Vokietija - viena iš pirmųjų šalių, kurioje pradėtas tyrinėti cukrinių runkelių auginimas neartose ir visiškai neįdirbtose dirvose. Per daugiau kaip 30 metų vykdomų eksperimentinių ir gamybinių tyrimų sukaupta didelė mokslinė ir praktinė patirtis. Lietuvoje cukriniai runkeliai yra vieni iš rentabiliausių augalų. Meteorologinės sąlygos jiems auginti yra labai palankios.

Lietuvoje taip pat atlikta daug ir įvairių žemės dirbimo mokslinių cukrinių runkelių auginimo tyrimų. Palyginimui straipsnyje pateikiami cukrinių runkelių auginimo pagal skirtingas žemės dirbimo technologijas tyrimų rezultatai Vokietijoje ir Lietuvoje.

Kiekvienas žemdirbio sprendimas, susijęs su žemės dirbimo sistema, turi būti labai gerai apgalvotas ir pasvertas. Labai dažnai, esant panašioms dirvožemio savybėms ir meteorologinėms klimato sąlygoms, tinkamai pasirinktas žemės dirbimo būdas gali sudaryti puikias sąlygas sėkloms sudygti ir augalams augti vegetacijos metu, o rudenį duoti neblogą geros kokybės cukrinių runkelių derlių. Ir atvirkščiai, netinkamai parinktas žemės dirbimas gali būti pagrindinė ir svarbiausia priežastis, dėl kurios cukrinių runkelių sėklos prastai sudygs, vegetacijos metu sukaups mažai cukraus ir galutinis derlius bus mažas.

Įprastinis žemės dirbimas

Labai dažnai į klausimą, kaip dirbama dirva cukriniams runkeliams, atsakoma, kad įdirbama įprastai. Tai reiškia, kad taikoma tradicinė arba dažnai vadinama įprastinė žemės dirbimo technologija giliai ariant plūgu. Į klausimą, kodėl būtent tik ši technologija taikoma, mažesnių ūkių savininkai dažniausiai atsako, kad ji geriausiai tinka arba nėra galimybės ar sąlygų bandyti kitokias žemės dirbimo sistemas. Be to, neaišku ar kitokios žemės dirbimo technologijos tiktų jų dirvoms. Žemdirbiai, auginantys didesnius cukrinių runkelių plotus ir besidomintys agronominėmis ir inžinerinėmis naujovėmis dažnai būna pabandę, kad ir nedideliuose ploteliuose, auginti cukrinius runkelius ne vien pagal įprastinę žemės dirbimo technologiją.

Įdirbti dirvą įprastai cukriniams runkeliams ne visada yra teisinga ir naudinga dėl kelių priežasčių. Ar arti tikrai verta, galima išsiaiškinti atsakius į šiuos klausimus: · kuo gilus arimas pranašesnis už kitus dirbimo būdus; · kodėl būtent jį reikia taikyti cukriniams runkeliams; · kaip ir kodėl intensyviai maišomi dirvos sluoksniai; · ar arti būtina; · kaip pasikeičia dirvožemio šilumos, drėgmės ir aeracijos sąlygos dirvos paviršiuje bei gilesniuose sluoksniuose; · ar augalai giliai artoje dirvoje geriau pasisavina maisto medžiagas; · kur įsiterpia piktžolės, augalinės derliaus liekanos ir grūdinių augalų pabiros; · ar kito arimo metu jos nebus atverstos į dirvos paviršių; · kaip pasikeičia mikrofaunos gyvenimo sąlygos; · ar suardomos graužikų kolonijos; · kas atsitiks, jeigu bus mažai kritulių ir atvirkščiai - jeigu iškris labai gausus kritulių kiekis; · ar nesusidarys pluta dirvos paviršiuje; · ar dirva bus atspari erozijai; · ar bus pakankamas dirvos pravažumas; · ar bus galima atlikti pasėlių priežiūros darbus; · kokios bus sėklų dygimo ir augimo sąlygos; · koks galimas derlius ir jo kokybė; · ar arti ne pernelyg brangu ir į kitus. Vienareikšmiškai atsakyti į visus klausimus vien teigiamai arba vien neigiamai neįmanoma. Vienos savybės ir sąlygos gerėja, kitos - nesikeičia, o trečios blogėja. Todėl būtina siekti tam tikro balanso. Taikant tik vieną ir tą pačią technologiją ištisus dešimtmečius, galima taip niekada ir nesužinoti, kad tose pačiose dirvose buvo galima pasiekti panašias cukrinių runkelių augimo sąlygas, gauti panašų derlių, sutaupyti nemažai darbo laiko ir energijos sąnaudų taikant ir supaprastinto žemės dirbimo sistemas.

