Kaip turint 18 ha žemės, 24 mėsinius galvijus sukurti klestintį, rentabilų ūkį? Į šį klausimą atsakė Šveicarijos ūkininkas Emilis Majeris (Emil Meyer). Jo ūkio sėkmės formulė - sumaniai išnaudotas kiekvienas žemės lopinėlis ir pridėtinės vertės ūkyje kūrimas.

Nedidelis Emilio šeimos ūkis yra centrinėje Šveicarijos dalyje. Jis, kaip ir dauguma mėsinių galvijų ūkių, įkurtas kalnuotoje vietoje. Kylant į ūkį kalnų keliu plyti ganyklos. Dešiniau ganosi E. Majerio limuzinų, šarolė ir simentalų veislės galvijai, kairiau - jo kaimynų pieniniai Tirolio pilkieji. Nuo ūkio atsiveria įspūdingi vaizdai į kelias Alpių viršukalnes.

Augina galvijus ir vysto agroturizmą

Mėsinė galvijininkystė - pagrindinė, bet ne vienintelė Majerių ūkio veiklos kryptis. Svarstydamas, kaip išgyventi turint tik 18 ha žemės, Emilis suprato, kad reikia kurti šalutinius verslus, kitaip sakant - didinti pridėtinę ūkio vertę. Tad laisvoje žemėje netoli namų E. Majeris įveisė sodą. Dabar jame auga 130 vyšnių ir slyvų vaismedžių. Kadangi jis pats pagamina ir kokybiškos mėsos, užaugina daržovių, o iš vaisių sugeba padaryti užpiltinės, tai tapo puikiu pagrindu šeimos restoranui. Taip buvo pradėtas vystyti agroturizmas. Šalia restorano atsirado atrakcionų parkas, kuris yra gera traukos priemonė šeimoms su vaikais.

Nedidelį žemės plotą Emilis nuomoja bažnyčiai, kurios žmonės ten augina gėles. Naujausias ūkininko sumanymas - šiuo metu statomas nedidelis žirgynas su terasa poilsiui.

Ūkyje yra išsaugotų senų žemės ūkio padargų, kurie lankytojams tarsi pasakoja, kaip buvo ūkininkaujama prieš daugelį metų. Taip nuolatinis idėjų kūrimas ir jų įgyvendinimas, šeimos palaikymas leido Emiliui sukurti parodinį ūkį.

Šis ūkis yra netoli Ciuricho ir Liucernos, tad svečių ir lankytojų iš šių miestų vasaros metu čia  sulaukiama gana dažnai. Miesto gyventojai vis dažniau nori pavalgyti pačiame ūkyje pagaminto maisto, o kepsniai šeimos restorane kepami tik iš ūkyje užaugintų galvijų mėsos. Be to, tai yra puiki galimybė turiningai praleisti laiką su vaikais gamtoje.

Žolę pjauna keturis kartus

Trijų veislių galvijus Emilis augina dėl parodomojo ūkio ypatybių. Dalis gyvulių, kurių kaklus puošia garsieji Šveicarijos skambalai, ganosi šalia namų, o kita dalis - aukštai Alpėse.

Ūkininkas galvijų auginimą vadina intensyviu. Tačiau ne dėl to, kad specialiai juos šertų, bet todėl, kad dėl klimato ypatybių per sezoną keturis kartus šienauja žolę - nuo ežero ateinantis šiltas oras ir drėgmė labai skatina žolės augimą.

Žiemą galvijai šeriami ūkyje pagamintu šienu, taip pat ir šienainiu, papildomai dar duodama kukurūzų. Šienainis gaminamas kitaip nei Lietuvos ūkiuose. Nupjauta žolė truputį apvytinama ir dar tą pačią dieną telferiu sukraunama į specialią talpą - bokštą, iš viršaus uždengiama plėvele. Bokšte įmontuotas presas žolę suspaudžia ir ji fermentuojasi. Šis pašaras nėra pagrindinis, jo 24 karvėms žindenėms turi užtekti visai žiemai. Tai - brangi technologija, todėl daugiausiai jos šeriamos šienu.

Per metus 10 galvijų E. Majeris skerdžia restorano reikmėms, o likusius parduoda ūkininkų kooperatinei bendrovei „Vianco", kuri tiekia jo produkciją su itin vertinamu „Natura Beef" prekės ženklu „Coop" prekybos tinklui. Mėsinius galvijus jis parduoda pagal skerdenos kokybę. Prekybos tinklai, parduodantys mėsą su prekės ženklu, ima tik telyčias ir kastruotus buliukus, nes jų mėsa kokybiškiausia.

Veršelius E. Majeris kastruoja guminiais žiedais. Tokiai procedūrai Šveicarijoje yra labai griežti veterinariniai reikalavimai - veršeliams turi būti taikoma vietinė anestezija, todėl tai gali daryti tik veterinarijos gydytojas arba ūkininkas, baigęs specialius kursus. Kastruoti galvijai ramesni, nesužeidžia vienas kito, o jų mėsa švelnesnė ir pagal paklausą yra antra po telyčių.

Gyvulių augintojai Šveicarijoje taip pat turi laikytis griežtų mėšlo tvarkymo reikalavimų. E. Majerio ūkyje po tvartu yra įrengtas srutų rezervuaras su siurbline, kuriame srutos laikomos iki pavasario, kai jomis tam tikru laikotarpiu galima laistyti laukus. Po žeme į skirtingas laukų vietas yra nutiestos specialios srutų laistymo žarnos, nes paprasti mėšlo kratytuvai ar purškimo technika šioje kalnuotoje vietovėje netinka.

