Kalvelių ir miškelių išraižytame Dzūkijos regione, labiau akmenimis nei gausiais derliais turtingame Šventežerio kaime Lazdijų rajone ekologiškai ūkininkauja ir iš užaugintų aliejinių kultūrų aliejų gamina vienos šeimos trijų kartų atstovai. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų Edmundo Jastramsko pramintu keliu užtikrintai žengia ne tik dukra Nijolė su vyru Algirdu, bet ir du vaikaičiai, kurie baigę mokslus aukštosiose mokyklose sugrįžo ūkininkauti į prosenelių kraštą.

Pagal Valstiečių ūkio įstatymą tėviškėje 18 ha plote ūkininkauti pradėjusio Edmundo Jastramsko veiklos istorijoje netrūko iššūkių ir permainų. Iš pradžių jis grūdines kultūras ir rapsus augino tradiciškai, naudodamas chemines augalų apsaugos priemones ir trąšas, vėliau pasuko link tausojamojo ūkininkavimo ir galiausiai vienas pirmųjų Lazdijų rajone įregistravo ekologinį ūkį. Sekdami Edmundo pavyzdžiui, ekologiškai ūkininkauti ėmėsi ir sūnaus dukra Agnė Juknevičienė, žentas Algirdas Kreiza bei jo sūnus Linas. Šių metų lapkritį 79-ąjį gimtadienį švęsiantis šeimos ūkių įkūrėjas džiaugiasi, kad Šventežeryje dabar jau keturios kartos gyvena. Jo statytame name kartu gyvena dukra su šeima, o tėviškės sodyboje, kur įsikūrė vaikaitė Agnė, jau krykštauja dvi septynerių ir penkerių metų provaikaitės. 

Ūkininkas prisipažįsta, kad chemizuotam ūkininkavimui labiausiai priešinosi dukra Nijolė, ji buvo didžiausia ekologinės gamybos šalininkė. „Užsiteršime aplinką ir kas iš to? Juk patiems gerai, kad gyvename neužterštoje aplinkoje, geriame švarų vandenį, patys užsiauginame maisto. Kelio atgal jau nėra: ar bus išmokos, ar nebus, nesvarbu, kaip mums seksis, ekologijos nemesime", - pasirinkta kryptimi neabejoja E. Jastramsko dukra Nijolė Kreizienė. Pradėjus tėvui ekologiškai ūkininkauti, ji ėmėsi tvarkyti ūkio apskaitą ir buhalteriją. Iš pradžių didelio darbo krūvio nejutusi moteris, dabar vos spėja suktis keturių ekologinių ūkių dokumentus tvarkydama. Dar daugiau popierinio darbo prisidėjo, sertifikavus perdirbimą ūkyje ir pradėjus spausti kelių rūšių aliejų. Džiaugiasi Nijolė, kad pagaliau pagalbininkę turi - trumpai apsižvalgiusi užsienyje darbuotis į šeimos verslą grįžo dukra Justina.

Bendras keturių ūkių plotas siekia apie pusketvirto šimto hektarų, o didžiausiose valdose šeimininkauja E. Jastramskas. Jis dirba apie 150 ha, iš jų 90 ha sudaro nuosava žemė. Jo vardu registruotas ir sėklininkystės ūkis bei ekologiškų aliejinių kultūrų perdirbimas. Agronomės specialybę turinti vaikaitė Agnė ekologiškai ūkininkauja beveik 100 ha plote, šiek tiek mažiau žemės dirba jaunasis ūkininkas Linas, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs elektronikos inžineriją. Mažiausias 30 ha ūkis - žento Algirdo. Pasak E. Jastramsko, žentas laiku nesiplėtė, nes dirbo valdišką darbą, o dabar šaukštai po pietų - nėra laisvos žemės, o ir kaina gerokai šoktelėjo: jei iki praėjusių metų hektaras 2 000 Lt kainavo, pernai - 3 000, tai dabar jau nuo 4 000 Lt/ha prasideda.

