23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2013/10
Miškininkystė Lietuvoje
  • R. Cicėnas
  • Mano ūkis

Lietuvoje yra 2 mln. 173 tūkst. hektarų miško, tai sudaro maždaug trečdalį respublikos teritorijos. Iš jų 49 proc. užima valstybiniai miškai, 38 proc. - privatūs ir 13 proc. yra rezerviniai miškai.

Rajonų miškingumas nėra vienodas. Labiau miškinga yra pietryčių Lietuva, kur prastesnės žemės. Šiaurės Lietuvoje miškingumas gerokai mažesnis. Daugiausia miškų yra Varėnos (66,3 proc.), Švenčionių (53,7 proc.) ir Šalčininkų (43,5 proc.) rajonuose. Mažiausias miškingumas - Vilkaviškio (9,1 proc.), Skuodo (14,9 proc.), Pasvalio (16,4 proc.), Pakruojo (17,8 proc.), Joniškio (18,1 proc.) rajonuose. Šią statistiką atspindi ir didžiausių miško masyvų išsidėstymas. Pati didžiausia yra Dainavos, arba Gudų giria, - ji užima 145 tūkst. ha. plotą, antroje vietoje - Labanoro-Pabradės giria (91,1 tūkst. ha), treti rikiuojasi Kazlų Rūdos miškai (58,7 tūkst. ha).

Didesnę miškų dalį sudaro nederlingų augimviečių medžiai: spygliuočiai, daugiausia pušys, o iš lapuočių populiariausi beržai. Nuo seno Lietuvoje, taip pat ir visoje Europoje, miškas auga ten, kur neapsimoka užsiimti žemės ūkiu. Derlingos žemės miškui atitenka tik užmirkusiose ir melioruoti neįmanomose arba kalvotose vietovėse. Ir vertinimas skiriasi - derlinga miško žemė bus tik labai vidutinė ūkininko akimis žiūrint. Mūsų pasididžiavimas - ąžuolai - auga tik derlingoje žemėje (molis arba priemolis su karbonatais). Ąžuolynai Lietuvoje užima 40,1 tūkst. ha, o tai sudaro 2 proc. viso miško ploto, pušynai - 35,8, eglynai - 21,4, beržynai - 21,1 proc., toliau rikiuojasi juodalksnynai ir baltalksnynai, drebulynai.

Lietuva visame pasaulyje garsėja kaip tausojanti miškus valstybė. Skirtingais skaičiavimais, kasmet iškertame medienos 20-50 proc. mažiau negu galėtume kirsti, nepažeisdami tvaraus ir subalansuoto miško naudojimo principo. Nemažai prie to prisideda ir saugomų teritorijų politika. 32,5 proc. visų Lietuvos miškų, o tai sudaro 707,5 tūkst. ha., patenka į įvairaus tipo saugomas teritorijas. Visgi tiksliausiai miško naudojimo režimą apibrėžia jo priklausymas tam tikrai miškų grupei. Visi Lietuvos miškai, nepriklausomai nuo to, ar jie priklauso valstybei, ar privatiems miško naudotojams, teritoriniu principu suskirstyti į 4-ias miškų grupes. Visas miško grupių sąrašas yra patvirtintas LR Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1171 (Žin. 2001, Nr. 84-2931; 2007, Nr. 77-3044; 2008, Nr. 68-2588; 2010, Nr. 77-3949).

Miškų grupės

I miškų grupė - rezervatai. Jie sudaro 1,6 proc. bendro miško ploto. Įžengti į šias teritorijas galima tik su specialiu leidimu, ten nevykdoma jokia žmogaus veikla, netgi sanitariniai kirtimai, negesinami gaisrai. Tikslas - turėti natūralios gamtinės raidos pavyzdžius. Garsiausi rezervatai: Čepkelių pelkė, Kamanų pelkė. Kiekviename nacionaliniame parke taip pat yra miško rezervatai.

II miškų grupė - specialios paskirties miškai. Jie sudaro 12,8 proc. visų Lietuvos miškų. Skirstoma į du pogrupius. A - ekosistemų apsaugos miškai; tikslas - išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. B - rekreaciniai, poilsiui skirti miškai; tikslas - formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką.

Leidžiami visų rūšių ugdymo, sanitariniai ir kraštovaizdžio formavimo kirtimai, taip pat pagrindiniai neplyni kirtimai medynuose, sulaukusiuose gamtinės brandos. Kertama ne poilsiavimo sezono metu, išskyrus stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytus medynus.

