Saldžiosios paprikos - vienos iš daug vitaminų turinčių daržovių, jos lyderės pagal provitamino A (karotino) ir vitamino C kiekius. Taip pat jose gausu vitaminų P, B₁, B₂, daug kalio, natrio, geležies, fosforo ir magnio druskų.

Norint sėkmingai auginti paprikas, reikia ne tik žinoti aplinkos veiksnių įtaką augalų produktyvumui, bet ir stengtis palaikyti optimalias jų augimo sąlygas.

MIKROKLIMATO VEIKSNIŲ ĮTAKA SALDŽIOSIOMS PAPRIKOMS

Temperatūra

Temperatūros režimas - vienas iš svarbiausių saldžiųjų paprikų auginimo veiksnių. Jos auga lėtai ir reikalauja aukštos temperatūros vystymosi, vaisių mezgimo ir jų formavimosi metu. Palankiausia dienos temperatūra - 28-29 ^oC, optimali temperatūra naktį - 17-20 ^oC. Esant 14-15 ^oC ir aukštesnei temperatūrai negu 35 ^oC, augalai nustoja augti.

Paprikos labiausiai kenčia dėl šilumos trūkumo ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, taip pat butonizacijos ir žydėjimo metu. Esant žemesnei negu 20 ^oC temperatūrai, pristabdomas augalų augimas, todėl užtrunka vaisių formavimasis ir nokimas.

Saldžiosios paprikos nepakenčia skersvėjų, didelių dirvos ir oro temperatūros svyravimų (daugiau negu 15 ^oC). Kai temperatūra aukšta, paprikos formuoja smulkius, netaisyklingos formos vaisius. Paros temperatūra turėtų būti 22 ^oC. Po karštos dienos pažeminus temperatūrą, augalai formuoja stambesnius vaisius. Sezono pabaigoje nakties temperatūrą galima sumažinti iki 17 ^oC, tačiau reikėtų padidinti temperatūrą dieną.

Skirtumas tarp nakties ir dienos temperatūros augalų augimui reguliuoti yra mažiau svarbus negu vidutinė paros temperatūra. Reguliuojant skirtumą tarp dienos ir nakties temperatūros siekiama, kad augalai gausiau žydėtų ir megztų, o reguliuojant paros temperatūrą galima paspartinti vaisių vystymąsi ir nokimą.

Grunto temperatūra šiltnamyje neturėtų būti žemesnė kaip 19 ^oC. Kai gruntas įšyla per 20 ^oC, greičiau formuojasi ir dera vaisiai, o esant žemai grunto temperatūrai (15 ^oC), skatinamas augalo vegetatyvinis augimas, krenta žiedai, vaisiai būna smulkūs.

Šviesa

Saldžiosios paprikos - šviesamėgiai augalai. Kuo didesnis apšvietimas, tuo didesnis vaisių derlius. Pomidorai, trūkstant šviesos, tįsta, o saldžiosios paprikos tarsi apmiršta ir ištisomis savaitėmis nebeauga. Atžalos tampa trapios, lapai pagelsta arba krenta, taip pat krenta pumpurai ir užuomazgos. Augalai vėliau dera, gaunamas mažesnis derlius. Augalų augimo ir vystymosi, o ypač vaisių formavimosi metu apšvietimas turėtų būti ne mažesnis negu 12 tūkst. liuksų.

Drėgmė

Paprikos reiklios oro ir dirvos drėgmei. Palyginti su pomidorais saldžiosios paprikos reikalauja didesnės oro drėgmės. Optimali oro drėgmė - 70-80 proc. Esant tokiai oro drėgmei, augalai geriau mezga ir padidėja vaisių skaičius ant augalo. Saldžiosioms paprikoms derant dirvos drėgmė turi būti didesnė. Optimali dirvos drėgmė iki derėjimo - 70-80 proc., derėjimo metu - 80-90 procentų.

Jei dirva sausa, sumažėja pumpurų ir užuomazgų skaičius, lapai per anksti gelsta ir miršta. Vaisiai būna smulkūs, nekokybiški, vėliau sunoksta. Jeigu dirva per šlapia, mažiau patenka oro prie šaknų, pablogėja šilumos režimas, augalai pradeda sirgti pašaknio ligomis, miršta lapai, mažėja derlius.

Skirtingai negu pomidorus saldžiąsias paprikas reikia laistyti šiltu vandeniu ir dažnai, bet negausiai. Jei augalai laistomi šaltu vandeniu (temperatūra žemesnė negu 15 ^oC), sulėtėja vandens ir maisto medžiagų pasisavinimas. Augalai nustoja augti, vėliau žydi ir dera. Kai dirva šalta, suslėgta, per šlapia, masiškai krenta žiedai ir užuomazgos, augalai pradeda sirgti juodąja kojele ir kitomis grybinėmis ligomis. Nuo to, ar augalai laistomi teisingai, priklauso vaisių sienelės storis.