Nors ūkiai keturi, tačiau darbai dirbami išvien, ta pati technika naudojama. Be šeimos narių, ūkiuose darbuojasi du samdomi darbuotojai. Trijų ūkių užaugintas derlius ir į tuos pačius aruodus subyra, tik Agnė atskirus sandėlius turi, nors grūdams džiovinti taip pat naudojasi senelio džiovykla. „Daug ramiau ir paprasčiau, kai visi ūkiai ekologiški. Ten, kur derinama ekologinė ir įprastinė gamyba, iškyla didelė rizika ekologiniams grūdams užsiteršti, - neabejoja Algirdas. - O būti eksporto subjektu - atsakingas darbas, nes padarius klaidą, tenka brangiai mokėti, patiriami didžiuliai nuostoliai." Būtent visų keturių ūkių ekologiškumas imponuoja ir vokiečių grūdų supirkėjui, su kuriuo šventežeriškiai ne pirmus metus bendradarbiauja ir kuris pats buvo atvykęs laukų apžiūrėti ir dėl šių metų derliaus pardavimo susitarti.

Augina netradicines kultūras

Per daugiau kaip du dešimtmečius eksperimentuoti nebijantis Šventežerio ūkininkas išbandė įvairias kultūras. Dabar šeimos ūkiuose auginami ne tik žieminiai ir vasariniai rapsai, kviečiai, spelta, bet ir dviejų rūšių saulėgrąžos, garstyčios, žirniai, dobilai, grikiai, Algirdo ūkyje - ir šilauogės. Vieninteliai rajone jie ir sėmeninius linus augina, kasmet maždaug po 20 ha sėja. Šiemet Edmundas pasėjo apie 15 ha aliejinių ridikų, o vaikaitį Liną įkalbino beveik 4 ha kanapių pasisėti. „Sėjome pluoštines kanapes, tačiau jų sėklų derlius, panašiai kaip ir linų, priklauso nuo to, kaip pasėsi: jei rečiau - bus daugiau sėklų, jei tankiau - stiebsis į viršų ir pluošto užaugins daugiau", - aiškina Edmundas, pridurdamas, kad iš sėklų aliejų spaus, o iš pluošto namus statys. „Mano troba iš pjuvenų, o Lino bus iš kanapių", - juokiasi ūkininkas, prisimindamas savojo namo, kurio sienos šildytos pjuvenomis pagal pačių sugalvotą technologiją, statybų istoriją.

Anksčiau sėjo šventežeriškiai ir dygminų, kurių aliejus užsienyje ypač populiarus, o kultūra plačiai auginama Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Izraelyje, ten ir išmokos už juos skiriamos. „Dygminai Lietuvoje neremiama kultūra, tačiau ekologiniams ūkiams tai ypač tinkamas augalas, nes gerai prisitaikęs kovoti su piktžolėmis. Šiuos šiltų kraštų augalus galima sėti anksti, šalnas jie pakelia, tačiau kuliami vėlai. Rudeniop, kai prasideda lietūs, dauguma augalų nulenkia galvas, kad neprilytų, o dygminai stovi išsižioję, tad labai nukenčia sėklų kokybė. Be to, nors jie labai badosi, iš galvutės paukščiai sugeba išlukštenti mažas kietas sėklas, kurios juos lyg medus traukia", - pastebėjimais dalijasi Algirdas, derliaus nuėmimo sezono metu neišlipantis iš kombaino kabinos.

Su paukščiais ir šernais, kurių gausu aplinkiniuose miškeliuose, tenka ūkininkams „dalytis" ir saulėgrąžų, kurių sėklas įsigyja iš Vokietijos, derliumi. Pasak Edmundo, iki spalio mėnesio, kai kuliamos saulėgrąžos, mažai šių aliejingų sėklų ir belieka, gerai, jei toną iš hektaro pavyksta prikulti. Pripažįsta, kad reikėtų kokių nors priemonių imtis, pvz., garso patrankas įsigyti, tačiau šioms investicijoms lėšų šeimos biudžete kol kas nėra, nes pirmiausia būtina naują žolės smulkintuvą, sėjamąją įsigyti, reikalingas ūkininkams ir galingesnis traktorius.