Vokietijos cukrinių runkelių augintojų patirtis

Vokietijoje cukrinių runkelių auginimas neartose dirvose labiau pradėtas tyrinėti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tuo pat metu bandyta cukrinius runkelius auginti ir visiškai neįdirbtose dirvose, t. y. pradėta taikyti tiesioginė sėja. Deja, dėl specialių tiesioginės sėjos cukrinių runkelių sėjamųjų trūkumo ir dėl gana sudėtingos kovos su piktžolėmis, nes nebuvo tokių veiksmingų herbicidų kaip šiuo metu, šis žemės dirbimo ir sėjos būdas tuomet nepaplito.

Gerokai aktyviau neariamąją žemės dirbimo sistemą ūkininkai pradėjo taikyti paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu net keli Vokietijos universitetai, institutai ir bandymų stotys pradėjo tirti cukrinių runkelių auginimą neartose ir visiškai neįdirbtose dirvose, remdamiesi JAV, Lotynų Amerikos, Australijos ir kitų šalių patirtimi. Tuo pačiu metu rankų sudėję nesėdėjo ir punktyrinių sėjamųjų, skirtų cukrinių runkelių sėjai, gamintojai. Jie tobulino sėjamųjų konstrukciją, jos darbines dalis, kad mašinos tiktų sėjai neartose dirvose ir netgi ražienoje.

Tuo laikotarpiu buvo atlikta labai daug skirtingo pobūdžio eksperimentinių mokslinių tyrimų, paskelbta mokslinių publikacijų, suorganizuota mokslinių ir praktinių seminarų, apginta mokslo darbų. Vienareikšmiškos nuomonės taip ir nebuvo prieita, dauguma tyrėjų ir gamybininkų, kurie pabandė ir gavo teigiamus tyrimų rezultatus, pradėjo neariamąsias technologijas propaguoti vis plačiau. Žinoma, buvo ir tokių tyrėjų bei praktikų, kurie pabandė, tačiau gauti rezultatai jų netenkino. Nemažai jų tapo neariamosios žemdirbystės skeptikais. Dar didelė dalis žemdirbių iki šiol taiko tradicinę žemės dirbimo technologiją ir net negalvoja jos keisti, nes, jų nuomone, gilaus arimo plūgu niekas negali pakeisti.

Vertinant Vokietijos tyrėjų analizės duomenis ir gautus tyrimų rezultatus, galima pastebėti, kad cukrinių runkelių, auginamų neartoje dirvoje, plotai kiekvienais metais didėja. Taikomi įvairūs supaprastinto žemės dirbimo ir sėjos būdai: nuo ištisinio žemės dirbimo kombinuotu padargu iki juostinės arba tiesioginės sėjos.

Vokietijos mokslininkai eksperimentiniais tyrimais įrodė, kad cukrinių runkelių auginimas neartose dirvose yra ekonomiškai ir ekologiškai naudingas. Gilus arimas plūgu dėl mažo darbinio pločio yra nenašus ir reikalauja daug darbo laiko sąnaudų. Kitas svarbus ekonominis aspektas yra tas, kad arimo technologinis procesas yra gana sudėtingas ir imlus energijai Ariant sunaudojama daugiausia dyzelinių degalų, palyginti su kitomis žemės dirbimo technologinėmis operacijomis. Be to, labai sudėtinga kokybiškai apversti armens sluoksnį, įvertinant tinkamiausią arimo laiką, palankiausias klimato ir dirvos sąlygas.

Dažnai panašiu metu supuola derliaus nuėmimo, rudeninio žemės dirbimo ir žiemkenčių sėjos darbai. Laiko tarpai tarp skirtingų darbų labai trumpi, o meteorologinės klimato sąlygos sunkiai nuspėjamos. Todėl dažnai iškyla klausimas, ar bus galima laiku viską suspėti, o gal geriau kažkurį darbą atidėti vėlesniam laikui? Taigi derliaus nuėmimas tuo metu dažniausiai būna svarbesnis už rudeninį žemės dirbimą augalams, kurie bus sėjami tik pavasarį. Todėl gali būti praleistas tinkamiausias laikas žemei įdirbti. Tad, jeigu nesugebama laiku, gerai ir kokybiškai suarti, tai tokiu atveju galbūt reikia išvis atsisakyti arimo. Sugadinti dirvos struktūrą arimu galima labai greitai, o paskui atstatyti ir atitaisyti gali neužtekti ir kelerių metų.

