Prieš 20 metų Milišiūnų sodyboje apgyvendintos trys avys turėjo aiškią paskirtį - pakeisti šienapjovę. Tačiau keitėsi laikai, daugėjo avių, o kartu  ir jų paskirtis. Ieškodami laisvos nišos, ūkininkai pradėjo vystyti pieninę avininkystę.

Pulkas avių ganykloje mums tampa gera nuoroda, kad artėjame prie Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkio Dvargaliuose (Biržų r.), pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Šalia namų atvykėlius pasitinka dar kelios bandos minkštavilnių. Kokią vietą ūkininkų gyvenime užima avys, iliustruoja ir pilni namai avimis išpuoštų puodelių bei suvenyrų.

Veislinėje Milišiūnų bandoje - keturių veislių avys. Mėsai auginamos Lietuvos juodgalvių ir tekselių veislės avys, pienui - Vokietijos ostfryzai. Šešios varinės spalvos Koburgo lapinės, pasak K. Milišiūnienės, laikomos dėl grožio. Šiame ūkyje užaugintos avys nuolat eksponuojamos įvairiose parodose ir sulaukia apdovanojimų.

Ūkininkai avis auginti pradėjo 1993 m., kai Lietuvoje jos buvo ties išnykimo riba. Ištisą dešimtmetį avis laikė savoms reikmėms, kol pagaliau sulaukė geresnių laikų. „Dabar jau galime džiaugtis savo ūkiu", - sako sutuoktiniai. Šiuo metu ūkyje su prieaugliu yra apie 2 000 avių. Žiemos laikotarpiu jų lieka 1 000-1 500.

Milišiūnai iki šiol didino avių skaičių, bet dabar plėtrą stabdo pastatų stoka, nors žemės ganykloms ir pašarams turi pakankamai. Kur nors Anglijoje, pasak Jūrio, ir pašiūrės užtektų, o atšiauriomis Lietuvos žiemomis avims reikalingas tvartas. Tačiau šeima nutarė ne tvartą statyti, bet plėstis į kitą pusę - perdirbimą.

Veisia tik grynuoju veisimu

Milišiūnų ūkio kūrimosi laikotarpis, pradėjus nuo trijų avių, buvo labai ilgas. Visą dešimtmetį dar nebuvo paklausos nei avienai, nei vilnai. „Pakentėjome šiek tiek, vyrai tuo metu augino javus, o juodgalvės avys vis dauginosi. Bet kol banda didėjo, didelės naudos iš jos nebuvo - kai kada padengdavo išlaidas, kai kada - ne", - prisimena pradžią sutuoktiniai. Vėliau, kai atsirado parama, išmokos už veislines avis, avininkystė pradėjo atsigauti. Tada jie investavo į tekselius - pirko visą 120 avių bandą, bet vėl teko laukti, kol sugrįš investicijos. Iš viso dvidešimtmečio tik pastaruosius 6-7 metus avių ūkis jau yra rentabilus.

Milišiūnai visų veislių avis veisia tik grynuoju veisimu, nemišrina. Tinkamas veisti jie parduoda veislei - veislinėms avims poreikis yra. Nors pinigai už jas gaunami kartą ar du per metus, iš jų uždirbamas didžiausias pelnas. „Tačiau mes už veislines avis negauname tiek, kiek už jas mokama kitose šalyse. Visi nori jų nusipirkti kuo pigiau. Ir nors ta kaina didesnė nei už mėsai parduodamas avis, ji yra gerokai per maža. Laikyti veislinę bandą kainuoja daug brangiau nei pramoninę", - aiškina zooinžinierės išsilavinimą turinti Kristina.

Ji pripažįsta, kad Lietuvos juodgalvės yra „truputį laukinės" - jų charakteris daug sunkesnis nei tekselių ar ostfryzų, jos labai baikščios. Tačiau juodgalves augina kaip nykstančią veislę ir už tai gauna išmokas. Jeigu ne išmokos, šios veislės avių šeima tikriausiai atsisakytų. Vis dėlto didžiulėje ganykloje šalia miško besigananti 600 juodgalvių banda atrodo įspūdingai. Avys nedrąsiai stebi, kai šeimininkai pila jiems šviežio vandens ir paberia avižų, galų gale noras pasmaližiauti nugali, ir jos įsidrąsinusios ateina. Tekselių avys visai kitokios - visai nebaikščios, smalsios, pamačiusios žmones atskuba jų apžiūrėti, leidžiasi glostomos.