Kaip pagalbinę kultūrą šventežeriškiai sėja grikius, kurie nederlinguose dirvožemiuose (jų žemės našumas apie 36 balus tesiekia) bene geriausiai dera. „Grikiai - išsigelbėjimas, jei reikia kultūras atsėti. Jie trumpos vegetacijos, galima vėlai sėti. Pernai žieminius rapsus nukūlėme ir sėjome grikius. Gražiai jie nunoko, tik per anksti užsnigo ir juos sudribdė, tad teko aparti. Ir šiemet nemažai plotelių teko grikiais kamšyti. Sausą pavasarį rapsai nedygo, tad juos užarėme ir taip pat grikiais užsėjome", - sako Edmundas ir priduria, kad grikiai ir labai bjauriomis piktžolėmis gali virsti, nes sėklos žemėje gerai žiemoja.

Ūkininkai griežtai laikosi sėjomainos reikalavimų, o kaip efektyviausią piktžolių naikinimo priemonę naudoja daugiametes žoles. Šventežerio ūkininkams ypač pasiteisino raudonieji dobilai Arimaičiai, kurie ne tik gerai auga, bet ir daug masės užaugina, kuri susmulkinta tampa žaliąja trąša. Pradėjęs ekologiškai ūkininkauti E. Jastramskas jau ne vienus metus naudoja skystas ekologiškas kompleksines trąšas Biokal ne tik augalams pamaitinti, jų augimui suaktyvinti, bet ir sėkloms apvelti. „Kiek metų ekologiškai ūkininkauju ir nė vienais metais kviečiuose nebuvo kūlės. Prieinu prie išvados, kad jis padeda nuo ligų apsisaugoti", - sako didelę patirtį turintis ūkininkas.

Nuo biodyzelino iki maistinio aliejaus

Daugeliui ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių didžiulis galvos skausmas, kur užaugintą produkciją dėti. Ne vienas parduoda kaip įprastinės gamybos grūdus, nes eksportui dažniausiai kiekis per mažas būna. E. Jastramskas šią problemą išsprendė dar ūkininkavimo pradžioje, kai ėmėsi rapsus auginti. „Pradėjome auginti rapsus ir aliejų spausti. Į traktorių pylėme ir važinėjome. Laukai blyneliais kvepėjo. Naujų traktorių neturėjome, vienintelis T40 buvo naujas. Traktoriai važiuoja gerai, traukia, bet labai viskas užsivelia, užsikiša. Kai jau nevažiuoja, filtrus išvalai ir vėl važiuoji", - pirmuosius aliejaus panaudojimo eksperimentus prisimena Edmundas. Jis prasitaria, kad galvojo biodyzeliną gaminti, tam buvo numatęs ir etanolį pirkti, bet nenorėdamas papildomų problemų prisidaryti, be to, dukrai kategoriškai prieštaraujant, šio verslo plano atsisakė.

Pereiti prie maistinio aliejaus gamybos paskatino mokslininkas Evaldas Klimas, išsiuntęs aliejaus butelį į Vokietiją tyrimams. „Mūsų aliejus 5 balų sistemoje buvo įvertintas 4,5 balo", - atsiųstų tyrimų rezultatų lig šiol nepamiršta Edmundas. Tad ėmė rapsų aliejų patys vartoti, kaimynams pasiūlė, pamažu ir apyvarta augti pradėjo. „Kai užregistravau ekologinį ūkį, pasidarė gaila aliejų į baką pilti. Tad pasitvarkėme patalpas, gavome Veterinarijos tarnybos leidimą ir legalizavome gamybą", - pasakoja ūkininkas, prisimindamas, kad sertifikuoti perdirbimą pasiūlė buvusi „Ekoagros" direktorė Ona Kazlienė.