Dirvos drėgmės svyravimai turi įtakos ląstelių sluoksnio susidarymui pumpurų ir užuomazgų laikymosi vietose, todėl, esant dideliems drėgmės svyravimams, užuomazgos per anksti krenta. Kai per didelė oro drėgmė, blogai dygsta žiedadulkės. Be to, ant vaisių formuojasi pelėsis, jie pūna. Bet kai oro drėgmė per maža, šiltnamiuose ant augalų pasirodo erkės.

Saldžiosioms paprikoms labai svarbu, kad dirvoje netrūktų oro. Jo trūkstant, sustoja augalo augimas, sutrinka maisto medžiagų pasisavinimas. Oras reikalingas dirvoje esantiems mikroorganizmams, kurie padeda augalui pasisavinti maisto medžiagas.

Maisto medžiagų poreikis

Saldžiosios paprikos sunaudoja daugiau maisto medžiagų negu pomidorai. Ankstyvuoju augimo tarpsniu (nuo sudygimo iki žydėjimo) paprikos labiau reiklios azoto trąšoms, o žydėjimo, vaisių formavimo ir nokimo metu - fosforo ir kalio.

Paprika sunaudoja daug kalio iš dirvos, todėl jas reikia papildomai tręšti kalio trąšomis. Visos vegetacijos metu paprikos labai reiklios magniui. Jo trūkstant, apmiršta augalų lapai, sumažėja derlius, pablogėja vaisių kokybė. Maisto medžiagų trūkumas bei jų perteklius turi neigiamos įtakos vaisių kokybei ir ankstesniam derliui.

Per didelis azoto kiekis aktyvina vegetatyvinės masės augimą, tačiau lėčiau noksta vaisiai, augalai greičiau suserga. Per didelis fosforo ir kalio kiekis sulėtina vegetatyvinės masės augimą, todėl taip pat sumažėja ir augalų derlius.

Kad saldžiosios paprikos normaliai augtų ir vystytųsi, reikalingi ir mikroelementai - boras, cinkas, molibdenas, manganas. Trūkstant mikroelementų, blogai vystosi augalų vegetatyvinė masė, lapai būna smulkūs, deformuoti.

Iš dirvos sunaudojamų maisto medžiagų kiekis priklauso nuo vaisių sunokimo laipsnio: skinant biologinės brandos vaisius, maisto medžiagų sunaudojama daugiau negu juos skinant techninės brandos.

AUGIMO SUTRIKIMAI IR FIZIOLOGINĖS LIGOS

Neinfekcines fiziologinės kilmės ligas sukelia abiotiniai (nebiologiniai) veiksniai. Jos atsiranda dėl kelių priežasčių: dėl blogos dirvos struktūros, neteisingo vandens režimo, maisto medžiagų trūkumo arba pertekliaus, neteisingo cheminių apsaugos priemonių naudojimo. Šie sutrikimai susiję ir su mikroklimatu, t. y. šviesa, temperatūra ir kt. Neinfekcinės ligos silpnina augalą, sutrikdo jo augimą, sudaro sąlygas infekcinėms ligoms plisti.

Krenta užuomazgos. Tam įtakos turi per žema (žemesnė negu 10 ^oC) ir per aukšta (per 30 ^oC) temperatūra, šviesos trūkumas (mažiau negu 4 000 lk), per maža oro drėgmė (apie 50 proc.), drėgmės trūkumas dirvoje. Užuomazgos krenta, trūkstant dirvoje azoto ir boro. Jei augalas perkrautas vaisių, užuomazgos taip pat krenta. Jų kritimo priežastis gali būti ir liga.

Vysta augalai. Tam įtakos turi per maža ir per didelė dirvos drėgmė, per žema dirvos temperatūra. Jei augalai pertręšti azoto trąšomis, jie gali pradėti vysti. Vytimo priežastis gali būti uždruskėjęs gruntas bei susidaręs kietas dirvos padas.

Gelsta lapai. Augalų lapai gelsta trūkstant azoto ar magnio. Jeigu šaknys blogai aprūpinamos oru, augalų lapai taip pat pradeda gelsti. Lapų geltimo priežastis gali būti ir geležies pasisavinimo sutrikimas. Jei gelsta tik apatiniai lapai, tai gali būti augalo senėjimo priežastis. Jei šaknys pažeistos kenkėjų, augalų lapai taip pat gali gelsti.

Sukasi lapai. Augalų lapai gali suktis dėl kelių priežasčių. Viena jų - netolygus lapo augimas, t. y. lapo centrinė gysla auga greičiau negu lapalakštis. Kita priežastis - kalio bei boro trūkumas (kai sukasi apatiniai lapai), magnio, cinko, molibdeno trūkumas (kai sukasi viršutiniai lapai). Tam turi įtakos ir per aukšta oro temperatūra. Jei augalus puola kenkėjai (voratinklinės erkutės, amarai), jų lapai irgi gali suktis.

Vaisiai ilgai nenusispalvina. Tam turi įtakos augalų pertręšimas azoto trąšomis Per intensyvus augalų laistymas turi neigiamos įtakos vaisių nokimui.

