Ąžuolai - vertingiausi Lietuvoje augantys medžiai, tad plėsti ir veisti šios rūšies medžių miškus ypač svarbu. Sakoma, kad miškas prasideda nuo sėklos. Taip ir ąžuolynai nuo gilių. Ruduo iki šalčių yra gilių ruošos metas. Kaip tinkamai paruošti giles, kad iš jų išaugtų stiprūs ir sveiki miškų galiūnai?

Ąžuolų želdiniams veisti tinka gilės, surinktos geruose ąžuolynuose nuo kokybiškiausių medžių. Ąžuolai turi būti sveiki, tiesūs ir aukšti, nedvišakių kamienų, be vilkaūglių. Būtina atkreipti dėmesį ir į medžių lajos formą - ji turi būti ne plati, bet aukšta, šluotinės formos. Kokybiškiausios gilės surenkamos sėklinėse plantacijose, galima jas rinkti ir genetiniuose draustiniuose bei sėkliniuose medynuose bei, suprantama, nuo rinktinių medžių. Negalima rinkti gilių nuo jaunesnių kaip 50 m. amžiaus medžių. Gilėms rinkti aplink medį lajos projekcijos plote paklojama agroplėvelė, ant kurios byra gilės. Jos pradeda kristi rugsėjo pabaigoje ir byra iki gruodžio. Pirmosios nukritusios gilės būna menkos kokybės dėl vabzdžių pakenkimų ar silpno išsivystymo. Jos būna nedaigios ir greitai supūva.

Surinktos sveikos gilės atskiriamos nuo goželių ir apdžiovinamos vėdinamose patalpose. Norint atskirti tuščias ir pakenktas giles, jos supilamos į pakankamo dydžio indą su vandeniu. Pakenktos ir tuščios gilės iškyla į vandens paviršių, o sveikos nugrimzta ant indo dugno. Gilių negalima perdžiovinti, nes jos praranda daigumą. Geriausia supilti į vėdinamas dėžes ar tinklo maišus ir pradžioje laikyti daržovių sandėliuose. Jei želdiniai bus įveisiami rudenį, gilės sėjamos į iš anksto paruoštą dirvą, įterpiant jas 4-6 cm gyliu. Kad neiššaltų, pasėtas giles pravartu užberti lapais, durpėmis ar pjuvenomis.

Jei gilės bus laikomos per žiemą ir sėjamos pavasarį į daigyną ar želdavietę, būtina jas tam paruošti. Gilės dažnai užsikrečia grybu Ciboria batschiana (Sclerotinia pseudotuberosa), kuris sukelia mumifikacijas (puvimą), tad jos tampa negyvybingos. Nustatyta, kad šis grybas jautrus temperatūrai ir esant 41 ^oC žūva. Tam tikslui gilės supilamos (geriau įleidžiamos krepšiuose) į indus su nurodytos temperatūros vandeniu ir laikomos 2,5 val. Per šį laiką Ciboria batschiana grybas žūva. Būtina nuolat palaikyti nurodytos temperatūros vandenį, jis turi būti nuolat šildomas. Po šios procedūros gilės džiovinamos: plonu sluoksniu supilamos ant medinių grindų sausu oru vėdinamose patalpose, kuriose palaikoma ne aukštesnėje kaip +20-25 ^oC temperatūra. Yra ir specialių džiovinimo įrenginių. Svarbu žinoti, kad gilių drėgmė turi būti ne mažesnė kaip 48-50 proc., lyginant su ką tik surinktomis.

Norint išvengti gilių gedimo ir užsikrėtimo pelėsiniais grybais, prieš supilant į saugyklas būtina jas apdoroti fungicidais. Lietuvoje registruotas beicas Maxim 025 FS.

Vieną žiemą giles galima laikyti lauke ir tam ypač tinka bulvių laikymo būdai. Taip galima laikyti ir bukų riešutėlius. Gilės sluoksniuojamos su smėliu, lapais, samanomis, šiaudais, pjuvenomis bei durpėmis ir laikomos lauke neperšąlamuose kaupuose bei tranšėjose. Gilių sluoksnio storis turi siekti 20-30 cm, o smėlio - 10-15 cm. Iš vytelių padaromi ventiliacijos ryšulėliai, kurie įstatomi į kaupus ar tranšėjas. Ąžuolo giles galima laikyti ir sauso smėlio duobėse, tik būtina įrengti oro ventiliaciją. Vis tik patogiausia jas laikyti orą praleidžiančiuose ir nuo pelių saugančiuose sintetinio pluošto maišuose, santykiu 1:1 sumaišytas su durpėmis.