III miškų grupė - apsauginiai miškai. Jie sudaro 15,2 proc. bendro miško ploto. Tai draustinių, miestų, vandens telkinių apsauginių zonų miškai. Ūkininkavimo tikslas - formuoti produktyvius medynus, atliekančius dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Leidžiami plyni ir neplyni, ugdomieji ir sanitariniai kirtimai. Darbų laikas apribotas panašiai kaip ir antroje grupėje.

IV miškų grupė - ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I-III miškų grupėms. Jie sudaro 70,4 proc. viso Lietuvos miškų ploto. Ūkininkavimo tikslas - laikantis aplinkosaugos reikalavimų, formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną šalies ūkiui. Leidžiami visi kirtimai pagal LR miško kirtimų taisykles. Darbų laikas neribojamas.

Beveik pusė Lietuvos miškų yra valstybiniai. Jų priežiūra ir naudojimas patikėti Aplinkos ministerijai, kurioje sukurtas Miškų departamentas ir Generalinė miškų urėdija. Pastaroji valdo 42 regionines urėdijas, kurios, savo ruožtu, suskirstytos į girininkijas. Girininkija - maždaug 2-5 tūkst. ha ploto ūkinis vienetas, kuriam vadovauja girininkas, savo žinioje turintis 3-5 pavaldinius, miškininkus specialistus, dažniausiai su aukštuoju išsilavinimu. Visus specialius miškininkystės darbus atlieka jie patys. Ūkiniams ir miško ūkiniams darbams samdomi rangovai.

Be šeimininko likę 13 proc. rezervinių miškų. Jie skirti išdalyti kaip kompensacija Lietuvos piliečiams už prarastą turtą; gali būti parduoti aukcione. Tikėtina, kad pasibaigus žemės reformai, likę rezerviniai miškai pereis į valstybės dispoziciją. Tai daugiausia menkesnės vertės miškai.

Privatūs miškai

Privačius miškus, kurie užima 818 470 ha, valdo apie 250 tūkst. savininkų, valstybės registre užregistruota 279 670 miško valdų. Vidutinis valdos dydis 2,93 ha - labai mažas miško plotas ir miškininkai profesionalai iš pradžių skeptiškai vertino ūkininkavimo galimybes tokiuose ploteliuose, tačiau laikas parodė, kad tai visiškai realu, netgi pradėjo formuotis specifinė privačių valdų miškininkystė. Skirtinguose rajonuose - skirtingos ir vidutinės valdos. Didžiausios nuo mažiausių skiriasi daugiau negu du kartus. Didžiausia vidutinė valda - Akmenės (4,18 ha), Kėdainių (4,01 ha), Biržų (3,85 ha) rajonuose; mažiausia - Alytaus (1,95 ha), Lazdijų (2,00 ha), Marijampolės (2,10 ha) rajonuose.

Skiriasi ir privataus miško plotas kiekviename rajone. Mažiausiai privačių miškų yra mažiausiose pagal plotą, naujai suformuotose savivaldybėse: Kalvarijoje - 2 254 ha, Kazlų Rūdoje - 3 446 ha, Joniškio r. - 5 021 ha, Elektrėnuose - 7 472 ha. Didžiausias privačių miškų plotas yra Varėnos r. - 73 784 ha, Panevėžio ir Vilniaus r. - beveik po 31 tūkst. ha, Lazdijų r. - 22 745 ha.

Beveik visi miško savininkai nėra miškininkai. Dauguma jų nežino ir apie privačių miškų tvarkymo ir naudojimo įstatymus bei taisykles, kurių yra net 31, o saugomose teritorijose - dar daugiau.

Kad miško savininkai visiškai nepasiklystų, nepakliūtų į teismus dėl neteisingo miško naudojimo, netaptų „vagimis" savo miške, vyriausybė paskyrė po vieną ar kelis inspektorius kiekviename rajone (proporcingai miško plotui, kai kur vienas inspektorius prižiūri du rajonus). Šie pareigūnai priklauso Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Miškų kontrolės skyriui. Į jų pareigas įeina konsultuoti kiekvieną miško savininką visais su jo nuosavu mišku susijusiais klausimais, išaiškinti jo pareigas ir teises; taip pat nuolat kontroliuoti visus privačius miškus bei juose vykdomus darbus. Jeigu pažeidžiamos miško naudojimo ar gamtosauginės taisyklės, inspektorius gali bausti Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Nustačius baudžiamąją veiką, jis privalo iškviesti policijos pareigūnus ir inicijuoti tyrimą.