Jeigu bet koks arimas - tai geriau jokio arimo!

Analizuojant arimą ekologiniu aspektu, manoma, kad reguliariai kasmet ariant didelius žemės plotus, vėjo ir vandens erozija dirvoje išpusto ir išplauna derlingąjį dirvos sluoksnį, su kuriuo prarandamos maisto medžiagos ir augalų apsaugos priemonės. Traktoriaus ratai dažnai riedėdami išarta vaga papildomai sutankina poarmeninį dirvos sluoksnį, dėl ko atsiranda papildomų trukdžių cukrinių runkelių šaknims skverbtis, augti ir vystytis, taip pat dirva blogiau sugeria kritulius, viršutiniai sluoksniai užmirksta. Esant kalvotam lauko reljefui ir trapiai, minkštai dirvos struktūrai, arimo atsisakymas, kai dirva pakankamai padengiama organinėmis medžiagomis, gali sumažinti nepageidaujamą riziką.

Regionuose, kuriuose iškrenta mažai kritulių arba esant sausringiems metams, rekomenduojama mulčiuoti dirvą šiaudais. Vienas iš svarbiausių tokio būdo privalumų yra tas, kad padidinamos produktyviosios drėgmės atsargos viršutiniame humuso turinčiame dirvos sluoksnyje ir išsaugoma beveik visa su krituliais iškritusi drėgmė. Dirvos sumaišymas su šiaudais didina biologinį mikroorganizmų aktyvumą ir dėl padidėjusio oro kiekio azoto junginių mineralizaciją.

Dirvose, kurios linkusios sutankėti, ypač gerų cukrinių runkelių auginimo rezultatų galima tikėtis, taikant minimalaus ištisinio arba juostinio žemės dirbimo bei tiesioginės sėjos būdus. Dažniausiai tokiais atvejais dirvos dirbimas ir sėja atliekama vienu važiavimu. Taikant šią technologiją, Vokietijos tyrėjai pastebėjo tokius pagrindinius privalumus: · galima truputį paankstinti sėjos terminus; · padidėja cukraus išeiga; · dirva geriau išsaugo drėgmę; · sumažėja dirvos erozija; · sumažėja išlaidos žemei įdirbti; · atpinga cukrinių runkelių auginimas. Tiesioginės sėjos privalumai auginant cukrinius runkelius buvo geriausiai pastebimi sausringą ir šiltą 2010 metų balandį ir 2011 metais, po vėlyvos pavasarinės sausros, kada šiaudai ir kitos augalų liekanos dirvoje sudarė palankias sąlygas kultūriniams augalams vystytis.

Pavasarį norima cukrinius runkelius pasėti kuo anksčiau, t. y. kai tik dirvos paviršius įšyla iki 8-12 ^oC. Suvėlinus sėją bent viena diena, gali būti prarandama iki vieno procento šakniavaisių derliaus. Dėl pavasarį pasitaikančių nepalankių oro temperatūros ir kritulių svyravimų ne visuomet galima laiku pradėti žemės dirbimo ir sėjos darbus. Nuolatinis siekimas kuo anksčiau pavasarį pasėti, kelia vis naujus iššūkius, kaip anksti ir kokiomis dirvos sąlygomis galima su žemės ūkio technika išvažiuoti į laukus, kokią įtaką tam turi skirtingi žemės dirbimo būdai. Vokietijos tyrėjai teigia, kad iš rudens artose dirvose pavasarį dažnai būna sumažėjęs dirvos atsparumas apkrovoms. Pirmasis važiavimas dirvos paviršiumi sudėtingas, nes galima greitai sugadinti dirvos struktūrą. Taikant neariamąją žemės dirbimo technologiją, dirvos sluoksniai neapverčiami, viršutinio dirvos sluoksnio atsparumas apkrovoms dėl susidariusio augalų liekanų ir dirvos mulčio būna gana geras. Ypač svarbu gerai susmulkinti šiaudus ir tolygiai paskleisti visame dirvos paviršiuje, o jei atliekamas tam tikras žemės dirbimas, tai ne mažiau svarbu ir iš rudens teisingai įdirbti ražieną, kad būtų galima išnaikinti piktžoles ir pašalinti pabiras. Tokiais atvejais nuėmus grūdinių augalų derlių ir atlikus pirminį dirbimą, dirva įdirbama dar ir didesniu gyliu. Pageidautina, kad mulčias liktų viršutiniame dirvos sluoksnyje. Manoma, kad vieno ar kelių rudeninių žemės dirbimų metu su dirva galima sumaišyti apie ¾ augalų liekanų masės.