Be to, ūkininkaujant kalnų regione, daug darbų reikia atlikti rankiniu būdu, tai reikalauja fizinės jėgos. E. Majeris pademonstruoja galingą dirbti kalnuose pritaikytą traktorių „Lindner" su vairuojama priekabos ašimi. Jis gali apsisukti labai mažame plote, o priekaba, kurios žemas masės centras, išlaiko stabilumą šlaituose. Specialūs davikliai apskaičiuoja kampą, kad sukdamiesi ratai neapverstų traktoriaus.

Kad išpuoselėtas ūkis išsaugotų savo vertę, jam nuolat reikia investicijų. Ūkio statybos darbus Emilis vykdo savo jėgomis. Šveicarai net gamybinius pastatus stato pagal senąją vietos architektūros tradiciją, o tam reikia didžiulio kiekio brangios medienos. Ūkininkas šią vasarą pradėjo didinti tvartą, nes nori atskirai laikyti ir specialiu racionu šerti karves prieš veršiavimąsi - kad veršeliai negimtų pernelyg stambūs, nes dėl to kyla problemų karvei veršiuojantis. Tai ypač būdinga šarolė veislės karvėms.

Ūkyje dirba 7-8 žmonės, o vasarą, kai atvysta daugiau žmonių, darbuotojų skaičius padidėja iki 18, nes reikia daugiau darbo jėgos restoranui.

Parduodamas žaliavą neišgyventų

Emilis - penktos kartos ūkininkas, paveldėjęs tėvų ir protėvių žemę. Šveicarijoje ūkininkavimas iš kartos į kartą yra labai populiarus, o galimybė paveldėti žemę - ir didžiulė garbė, ir prievolė tęsti giminės tradicijas. Šveicarijoje sumanius ūkininkauti žmogui iš šalies būtų sudėtinga dėl svarbiausios priežasties - žemės čia niekas šiaip sau neparduoda, nes visi ją vertina ir saugo.

Šalyje beveik 8 mln. gyventojų, didžiulis šalies plotas išsidėstęs kalnuose, tad laisvos žemės čia nėra. Kiek kainuoja žemė Šveicarijoje? Kainą reglamentuoja Vyriausybė ir ji skaičiuojama ne už hektarą, bet už kvadratinį metrą. Šiuo metu tai yra apie 8 Šveicarijos frankus (22,3 Lt/m²). Tačiau žemės pardavimo sandoriai šioje šalyje itin reti. Emilis sakė neseniai girdėjęs apie vieną įvykusį sandorį - 2,3 ha žemės su namu pardavė už 1,6 mln. Šveicarijos frankų (4,4 mln. Lt).

Jis neslepia, kad galėtų lengvai parduoti ūkį, nes norinčių pirkti yra šimtai. Parduodamas ūkį su pastatais ir visa infrastruktūra jis galėtų atsiimti investicijas ir dar gerai uždirbti. Bet Emilis tokių planų neturi. Jis tikisi, kad vėliau giminės tradicijas tęs ir kita karta - dvi jo dukros.

Emilio turimi 18 ha tik Lietuvos ūkininkams atrodo mažas ūkis - Šveicarijos mastais tai yra vidutinis ūkis. Tačiau tie ūkininkai, kurie neperdirba produkcijos, neturi papildomos veiklos, nelengvai suduria galą su galu. Tad vis daugiau ūkininkų kuria gretutinius verslus ir patys baigia maisto grandinę - bent jau nedidelis restoranas ar sūrių gamybos cechas veikia dažname Šveicarijos ūkyje, nes kuo toliau, tuo sunkiau išgyventi parduodant tik žaliavą, o ne patiems ją perdirbant. Emilio ūkis - geriausias pavyzdys, kaip sukurta grandinė nuo lauko iki stalo ir pramogos leidžia ūkiui klestėti.

Kurdamas ūkio pridėtinę vertę, t. y. turėdamas papildomų verslų, E. Majeris negauna tiesioginių išmokų. Jis nutarė, kad geriau daugiau dirbti ir uždirbti, o ne laukti išmokų. Už degalus jis gauna tik nežymią kompensaciją - apie 900 Šveicarijos frankų (2,5 tūkst. Lt) per metus.

Išmokos, pasak Emilio, jo šalyje skirtingos. Jos priklauso ir nuo vietovės, kurioje ūkininkaujama. Pavyzdžiui, kuo aukščiau kalnuose yra ūkis, tuo didesnės išmokos jam skiriamos. O didesnis už vidutinį ūkį gauna mažesnes išmokas. E. Majerio ūkis, jeigu gyventų vien tik iš mėsinių galvijų auginimo, gautų apie 50 tūkst. Šveicarijos frankų (139 tūkst. Lt) išmoką kasmet.

Šveicarai sprendžia panašius klausimus, kaip ir visos Europos ūkininkai - jie rengiasi naujajam finansiniam laikotarpiui (kiek trumpesniam negu ES - 2014-2017 m.) ir dabar diskutuoja dėl tiesioginių išmokų dydžio. Kalbama, kad išmokos sumažės. Šveicarijoje vis daugėja manančių, kad rinką iškreipia gerokai didesnės išmokos ekologiniams ūkiams.

„Manau, kad kai kurie ūkininkai per daug  galvoja apie tiesiogines išmokas, o ne apie gamybos didinimą ir produkcijos perdirbimą", - atvirai sako E. Majeris, pasirinkęs pelną iš savo sunkaus darbo, o ne išmokas.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis 2013/10