Juodgalvius avinus veislei Milišiūnai atidžiai renkasi pagal genealogines linijas, o tekselius, ostfryzus veislei perka užsienyje, kad sumažintų giminingo kergimo riziką, nes Lietuvoje didžioji dalis šių veislių avinų yra išėję iš jų ūkio. Vis dėlto labai rimtai veislininkystės svarbą vertinantys sutuoktiniai nerimauja, kad į veislininkystę dalis ūkininkų nekreipia dėmesio, nes niekas jos neskatina ir neremia.

Dėl eksterjero ar kitų savybių veislei netinkamos Lietuvos juodgalvės ir tekseliai parduodami mėsai. O ūkyje liekančios veislinės pieninės ostfryzų avys vasarą uždirba Milišiūnams kasdienę duoną - iš jų pieno Kristina gamina sūrius, kurie šiltuoju metų laikotarpiu nuolat šeimai duoda pajamų. Milišiūnai - vieni iš pieninės avininkystės pradininkų Lietuvoje, ši šaka dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Būtent už jos vystymą ūkininkai 2012 m. tapo konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis" laureatais.

Ostfryzai - labiausiai pasaulyje paplitusi pieninių avių veislė. Milišiūnai laiko 48 ostfryzus, 37 iš jų yra melžiamos avys. Vasarą jos ganosi prie pat namų, kad būtų patogu melžti. Kol kas Kristina dukart per dieną savadarbėje medinėje melžimo aikštelėje jas melžia rankomis, nes, sako, gyvuliui didesnis komfortas, o ir pamelžti avis ilgai netrunka - ji viena  visas pamelžia per 40-50 minučių. Jeigu į pagalbą atskuba dukros, tai ir pusvalandžio užtenka. „Mūsų šeima didelė, pamelžti avis nėra vargo", - sako tris dukras turinti ūkininkė. Tik šeimos numylėtinis, trejų metų Vakaris dar nėra didelis pagalbininkas ūkyje.

Vis dėlto atėjo laikas pagalvoti apie melžimo įrangą, nes mokytis išvyko ir paskutinioji dukra. Kristina norėtų kilnojamos melžimo aikštelės. Investicijos nebūtų labai didelės - iki 15 tūkst. litų, tačiau ją pirkti žada tik tada, kai galutinai paaiškės visos naujojo BŽŪP laikotarpio detalės.

Investuos į perdirbimą

Kasdien gaminamus avies pieno sūrius K. Milišiūnienė parduoda pagal užsakymus tiesiai iš ūkio. Sūrių receptus sukūrė pati. Sako, pirmieji metai buvo eksperimentiniai, ieškant tikrojo skonio. Ji gamina kelių rūšių paprastą saldaus pieno sūrį, kuriam nereikia sudėtingų technologijų. „Dabar jau pabandau ir su fermentais „pažaisti". Nors rimtų brandintų sūrių kol kas neketinu gaminti, minkštus fermentinius galbūt pabandysiu. Dar reikėtų panaudoti ir išrūgas, iš kurių galima gaminti rikotos sūrį, taip pat ir gėrimus. Kol kas išrūgas svetimoms kiaulėms atiduodame. Taigi artimiausi planai - ne bandą plėsti, bet perdirbimą tobulinti", - teigia Kristina.

Mėsinės avys taip pat turi savo pirkėjus, atsiranda paklausa ir vilnai. Tik kailiukai lieka skerdykloje. Mėsai per metus Milišiūnai parduoda 200-300 avių, paklausiausia būna ėriena. Iš vyresnio amžiaus avių gamina dešras - skerdykla teikia šią paslaugą.

„Šiek tiek dešrų parduodame, sau pasiliekame. Bet tai nėra nuolatinis verslas, jis neduoda stabilių pajamų. Dešras gaminame tuomet, kai išbrokuojame 5-6 avis", - paaiškina ūkininkai.

Dar viena būtina investicija numatoma būtent į mėsos perdirbimą - ūkininkams dabar labiausiai reikėtų savos skerdyklos, nes ši paslauga nėra pigi - vieno gyvulio skerdimas jiems kainuoja 40 litų. O ir dėl dešrų kokybės jie negali būti tikri, nes patys nekontroliuoja šio proceso. „Reikia patiems perdirbti, tada būsime ramūs. Kaip savoje sūrinėje, kur Kristina viską žino ir pati daro taip, kaip reikia", - kalba J. Milišiūnas.

