo, silpnesnio kliento (pasekėjo, priklausomojo). Šia sąvoka apibūdinami tradiciniai agrarinių visuomenių hierarchiniai santykiai.