Laikant giles rūsiuose, jie turi būti tamsūs, be šviesos, o oro temperatūra - ne aukštesnė kaip +5 ^oC. Orasauses giles galima laikyti iki -2 ^oC temperatūroje, užtikrinant ribotą oro patekimą. Tam tinka didesni, temperatūrą reguliuojantys šaldytuvai.

Ąžuolynų įveisimo ir priežiūros reikalavimai nemaži. Pirmiausia būtina gerai paruošti dirvą, ypač tinkamą dėmesį skiriant žolėms, krūmams ir minkštiesiems lapuočiams pašalinti. Ąžuolų želdiniai įveisiami sėjant giles ar sodinant paaugintus sodinukus. Vieno hektaro plote būtina pasodinti 3-4 tūkst. paaugintų sodinukų, kuriems išauginti reikia 25-30 kg gilių. Sėjant giles želdomuose plotuose jų reikia gerokai daugiau - 80-100 kg/ha, o tai sudaro apie 20-30 tūkst. gilių.

Sėti giles želdavietėse galima grupėmis ir eilėmis. 1 ha turi būti ne mažiau kaip 4-5 tūkst. pasėtų duobučių, tikintis, jog kiekvienoje duobutėje užaugs po 1 medelį. Vienoje 4-6 cm gylio duobutėje įterpiamos 3-5 gilės. Tarpas tarp eilių gali būti nuo 1 iki 3 m, o eilėse - 0,5-1,0 m. Ąžuolų želdiniai turi būti tankūs. Vokiečių miškininkų teigimu, 50 proc. išaugusių ąžuoliukų paprastai sudaro genetinis brokas, tai yra medeliai su įvairiais įgimtais defektais.

Senovėje lietuviai ąžuolą laikė šventu medžiu. Jo rykštėmis buvo draudžiama plakti baudžiauninkus, karti po ąžuolais nuteistuosius mirti, o ąžuolo nukirtimas galėjo kainuoti galvą, kurią vis tik turtingiesiems buvo galima išsipirkti. Pagonių alkai buvo įrengiami ąžuolų giraitėse. Ąžuolo vardas Lietuvos vietovardžiuose minimas 74 kartus. XVI a. ąžuolynai sudarė 15-20 proc. miškų ploto, o šiuo metu - tik 2,3 procento.

Apie senovės ąžuolynus byloja išlikę ąžuolai galiūnai, kurių miškininkas Mikolojus Lukinas priskaičiavo 114, tarp jų ir Stelmužės ąžuolas. Daugiausia ąžuolynų yra Kretingos rajone - apie 3,5 tūkst. ha, Kėdainių - 3; Telšių ir Šilutės po 2,7; Alytaus ir Rietavo - po 2,2; Kauno bei Kaišiadorių rajonuose po 1,8 tūkst. hektarų. Kauno miesto ąžuolynas - Kauno didžiosios girios likučiai. Praeityje jis nuo Muravos tęsėsi iki Žemutinių Šančių. Miesto plėtra jį gerokai apkarpė ir dabar, plečiant įvairias statybas, jis nėra tinkamai vertinamas.

Kyla kausimas, kas lėmė ąžuolynų nykimą. Visų pirma, tai aukšta ąžuolo medienos vertė. Ąžuolo mediena yra 2-2,5 karto brangesnė negu eglės, nors brandžių medynų produktyvumas panašus. Antra, ąžuolyno įveisimas ir priežiūra sudėtinga ir kainuoja daugiau negu kitų rūšių medžių. Trečia, ąžuolams subręsti reikia ilgo laikotarpio, siekiančio 120 metų, o eglei - 80 metų. Praeityje ąžuolynus iškirsdavo ir jų našias augimvietes paversdavo žemės ūkio naudmenomis.

Šiuo metu ąžuolynų genofondas Lietuvoje saugomas įstatyminiu lygmeniu. Atrinkta pavienių rinktinių medžių (360 vnt.), geriausiuose ąžuolynuose įsteigta 30 genetinių draustinių (350 ha), 22 sėkliniai medynai (375 ha). Priimta valstybinė ąžuolynų atkūrimo programa, kuri numato iki 2021 m. įveisti per 10 000 ha ąžuolų želdinių. Lietuvoje kasmet įveisiama apie 300-500 ha ąžuolų želdinių. Ąžuolynų veisimui ne miško žemėse mokama finansinė parama.

Julius DANUSEVIČIUS, Darius DANUSEVIČIUS

Mano ūkis, 2013/10