Didesnių apimčių darbų savo rankomis atlikti miško savininkai nepajėgia, todėl, kaip ir miškų urėdijos, samdo rangovus. Yra įsteigta nemažai privačių įmonių, kurios vykdo kirtimus, sodina mišką, perka iš žmonių miško sklypus arba nenukirstą medieną. Jau prakutęs miško savininkas patenka į taisyklių bei apribojimų, apie kuriuos aiškina inspektorius, ir pasiūlymų dėl miškotvarkos projektų, pardavimo paslaugų, nestandartinių išeičių, kurias siūlo privačios įmonės, raizgalynę. Susiorientuoti išties sunku. Kai kada miško savininkai lieka apgauti arba jaučiasi apgauti. Tokia padėtis susidaro dėl miško savininkų per mažo informuotumo.

Konsultantais skelbiasi daug kas. Pirmiausia tai turėtų atlikti VMT pareigūnai rajonuose, bet dėl laiko stokos jie negali net teorinės dalies išaiškinti, o apie nuvykimą į mišką nėra net kalbos (vienam pareigūnui tenka iki 2 000 savininkų). Konsultuoja ir valstybinių miškų pareigūnai, bet jie neturi specifinių žinių apie privačių miškų juridinę ir komercinę puses. Privačių įmonių konsultacijos neišvengiamai baigiasi pasiūlymu pirkti jų paslaugas. Dažnai tokios konsultacijos gali pridaryti daugiau žalos negu atnešti naudos. Vienintelė įstaiga, teikianti kokybiškas konsultacijas, yra Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA), tačiau jos pajėgumai labai maži ir konsultacijos vyksta tik internetu.

Esant tokiai situacijai, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje (LŽŪKT) dirbantys miškininkai konsultantai turėtų būti tikra atgaiva miško savininkams. LŽŪKT nevykdo jokios ūkinės veiklos, todėl konsultacijos yra objektyvios ir nešališkos. Tačiau miško savininkas turi suprasti, kad geras daiktas visada kainuoja, todėl ir konsultacija yra mokama.

Negalima kirsti, ką nori ir kada nori

Tam tikrus darbus neišvengiamai turi atlikti pats savininkas: gauti leidimus įvairiems miško kirtimams, rašyti pranešimus apie ketinimus kirsti mišką. Kai kuriuos darbus galima daryti ir be jokio derinimo.

Pirmiausia, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad miškas yra tokia nuosavybė, kurios dalis naudojimo funkcijų yra visuomeninio pobūdžio. Vaikščioti, uogauti, grybauti, riešutauti, važinėti miško keliais ir poilsiauti tam skirtose vietose jūsų miške turi teisę bet kas. Jūs negalite apsitverti savo miško valdos. Išimtinai miško savininko nuosavybė yra mediena; jos ėmimo tvarką ir reglamentuoja visos taisyklės ir įstatymai - kirsti negalima, ką nori ir kada nori.

Ką galima daryti savo miške be jokių derinimų?

*   Pirmiausia, ne tik galima, bet ir privaloma iškirsti ribas - 1,5 m pločio juostą visu valdos perimetru, nuo ribos į savo pusę. Kertami visi medžiai - stori, ploni, sausi, žali. Prieš kirtimą patartina dar kartą susiderinti su kaimynu, kad vėliau iškilus ginčui dėl kelių medžių nereikėtų kreiptis į teismą.

*  Apribojimų nėra ir ugdomiesiems kirtimams iki 20 metų jaunuolynuose. Nesvarbu, ar jaunuolynas pasodintas, ar savaiminės kilmės, vienintelė šios ūkinės priemonės funkcija - sudaryti geriausias augimo sąlygas vertingų rūšių medžiams. Dažniausiai iškertamos blindės, drebulės, karklai, baltalksniai, o paliekama - pušys, eglės, ąžuolai, maumedžiai, beržai, guobos, klevai.

*   Trečias neapribotas darbas yra miško valymas. Galima kirsti visų medžių rūšių sausuolius, išverstus su šaknimis (nesvarbu, žalias ar sausas), nulūžusius (gulinčiąją dalį), bebrų nugraužtus medžius.