Vaisiai smulkūs. Kai augalai auga itin vešliai, vaisiai būna smulkūs. Tam taip pat turi įtakos žemos ir aukštos temperatūros, žemas pH lygis.

Vaisiai nekokybiški, negražios formos. Tam įtakos turi žema temperatūra apsidulkinimo metu. Kai kurie kenkėjai gali pažeisti labai mažų vaisių audinius. Šie pažeidimai išryškėja vėlesniais vaisiaus brendimo etapais. Be to, kai trūksta šviesos, augalai nereguliariai laistomi, vaisiai irgi būna nekokybiški.

Antocianinis vaisių-lapų nusispalvinimas. Šio sutrikimo priežastis gali būti fosforo trūkumas arba perteklius. Tuomet augalai kaupia raudoną pigmentą - antocianą. Be to, tam įtakos turi per didelis amonio azoto kiekis, o taip pat žema temperatūra bei vandens stoka.

Viršūninis vaisių puvinys. Jis pasireiškia vaisių šonuose, skirtingai negu pomidorų vaisiuose - vaisiaus viršūnėje. Tam įtakos turi kalcio trūkumas, kuris gali būti susijęs su dideliu dirvos drėgmės svyravimu, dideliu azoto trąšų kiekiu arba šaknų pažeidimu (pvz., purenant dirvą). Kita priežastis - padidintas kalio ir natrio jonų lygis dirvoje (jų suma neturi viršyti kalcio kiekio). Sausas ir karštas oras taip pat yra šios ligos priežastis.

Sausos dėmės ant vaisių. Jos pasirodo pusiau sunokusių vaisių galuose. Jei aplinka drėgna, vaisius pradeda pūti. Šios ligos priežastis - neteisingas laistymo režimas.

Vaisių sutrūkinėjimas. Vaisių įtrūkimų gali atsirasti, kai jų augimo metu yra didelė oro drėgmė (per 85 proc.). Taip pat vaisiai gali įtrūkti dėl didelio spaudimo šaknų zonoje, kai naktį oro temperatūra žema, o grunto temperatūra aukšta. Šviežių, drėgnų įtrūkimų gali atsirasti, kai aukšta temperatūra arba kai trūksta kalcio.

Vaisių perlamutrinis nusispalvinimas. Ant saulėtoje pusėje esančių vaisių susidaro vandeningos dėmės, jų vietoje vėliau atsiranda perlamutrinio (sidabro) atspalvio įdubimai. To priežastis - aukšta temperatūra vasarą, ypač kai vaisių nepridengia lapai ir jie nudega.

Saulės nudegimas. Vasaros metu, kai šviesos intensyvumas ypač didelis, vaisiai gali nudegti. Ant jų atsiranda nekrotinių arba balsvų dėmių. Žali vaisiai labiau jautrūs tiesioginiams saulės spinduliams negu sunokę. Iš išorės tai gali būti panašu į viršūninį puvinį. Jei ant pažeistos vietos patenka grybas, ji pajuosta.

Neišsivystę vaisiai. Paprastai tai stipriai deformuoti vaisiai, turintys mažai arba vaisai neturintys sėklų. Jie susiformuoja žydėjimo metu. Žiedai, iš kurių susiformuoja tokie vaisiai, būna dideli ir platūs, ilgai nekrenta. Šio sutrikimo priežastis - žema temperatūra dieną, maža oro drėgmė.

Vidinės išaugos vaisiuose. Jų atsiranda, jei žydėjimo metu ilgą laiką oro temperatūra buvo žema (žemiau 20 ^oC).

Vaisių dėmėtumas. Kai vaisiai būna 7,5 cm skersmens, ant jų susidaro dėmės - nuo pilkos iki juodos spalvos. Jos susiformuoja pavieniui arba grupėmis. Vaisiams nokstant, dėmių spalva kinta, jos pasidaro žalios, pilkai rudos arba geltonos. Vaisiai būna nekokybiški. Šio fiziologinio sutrikimo priežastis - sutrikęs kalcio balansas. Šis sutrikimas pasireiškia, kai dirvoje yra mažai kalio, o augalai gausiai patręšti azoto bei kalio trąšomis. Dažniausiai dėmės ant vaisių susidaro rudenį, kai atšąla oras, sutumpėja dienos.

Praktiniai patarimai

Paprastai vaisių derlius skinamas praėjus 7-8 savaitėms po žydėjimo. Vaisiai skinami techninės arba biologinės brandos tarpsniu. Geriau juos skinti techninės brandos tarpsniu, tada likusieji vaisiai bei užuomazgos gaus daugiau maisto medžiagų ir greičiau augs. Skinant vaisius techninėje brandoje jų derlius būna 2,5-3 kartus didesnis negu juos skinant biologinės brandos periodu. Jei vėluojama nuskinti, gaunamas 30-50 proc. mažesnis derlius.

Julė JANKAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2013/09