Tačiau investicijas jie planuoja pagal tai, kiek ir kam užteks turimų lėšų, nes skolintis nenori. Todėl ir šią idėją ketina įgyvendinti tik prasidėjus naujajam BŽŪP laikotarpiui. Pasak Jūrio, jeigu pavyktų atsidaryti skerdyklą ir perdirbti ne tik pieną, bet ir mėsą, tuomet didintų ir bandą.

Produktyvumą aukoja dėl avių sveikatos

Milišiūnai turi ir 150 ha grūdinių kultūrų ūkį - ekologiškai augina žirnius, avižas, kviečius. Ganykloms ir pašarams jie skyrė 100 ha žemės. Sako, toks plotas išmaitintų ir dvigubai tiek avių, ypač turint geras ganyklas. Bet tvartuose vietos yra tik tūkstančiui su trupučiu avių.

Šiemet ganyklose sėjo specialius mišinius avims. Jūris jau įsitikino, kad avims reikia baltųjų dobilų, miglės, svidrės. Anksčiau yra sėjęs užsienietiškų mišinių, bet patyrė, kad jie niekam tikę - po dvejų metų žolės nebeliko.

Didžiausias ganyklų priešas - parazitai. „Profilaktiškai ganyklas apdorojame nuo parazitų, bet jų vis tiek yra. Gelbėjamės apardami žemę, sezonui palikdami pūdymus. Tuomet yra tikimybė, kad didesnė jų dalis žus", - dalijasi patirtimi avių augintojai.

Pašarai avims paruošiami ūkyje, papildomai perkami tik cukrinių runkelių griežiniai, premiksai ir laižalai, jokių kombinuotųjų pašarų jos negauna. Žiemą avių raciono pagrindą sudaro avižos, šiek tiek duodama ir kitų grūdų, jos taip pat šeriamos šienu ir šienainiu. „Sunaudojame visas atliekas - valant lieka skaldytų grūdų, jie puikiai tinka avims šerti. Mėsinėms avims grūdų labiausiai reikia šaltuoju periodu, bet prieaugliui ir pieninėms jų reikia nuolat. Be to, ostfryzų avis palepinus grūdais, daug lengviau jas pamelžti, nes jos jaučia laiką, kada gaus gardumynų ir išsirikiavusios laukia. O šiaip motininės bandos vasarą išganomos ant žolės", - pasakoja avių šėrimo subtilybes Jūris.

Natūraliomis sąlygomis laikomų avių vidutinis produktyvumas per laktaciją siekia 370 kg pieno iš vienos avies, nors, Kristina sako, kad  galima būtų primelžti 600-700 kg pieno, jeigu jas šertų kombinuotaisiais pašarais ir jos ganytųsi geresnėse ganyklose. Tačiau didesnį produktyvumą ji aukoja dėl gyvulio sveikatos. „Nesivaikau produktyvumo, svarbiau - gyvulio sveikata", - sako ūkininkė. Pieninių avių amžius ir taip trumpesnis nei mėsinių, nes pieno gamyba ir intensyvus melžimas greičiau nualina jų organizmą nei vien tik ėriavimasis ir pieno gamyba ėriukams. Jos sparčiai senti pradeda jau apie septintuosius gyvenimo metus.

Avys į lauką išleidžiamos visą žiemą, joms nebaisus ir -30 ^oC šaltis. Jos puikiai jaučiasi pasivaikščiojusios gryname ore, ten gauna griežinių ir grūdų, o per tą laiką galima tvarte suvežti pakratus, šieną ir šienainį - taip saugiau.

Ūkyje vasarą samdomas vienas darbininkas, o žiemą, kai Kristinai ir Jūriui būna daugiausia darbo su ėriavedėmis ir ėriukais, samdomi dar du darbuotojai, tik jie dirba ne visą darbo dieną. Avys šeriamos mechanizuotai, tad lyg ir užtektų vieno žmogaus, bet dėl technologinių ypatybių šeriant turi būti du žmonės.

Avis kol kas kirpo lenkai - jų paslauga yra gerokai pigesnė nei lietuvių. Tačiau Milišiūnai jau sulaukė ir lietuvių, kirpusių avis Ispanijoje, pasiūlymo, kuris yra visai panašus kaip lenkų. Tad jeigu niekas nesikeis, kai vėl ateis laikas kirpti avis, samdys lietuvius - nori savo tautiečius palaikyti.