Visas tarpinis miško naudojimas (nuo 20 metų iki brandos amžiaus) ir visi darbai vykdomi pagal pranešimus. Pranešimas yra toks blankas, kuriame užpildomi miško savininko ir miško sklypo duomenys, parašoma, kokį darbą jis ketina atlikti, ir tas blankas įteikiamas rajono miškų inspektoriui. Nuo įteikimo momento nieko nedarant laukiama dvi savaites. Tai laikas, per kurį pareigūnas gali patikrinti situaciją jūsų miške, o nustatęs kokią nors aplinkybę, dėl kurios to darbo daryti negalima, privalo jums apie tai pranešti. Nėra reglamentuota, kokia forma inspektorius turi informuoti: tai gali būti skambutis telefonu, elektroninis laiškas ar asmeninis susitikimas. Jeigu per dvi savaites negavote jokio pranešimo, galite ramiai vykdyti numatytus darbus.

Pagrindiniai darbai vykdomi pagal pranešimus. Pirmiausia tai dvi ugdomųjų kirtimų rūšys - retinimo ir einamieji kirtimai, jų pavadinimai priklauso nuo vyraujančios medžių rūšies ir amžiaus. Principas tas pats kaip jaunuolynų ugdyme iki 20 metų - sudaryti geresnes augimo sąlygas pagrindinėms medžių rūšims, taip pat išpjauti pažeistus ir ligotus medžius. Ugdomas medynas turi būti gana tankus, išretėjusiuose medynuose šie kirtimai nevykdomi. Taip pat miško savininkas pagal pranešimą kasmet gali pasigaminti geros statybinės medienos pusamžiuose III-IV grupės miškuose, atrankiniu kirtimu (ne plynai) išpjaudamas 3 kietmetrius iš hektaro, bet ne daugiau kaip 15 kietmetrių iš visos miško valdos. Atrankiniu kirtimu, jei leidžia miško tankumas, galima kirsti neribotą kiekį vadinamųjų menkaverčių medžių rūšių (drebulė, blindė, gluosnis, baltalksnis).

Darbai vykdomi su leidimais miškui kirsti. Daugumai šių kirtimų reikalingas vidinis miškotvarkos projektas, į kurį įeina pagrindinis miško naudojimas, t. y. subrendusių medynų kirtimas. Pagrindinį derlių tenka ilgai brandinti - 60-100 metų, priklausomai nuo medžių rūšies. Greičiausia užauga beržas ir juodalksnis, jie per 60 m. pasiekia techninę brandą, nors gamtinė jų branda yra 90 metų (tada galima kirsti II-oje grupėje), bet mažai medžių tą gamtinę brandą pasiekia. Pušis, maumedis, uosis ir guoba techninę brandą pasiekia sulaukę 100, o ąžuolas - 120 metų. Pagrindinio naudojimo kirtimai nebūtinai plyni, gali būti atvejiniai arba atrankiniai.

Leidimas reikalingas ir visiems specialiesiems kirtimams, prie kurių priskiriami kraštovaizdžio formavimo kirtimai. Tai ne ūkinio būtinumo, o estetinių poreikių įgyvendinimas. Tarkime, vandens telkinio pakrantėje praretinami medžiai, nugenimos jų apatinės šakos, iškertami krūmai, kad nuo namo ar pavėsinės atsivertų vandens veidrodis, kito kranto perspektyva.

Taip pat leidimas reikalingas ir sanitariniams (plyniems ir neplyniems) kirtimams. Sanitarinis kirtimas - ne sausuolių, o paprastai dar žalių, bet kenkėjų jau pažeistų medžių kirtimas. Pavyzdžiui, žievėgraužiai tipografai masiškai palindo po eglės žieve ir padėjo kiaušinius. Akivaizdu, kad tas medis žus, o išsiritusi populiacija apniks kaimynines egles. Aptikus nors vieną tokį medį, reikia skubiai kviesti miško inspektorių. Jis atidžiai apžiūrės visą jūsų valdą, pažymės kenkėjų apniktus medžius ir išrašys skubų leidimą kirsti. Medžius reikia iškirsti ir išvežti iš miško per kuo trumpesnį laiką.

Galimi kirtimai ir pagal atskirus prašymus, kai miško savininkas prašo leisti išsikirsti tam tikrą nedidelį kiekį (10-30 kietmetrių) medienos savo asmeninėms reikmėms, pvz., namo remontui. Medžiai turi būti parinkti tolygiai visame plote, pažymėti, suskaičiuotas medienos tūris. Jeigu miško savininkas statosi namą, jis gali gauti leidimą iškirsti plynai iki 0,5 ha biržę pribręstančiame miške, tačiau tik tuo atveju, jeigu nėra toje valdoje suprojektuota jokių kitokių kirtimų. Specialiųjų kirtimų gali būti ir daugiau.

Romualdas Cicėnas

Mano ūkis, 2013/10