Šveicarijos ūkininkų bendrovė „Vianco" pasikvietė į savo šalį Lietuvos mėsinių galvijų augintojus susipažinti su Šveicarijos ūkininkavimo „nuo lauko iki stalo" ypatybėmis ir parodyti, kur ir kaip parduodama Lietuvoje užaugintų galvijų mėsa.

Šveicarijoje viešėjo Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) nariai bei kiti mėsinių galvijų augintojai, dalyvaujantys ar ketinantys dalyvauti tarptautiniame trijų Baltijos šalių ir Šveicarijos projekte „Baltijos lankų jautiena" („Baltic Grassland Beef"). Projekto koordinatorius Ivas Vegmanas (Ivo Wegmann) ne kartą viešėjo Lietuvoje ir pasakojo apie Šveicarijoje veikiančią maisto sistemą. Bet joks pasakojimas neatrodo toks įtikinamas, kol žmogus visko nepamato savo akimis. Todėl „Vianco" ir nutarė pakviesti partnerius iš Lietuvos, kad neliktų jokių neaiškumų ar nepasitikėjimo, nes kai kuriems ūkininkams kyla klausimų, kodėl vienų galvijai skerdžiami Šveicarijos rinkai, o kitų - ne.

„Jeigu įvykdysime savo tikslus, projekto šansai bus dideli. Matau, kad Baltijos šalių ūkininkai jau pradeda suprasti, ką mes iš tikrųjų darome. Svarbiausia pasitikėti sistema, kurią matėte Šveicarijoje ir kuri veikia jau 40 metų. Tik klausimas, ar tą patį padarysime ir Baltijos šalyse. Jeigu auginsite aukštos kokybės galvijus, turite visas galimybes įeiti į Šveicarijos rinką", - svarstė I. Vegmanas.

„Baltic Grassland Beef" projektui išvystyti yra numatyti 8 metai, tad, I. Vegmano manymu, laiko dar turime.

Reikės pereiti daug prekybos vystymosi etapų

Lietuvos ūkininkai su „Vianco" atstovais apsilankė skerdimo įmonėje „Bell" ir viename didžiausių Šveicarijos prekybos tinklų „Coop", kurio parduotuvėse pradėta prekyba ir lietuviška jautiena. 

Su šios šalies prekybos mėsa subtilybėmis svečius iš Lietuvos supažindino vienas „Coop" tinklo vadovų Edgaras Šyzas (Edgar Schiess). Šveicarijoje labai vertinami „Natura Beef" ir „Natura Veal" prekiniai ženklai, kurių savininkai yra ūkininkų asociacija. Šiuos ženklus turi teisę naudoti „Coop" tinklas. „Natura Beef" ir „Natura Veal" ženklo mėsa turi visą atsekamumo sistemą. Pagal ant pakuotės esantį numerį pirkėjas gali sužinoti, iš kokio konkretaus ūkio yra tas gabalas mėsos.

Visa šveicariška mėsa, pažymėta „Coop" ženklu, parduodama parduotuvių aukščiausiose lentynose, kiek žemiau - Šveicarijoje pagaminta „Natura Farm" ženklo mėsa. Žemiausiose lentynose būna importuota produkcija. Lietuviška jautiena, kuri kol kas parduodama be „Baltijos lankų jautienos" ženklo, dedama prie šveicariškos mėsos. Prekybos tinko vadovų teigimu, jos nelieka akimirksniu. Kol kas Lietuvoje užsakoma paskersti tik po 20 gyvulių per mėnesį, o ir iš jų paimamos tik brangiausios dalys - nugarinė, vidinė išpjova ir geriausia kumpio dalis, iš viso apie 30 kg iš galvijo. Tai - tik lašas vandenyne tokioje šalyje, kur yra labai gilios jautienos vartojimo tradicijos.

„Yra daug dedamųjų, kurios neleidžia greitai išplėtoti projekto ir parduoti daug lietuviškos galvijienos į Šveicariją", - neslepia LMGAGA direktorius Darius Dzekčiorius.

Kadangi labiausiai trūksta brangiųjų jautienos dalių, jos į Šveicariją įvežamos iš Pietų Amerikos šalių. Vis dėlto šveicarai labiausiai pripažįsta savo produkciją. Be to, labai rūpinasi oro tarša, siekia sumažinti CO₂ emisiją, todėl mėsos gabenimas tokiais dideliais atstumais jiems ne itin priimtinas ir jie mieliau rinktųsi arčiau užaugintą kokybišką mėsą. Tad šveicarai, pasak E. Šyzo, labai daug tikisi iš Baltijos šalių, kurios turi didelių potencinių galimybių auginti mėsinius galvijus.

Deja, šis procesas nebus greitas - mūsų gamintojams reikės pereiti daug prekybos vystymosi etapų, kurių negalima peršokti, nors Lietuva galėtų skersti ir gerokai daugiau negu po 20 galvijų per mėnesį. „Pakeisti vartotojo mąstyseną nėra lengva. Tad dabar didžiausias mūsų rūpestis - kaip susieti „Baltijos lankų jautienos" ženklą su „Natura Beef", kad būtų aišku, jog galvijai auginami pagal vieną programą, - sako E. Šyzas. Tai - ne vienos dienos darbas, nes reikia pakeisti ir vartotojo mąstymą, ir lietuviams sugebėti užauginti galvijus specialiai šiai rinkai."