Tad ūkiniame pastate, kuriame stovi džiovykla ir bokštiniai aruodai (beje, ne tik pirkti, bet ir pačių ūkininkų sukonstruoti), įsirengė atskiras aliejaus spaudimo ir laikymo patalpas. Šiuo metu aliejus E. Jastramsko ūkyje spaudžiamas 10 presų, kurių dauguma yra savadarbiai. Aliejaus spaudėjas prisimena, kaip pirmąjį presą prieš keliolika metų „nusikopijavo" nuo jurbarkiškio pažįstamo. „Nuvažiavome į Jurbarką, vienai nakčiai pasiskolinome tą aparačiuką, viso neėmėme, tik galvutę, kur spaudžia. Nuvežėme į Vilnių pusseserės sūnui, kuris universitete dėstė metalo apdirbimą, kad padarytų brėžinukus, pagal kuriuos meistras galėtų vieną aparačiuką sukonstruoti. Atvažiuojam pasiimti, jis dar staklėse stovi. Meistrai ir sako: „Nuėjome į parduotuvę, nusipirkome pakelį saulėgrąžų ir išbandėme", - pirmojo spaudimo aparato kelią į ūkį atskleidžia Edmundas. Jis prisipažįsta, kad variklių ir reduktorių gauti nebuvo sudėtinga, nes prieš tai vyriausiuoju energetiku kolūkyje buvo dirbęs, o kitas trūkstamas dalis be vargo pats išsitekino ar susivirino, o reikiamą įrangą susikonstravo. Taip pamažu susikomplektavo dar septynis aliejaus spaudimo presus. Neseniai įsigijo dvigubą čekišką gamyklinį aparatą, kurio veikimo principas gerokai skiriasi nuo savadarbių. „Būna, kad savadarbių aparatų skylutės užsivelia. Kad nesiveltų, jos kūginės turėtų būti, skirtingai nei gamykloje, privatūs meistrai galvutes gamindami to neįvertino. Be to, svarbu ir sraigto žingsnis, ir šlifavimas. Aparatas nedirbs, jei paviršius nebus veidrodinis, o sraigtas bus neidealiai nupoliruotas, mat jei nors vienas įbrėžimas yra, masė kaip košė sukasi, bet į priekį nejuda", - pastebėjimais dalijasi Linas, kuris, senelio išmokytas, aliejaus spaudimu ir rūpinasi. Šeimynykščių teigimu, dabar jis pagrindinis perdirbėjas, išskirtinai jam patikėta spausti linų sėmenų aliejų, kuris gaminamas mažais kiekiais pagal išankstinius užsakymus. „Prie linų Linas", - šypsosi jo motina Nijolė ir priduria, kad ne veltui vardą sūnui taip ilgai rinkusi.

Vienu presu per valandą galima išspausti tik 10-15 kg rapsų, tad mažas našumas daug nepatogumų sukelia. „Kai dabar pirksime, tai ukrainietiškus įsigysime, jų mažiausias našumas 120 kg/val. siekia. Be to, spaudimą automatizuosime", - planais dalijasi jaunasis ūkininkas.

Aliejų spaudžia tik iš to, ką patys užaugina

Aliejus spaudžiamas mechaniniu šaltuoju būdu, išsaugojant augale esančias vertingas medžiagas. Gaminant aliejus nekaitinamas, neapdorojamas cheminėmis medžiagomis, nefiltruojamas (išspaudus, paliekamas talpyklose 1-2 savaites nusistovėti). Be rapsų aliejaus, spaudžia ūkininkai dviejų rūšių saulėgrąžų (vienos rūšies aliejuje dominuoja omega 6 riebalų rūgštys, kitos - omega 9), linų sėmenų, garstyčių aliejų. Beje, pastarajame 13 proc. sudaro euruko rūgštis, tad maistui jis nerekomenduojamas (norma - ne daugiau kaip 2 proc.), tad parduoda jį kaip ekologišką kosmetinį aliejų. „Iš ko tik bėga, iš to ir spaudžiame. Svarbiausia sąlyga - spaudžiame tik iš to, ką patys užauginame, žaliavų iš kitų neperkame", - pabrėžia Edmundas.

Aliejus pilstomas į 1 l talpos plastikinius ir 0,5 l tamsaus stiklo butelius, kuriuos siunčiasi iš Italijos ir Ispanijos. Tik pagal užsakymus spaudžiamas linų sėmenų aliejus pilstomas į gerokai mažesnės talpos (0,25 l stiklinis ir 0,33 l plastikinis) buteliukus. „Šio aliejaus galiojimo terminas mėnuo, tad ir tara tokia, kad būtų galima suvartoti kuo greičiau. Laikant ilgiau, keičiasi jo skonis, aliejus apkarsta, mažėja nepatvariausios riebalų rūgšties omega 3 kiekis, nes prasideda oksidacija. Karstelėjęs aliejus nėra nuodingas, bet neskanus", - pastebi Algirdas ir priduria, kad pastovėjęs linų aliejus yra tinkamas tik medienai impregnuoti. Pasak jo, sėmenų aliejus pirkėją vienos dienos senumo pasiekia, mat iki trečiadienio priimami užsakymai, ketvirtadieniais jis spaudžiamas, o penktadieniais yra išvežiojamas klientams. Užsisakiusiems pirkėjams į Kauną veža Algirdas, į Vilnių - Linas, nemažai nuolatinių ekologiško aliejaus vartotojų atvyksta jo nusipirkti ir į ūkį. Tiekia jie savo aliejų ir ekologiškais produktais prekiaujančioms parduotuvėms.