Kita cukrinių runkelių auginimo technologija yra tokia, kai rudenį žemė nedirbama, o pavasarį dirva įdirbama likus tik kelioms dienoms iki cukrinių runkelių sėjos. Daugiamečiai tokių eksperimentinių tyrimų, atliktų Vokietijoje, rezultatai rodo, kad atsisakius įprastinio žemės dirbimo ariant plūgu, o dirvą prieš sėją įdirbant minimaliai, sėklų daigumas sumažėja nežymiai. Neigiamą poveikį cukrinių runkelių sėklų lauko daigumui, minimalaus žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos technologijose, gali turėti tokie veiksniai:

• labai didelis grūdinių augalų derliaus liekanų kiekis dirvos paviršiuje;
• netolygus šiaudų ir kitų augalų liekanų paskleidimas, nuimant derlių visame dirvos plote;
• netolygus šiaudų ir kitų augalų liekanų įterpimas į dirvą ir sumaišymas;
• labai ankstyva sėja;
• labai didelis drėgmės kiekis dirvoje;
• per gilus žemės dirbimas pavasarį;
• pavasarinio žemės dirbimo metu sutankinti dirvos sluoksniai;
• meteorologinės klimato sąlygos.

Po žiemos dirva dažnai būna sušalusi ir labai sutankėjusi, todėl tokiais atvejais be papildomo purenimo ji labai sunkiai sušyla. Vienkartinis, bet teisingai ir laiku atliktas dirvos įdirbimas ir mulčiavimas šiaudais arba tarpinių augalų liekanomis pavasarį gali būti naudingas. Geras sėklos guoliavietės paruošimas atskirais atvejais gali padidinti sėklų lauko daigumą iki 5 proc., o tai sudaro apie 4 tūkstančius augalų viename hektare. Atitinkamai padidėja ir cukrinių runkelių derlingumas.

Teigiama, kad taikant neariamojo žemės dirbimo technologijas (minimalų žemės dirbimą ir sėją į mulčią bei tiesioginę sėją) pasėlio tankumas gali truputį ir sumažėti, tačiau cukrinių runkelių derlius ir cukringumas būna labai panašus, kaip ir taikant įprastą žemės dirbimo technologiją, tačiau vertinant ekonominiu ir energetiniu aspektais pastebimi neabejotini privalumai, nes mažiau sunaudojama degalų ir išlaidos būna mažesnės.

Žemės dirbimo agregatai

Žemės dirbimo technika ir įrenginiai nuolat tobulinami ir modernizuojami. Šiandieninėje žemės ūkio produkcijos gamyboje naudojami didelio našumo padargai, pvz., 8-10 ir daugiau korpusų plūgai, turintys reguliuojamus darbinio gylio ir pločio mechanizmus, visiškai apsaugoti nuo akmenų ir kitų dirvoje pasitaikančių kliūčių, arba keliolikos metrų darbinio pločio kultivatoriai, galintys kopijuoti lauko reljefą. Ne išimtis ir tiesioginės sėjos mašinos. Gaminamos labai didelio našumo sėjamosios, galinčios vienu važiavimu užsėti kelias dešimtis eilučių. Žinoma, didelių darbinių pločių mašinos skirtos Rytų Europos šalių žemdirbiams, dirbantiems didelius laukus.

Vertinant minimalaus žemės dirbimo mašinas, rekomenduojama naudoti tokius kultivatorius ar kombinuotus žemės dirbimo padargus, kurių darbo kokybė kuo mažiau priklauso nuo šiaudų ir kitų augalinių liekanų kiekio ir jų paskleidimo dirvos paviršiuje tolygumo. Vokietijoje atlikti tyrimai patvirtina, kad tose dirvose, kuriose nebuvo ariama, geriausia naudoti naujos kartos diskinius žemės dirbimo padargus. Jie, palyginti su noragėliniais kultivatoriais, mažiau kemšasi augalų liekanomis, gana gerai dirba ir nedideliu darbiniu gyliu, reikalauja mažesnės traukos jėgos ir sudaro vidutinio dydžio grumstelių dirvos struktūrą.