Avių Lietuvoje sparčiai daugėja

Sunkios ligos, pasidžiaugia Kristina, avių nepuola. Tačiau, kaip ir kiekvienam gyvūnui, rūpestingos priežiūros avims reikia, nes pasitaiko visko. Žiemą užklumpa negalavimai po ėriavimosi, bet tai pavieniai atvejai, kaip ir agalaktija, savaiminiai abortai. Be to, anot K. Milišiūnienės, atsivežęs naują gyvulį į bandą negali būti tikras, kad pasikeitus aplinkai ir mikroflorai nepasireikš jo organizme tūnojusi liga.

„Kai pradėjome ūkininkauti, avių buvo mažai, tai ir ligų nebuvo, nieko nebuvome girdėję nei apie mėlynojo liežuvio ligą, nei apie kitas pavojingas ligas. O kai pradėjome vežtis avis iš visur, tai ir ligos prasidėjo", - mano avių augintoja. Ūkio avys tirtos ir dėl mėlynojo liežuvio, ir dėl kitų ligų - jų banda sveika.

Ūkis turi bandą prižiūrintį veterinarą, bet jį kviečia tik kritiniu atveju, nes tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją baigusi Kristina pati gali padėti aviai ėriuojantis, atstatyti vaisių, sutvarkyti iškritusią gimdą. Daug ko ją išmokė anksčiau ūkyje dirbęs patyręs veterinaras, kuris Kristiną visur vesdavosi kartu ir liepdavo mokytis.

Dabar už ligas didesnę baimę kelia vilkai. Medžiotojai jau perspėjo Milišiūnus, kad netoliese matė vilkų pėdas, bet kol kas jie dar neįsisuko. Daugiau bėdų su valkataujančiais šunimis, kurie puola avis. Ir krankliai retkarčiais patyko silpnesnio gyvulio.

Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje labai padidėjo ir avių, ir ūkių skaičius. Milišiūnai svarsto, kad tam įtakos galėjo turėti išmokos už mėsines avis. Statistika rodo, kad šiuo metu Lietuvoje yra per 100 tūkst. avių, o prieš 3-4 metus jų buvo 56 tūkstančiai. „Kai įteisino išmokas, avių skaičius staigiai šoko į viršų. Juokavome, kad turbūt iš krūmų tos avys buvo ištrauktos - dalis jų, matyt, laikytos neženklintos", - svarsto K. Milišiūnienė, kuri yra ir avių augintojų asociacijos tarybos narė.

Gal aviena atpigs, atsiradus daugiau avių ir augintojų ? Kristina taip nemano. Pasak jos, neteisūs tie, kurie galvoja, kad užauginti avį yra lengva ir pigu, o dabartinės rinkos kainos vos ne vos dengia savikainą. O Milišiūnai sako ūkininkaujantys beveik ekologiškai - nenaudoja augimo stimuliatorių, dirbtinių priedų, netręšia pasėlių. Naudoja tik preparatus prieš parazitus ir cukrinių runkelių griežinius.

„Be to, paklausa avienai didėja, o kai yra paklausa, kainoms mažėti pagrindo nėra", - tvirtina ūkininkė.

Vaikai ūkininkavimo neišsižada

Kristina - žemaitė iš Šilalės, o čia, Dvargaliuose, Jūrio tėviškė. Abu susitiko Biržuose, kai Kristina baigusi studijas gavo paskyrimą į priemiestinį ūkį. Atvykusi dirbti kiaulių fermos vedėja, jauna zooinžinierė patyrė šoką sužinojusi, kad jai teks rūpintis ir avių ferma. „Kai gerai išlaikiau avininkystės egzaminą, dėstytoja sakė, kad dabar galėsiu ir su avimis dirbti. Kategoriškai pareiškiau, kad su avimis niekada nedirbsiu, bet, kaip dažniausiai būna, gyvenimas viską sudėlioja priešingai", - šypsosi Kristina.

Didžiausią gyvenimo prasmę Jūriui ir Kristinai teikia keturi vaikai - trys dukros ir sūnus. Vyriausioji Miglė studijuoja ekonomiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, antroji Aušrė šiemet įstojo studijuoti Baltijos regiono kultūrų Vytauto Didžiojo universitete, Rytė mokosi Vilniaus K. Čiurliono menų mokyklos devintoje klasėje. Namuose liko tik trejų metų Vakaris.

Nors dukros ir pasirinkusios su žemės ūkiu nesusijusias specialybes, jos visiškai nesibodi darbo ūkyje ir padeda tėvams, kiek tik gali. Ir neatmeta minties, kad kada nors gali grįžti dirbti į tėvų ūkį. Darbo darniai šeimai čia niekada nebus per daug.

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2013/09