Pirkėjų ir išspaudoms netrūksta. Granulėmis supresuojamas išspaudas, kuriose dar lieka 15-19 proc. aliejaus, itin vertina gyvulių ir paukščių augintojai - jie jas šluote iššluoja. Spaudėjai tvirtina, kad išspaudoms eilė iš anksto sudaroma, jas pirkti norintys ūkininkai patys jas iš aruodo, į kurias jos krenta spaudžiant aliejų, susirenka.

Visos nesėkmės išėjo į naudą

Apie kiekvieno E. Jastramsko ūkyje spaudžiamo aliejaus sudėtį gali papasakoti bet kuris šeimos narys. „Rapsų aliejuje yra žmogaus organizmui reikalingų medžiagų balansas. Jei saulėgrąžose dominuoja omega 6, omega 9 riebalų rūgštys, sėmenų - omega 3, beje, jų čia yra dvigubai daugiau nei žuvų taukuose, tai rapsų aliejuje yra visų medžiagų pagal žmogaus organizmo poreikius", - trumpai svarbiausias sudedamąsias dalis vardija ūkininkai. Paprastai šaltojo spaudimo aliejuose esančios riebalų rūgštys kaitinamos virsta žalingomis transriebiosiomis rūgštimis, o rapsų aliejus unikalus ir tuo, kad jį galima kaitinti iki 180 ^o C. Temperatūrai atsparus ir vienos rūšies, kurioje dominuoja omega 9, saulėgrąžų aliejus, kurio butelį spaudėjai suka rudu kamšteliu (kitos rūšies - mėlynu).

Ūkininkai sako, kad didžiausią paklausą turi linų sėmenų ir saulėgrąžų aliejus, o pastarojo poreikių net nepajėgia patenkinti, iki naujojo derliaus dažnai žaliavų pritrūksta. Ištisus metus šventežeriškiai gali pasiūlyti ekologiško rapsų aliejaus, kurio apyvarta, pradėjus spausti saulėgrąžų aliejų, gerokai sumažėjo. Ypač prekyba krito, internete pasklidus gandui, kad rapsų aliejus yra nuodingas, nors prieš tai, pasak Nijolės, jis buvo labai noriai perkamas: „Toks buvo šokas. Kelias savaites vaikščiojau be žado. Gerai tik, kad visos nesėkmės mums išėjo į naudą, nes iš bėdos besikapstydamas randi vis kažką naujo." Moteris prisimena, kad tada pirkėjai paklausę, kodėl jie sėmeninių linų neaugina. „Taip atsirado linai mūsų ūkyje. Dabar turime dvi rūšis saulėgrąžų, bet antra rūšis irgi per bėdą atsirado - nepaliko mums nebeicuotos sėklos. Kaip alternatyvą pasiūlė gerokai vėlyvesnės ir visai kitokios sudėties saulėgrąžų, - pasakoja Nijolė, kaip atrado retesnės ir brangesnės veislės saulėgrąžas, kuriose gausu omega 9 riebalų rūgščių. - Žmonėms tas aliejus patiko, jis gana greitai išpopuliarėjo."

Juk geriausia reklama - aliejų vartojančių žmonių atsiliepimai, tad taip iš lūpų į lūpas ir sklinda žinia apie Šventežerio kaime spaudžiamą ekologišką aliejų ir jo gamintojus - keturis ekologinius šeimos ūkius, kur vis dar pluša verslus ir energingas senolis, bendram darbui subūręs visą šeimą.

Gitana KEMEŽIENĖ

Mano ūkis, 2013/09