Jeigu šiaudų nėra daug ir jie gana tolygiai paskleisti, pavasarį galima naudoti kombinuotus žemės dirbimo ir sėjos padargus. Sėti į visiškai nedirbtą dirvą galima tik specialiomis tiesioginės sėjos sėjamosiomis, kurios, priešingai negu įprastos sėjamosios, turi skirtingos konfigūracijos reikalingas darbines dalis, galinčias nužerti, nuvalyti ar kažkaip kitaip pašalinti iš būsimos sėklų vagutės esančius šiaudus ir kitas praėjusio derliaus augalines liekanas. Būtina užtikrinti, kad sėjamosios noragėliai nesikimštų šiaudais.

Cukrinių runkelių tiesioginės sėjos eksperimentinių tyrimų rezultatai labai priklauso nuo tiesioginės sėjos sėjamosios konstrukcijos. Prieš 10-15 metų dažniausiai kildavo nemažai problemų, kad sėjamųjų noragėliai kemšasi augalų liekanomis ir nesugeba tinkamai suformuoti vagutės dirvoje. Dėl to labai dažnai suprastėdavo sėklų sudygimas ir būdavo gaunamas net iki 30 proc. mažesnis cukrinių runkelių derlius negu artose dirvose. Pastaruoju metu keliami nauji iššūkiai tiesioginei sėjai, kaip padaryti, kad į sėklos vagutę nepatektų augalų liekanos, kad nesusidarytų ligų židiniai, nebūtų palankios sąlygos veistis kenkėjams ir t. t. Vis dažniau taikoma juostinio žemės dirbimo technologija, kuri yra tarpinis variantas tarp ištisinio žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos.

Žemės dirbimo įtakos cukriniams runkeliams tyrimai

Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stotyje taip pat buvo vykdomi įvairūs žemės dirbimo eksperimentiniai cukrinių runkelių auginimo tyrimai. Buvo tirtos keturios skirtingos žemės dirbimo technologijos: ü įprastinis žemės dirbimas ariant plūgu; ü minimalus žemės dirbimas, kai nearta dirva prieš sėją buvo įdirbama vertikalių rotorių kultivatoriumi arba horizontalaus veleno frezerių kultivatoriumi; ü tiesioginė sėja.

Tiesioginei cukrinių runkelių sėjai buvo naudojama speciali eksperimentinė sėjamoji, kuri buvo modernizuota, prieš sėjos noragėlį įtvirtinant du karpytų ašmenų diskinius peilius. Tam, kad būtų užtikrintas ne tik pjovimas, bet ir galimas augalų liekanų nutraukimas, diskiniai peiliai buvo statomi kampu su tam tikru perstūmimu vienas kito atžvilgiu.

Gauti eksperimentinių tyrimų rezultatai parodė, kad cukrinių runkelių derlius skirtingose žemės dirbimo technologijose skyrėsi mažai. Netgi tiesioginės sėjos variante cukrinių runkelių derlius buvo labai panašus į įprastinio žemės dirbimo ploteliuose gautą derlių. Esminio skirtumo tarp skirtingų žemės dirbimo variantų nebuvo nustatyta ir vertinant šakniavaisių cukringumą. Visuose variantuose cukringumas svyravo nuo 18 iki 18,8 procento.

Skirtingų žemės dirbimo technologijų palyginimas pagal atskirus rodiklius dažniausiai neatspindi visos visumos. Dažniausiai vienas rodiklis būna geresnis, taikant vienokią technologiją, kitas - kitokią. Tad norint nustatyti technologijų efektyvumą, reikėtų atlikti skirtingų žemės dirbimo ir auginimo technologijų ekonominį arba energinį vertinimą. Ekonominis vertinimas yra aktualus labai trumpą laiką, nes kintančios kainos, darbo užmokestis ir kitos išlaidos gali labai stipriai iškreipti rezultatus. Todėl buvo atliktas pastovesnis energinio efektyvumo vertinimas, kuris parodė, kad, esant panašiam cukrinių runkelių derliui ir cukringumui, visais atvejais žemės dirbimo intensyvumo mažinimas energiniu požiūriu efektyvesnis. Lyginant tiesioginės sėjos technologiją su įprastu arimu, nustatyta, kad sėjant į ražieną sutaupoma apie 2 600 MJ/ha energijos.

Kad ir kokios žemės dirbimo technologijos vyrautų, visada yra geriau pirmiausia domėtis, rinkti informaciją ir kaupti savo patirtį apie įvairias cukrinių runkelių auginimo technologijas, o tik tada jas diegti didesniuose gamybiniuose plotuose. Be to, sukaupta informacija leidžia gerokai lengviau apsispręsti, kodėl reikėtų arba nereikėtų išbandyti naują neariamojo žemės dirbimo sistemą.

Egidijus Šarauskis, Kęstutis Romaneckas

Mano ūkis, 2013/10