Pasak LMGAGA galvijų veislinės vertės vertintojo Alvydo Pečiulaičio, pirmiausia būtina užtikrinti mėsos kokybę, nes žemiausios riebumo klasės (jų yra penkios) galvijiena šveicarams visai nereikalinga. „Todėl mūsų augintojai prieš pardavimą privalo kiek įmanoma gerinti pašarus, šerti galvijus baltymingesniais pašarais net ir vasarą, kad labiau vystytųsi riebalai. Natūraliai Baltijos lankose besiganantys ir žole mintantys galvijai riebalų neužsiaugina ir geriausiu atveju vyriškos lyties gyvulys gali būti antros riebalų klasės. Telyčios turi didesnį polinkį kaupti riebalus, tad jos gali būti ir trečios riebalų klasės", - paaiškina A. Pečiulaitis, pridurdamas, kad reikia šerti taip, kad ir riebalų būtų, ir visas galvijo svoris neviršytų optimalaus.

„Šveicarų reikalavimai - tikslūs, konkretūs ir juos reikia vykdyti, norint tapti žaidėju jų rinkoje", - teigia A. Pečiulaitis.

Dalyvaujantiems projekte Lietuvos ūkininkams „Vianco" gali suteikti kreditą galvijams įsigyti. Tokia kreditavimo sistema įsigyjant mėsinius galvijus yra pasinaudoję trys ūkiai: Dotnuvos eksperimentinis ūkis, Berčiūnų žemės ūkio bendrovė ir Donato Krumholco ūkis (Zarasų r.). Dotnuvos ūkis tapo pirmąja projekto pilotine ferma, kuriam „Vianco" suteikė kreditą 35 veršingoms telyčioms ir vienam aubrakų veislės buliukui įsigyti.

Kaip surasti rinką?

Ko trūksta iš Lietuvos pusės, kad „Baltijos lankų jautienos" projektas greičiau įsibėgėtų? Anot D. Dzekčioriaus, šveicarų reikalavimai nėra ypatingi, bet labiau pritaikyti ekologiniams ūkiams. Iki 2018 metų tikimasi turėti ūkių, kurie atitiks tuos reikalavimus, tinklą.

Didžiausia Lietuvoje problema, kaip surasti rinką visoms jautienos skerdenos dalims, ne tik toms brangiausioms, kurias perka šveicarai. Lietuvoje šių dalių neapsimoka realizuoti dėl mažos supirkimo kainos. „Kol kas šveicarai kompensuoja kainos skirtumą, tačiau šis projektas yra verslo planas, kuris negali būti nuolat dotuojamas. Projektas turi pats save išsilaikyti", - aiškina D. Dzekčiorius.  

Galimybės parduoti likusių jautienos dalių Šveicarijoje nėra, nes šveicarai yra nustatę didelius muitus, kad apsaugotų vietos ūkininkus, o įvežti leidžia tik dalį tos produkcijos, kurios trūksta. Tad bemuitis įvežimas numatytas tik brangiausioms jautienos dalims.

Rinkos likusiai skerdenai ieško ir „Vianco", ir jų partnerė perdirbimo įmonė „Bell", turinti tarptautinį tinklą.

Ūkininkai - perdirbėjų partneriai

„Bell" - viena iš pirmaujančių mėsos perdirbimo įmonių Europoje ir viena svarbiausių rinkos žaidėjų Šveicarijoje, joje dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų. Pagrindinis „Bell" akcininkas - prekybos tinklas „Coop", turintis 60 proc. akcijų. Šveicarijoje „Bell" turi keturias skerdyklas - galvijams, kiaulėms ir paukščiams.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojai ir gyvulininkystės specialistai „Bell" įmonėje Enzinene (Oensingen) stebėjo visą gamybos procesą nuo galvijo skerdimo iki mėsos supakavimo. Aukšti higienos reikalavimai ir sanitarinė priežiūra šioje įmonėje - tokia pati kaip didžiosiose Lietuvos perdirbimo įmonėse. Tačiau galvijų veislinės vertės vertintoją A. Pečiulaitį labiausiai nustebino palyginti su Lietuvos skerdyklomis, dideli įmonės pajėgumai. Jo teigimu, dar vienas esminis skirtumas nuo Lietuvos skerdyklų - sandėliavimas. Vienu metu Enzineno įmonėje gali būti sandėliuojama 43 tūkst. dėžių - apie 40 t mėsos. „Sandėlį aptarnauja trys robotai - tai naujiena mums. Nors Lietuvai tai turbūt būtų per brangu, vos dėlto pamatyti ir pasisemti idėjų buvo verta", - sako gyvulininkystės specialistas.

Pasak jo, įmonė „Bell" yra pavyzdys, kaip reikia dirbti, kad galvijų augintojas mažiau nukentėtų ir pasitikėtų skerdyklomis: skerdenas čia vertina valstybiniai veterinarai, kurie yra rotuojami - dirba vis kitose skerdyklose, dėl to nekyla abejonių dėl vertintojų objektyvumo.

„Bell" glaudžiai bendradarbiauja su Šveicarijos ūkininkų kooperatine bendrove „Vianco". Pastaroji yra atsakinga už gyvulių supirkimą, o šalies mėsinių galvijų augintojų asociacija - už tų galvijų mėsos kokybę, kad jie būtų tinkamai užauginti. Visos trys pusės yra sutarusios dėl kainos, t. y., kiek kuri turi uždirbti - ūkininkas, supirkėjas ir perdirbėjas.

Yra vilčių, kad šios darniai veikiančios sistemos dalimi po kelerių metų taps ir Lietuvos mėsinių galvijų augintojai.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis 2013/10