Vasarą važiuojant link Biliūnų kaimo, neįmanoma nepastebėti didelių ir gražių kviečių laukų.  Jokio  stebuklo  - juk čia žemę dirba Jonas Pakalnis. Sukaupęs daugiau nei 50 metų agronomo patirtį, ūkininkas puikiai žino, kaip prižiūrėti laukus, kad ne tik derlius būtų geras, bet ir žemė neliktų nualinta.

Jono Pakalnio ūkis Kupiškio rajone pagal deklaruojamą žemės plotą yra pats didžiausias - 959 ha, dukros Jurgitos Pakalnytės valdos - 61 ha. Ūkis pradėtas kurti prieš 18 metų.  2001-aisiais Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos surengtame konkurse „Metų ūkis" J. Pakalnio ūkiui buvo pripažinta pirmoji vieta.  Tradiciniame  konkurse ūkis apdovanotas dar daug kartų, tačiau ūkininkas nelinkęs sureikšminti konkursų ir užimamų vietų:  „Svarbiausia darbą nudirbti, o tik tada dalyvauti konkursuose."

Kilęs J. Pakalnis iš Širvintų rajono, Bagaslaviškio parapijos. Tėvai, paprasti valstiečiai, turėjo šiek tiek žemės. Jonas jau 34 metai kaip gyvena ir dirba Kupiškio rajone: vadovavo „Sakalo" kolūkiui, tačiau, kai kolchozai griuvo  ir nebeliko darbo,  teko laikinai apleisti žemės ūkį.  Pradėjo tada savo verslą Jonas visiškai ne pagal profesiją - ėmėsi gaminti laidus ir kabelius. Bet trauka žemei buvo didesnė - visus uždirbtus pinigus jis investavo į ūkį: pirko techniką, tvarkė  pastatus, įrengė sandėlius, išsinuomojo žemės. Prieš aštuoniolika metų pradėjęs nuo 100 ha, ūkininkas svajojo sukurti stiprų 1 000 ha ūkį.  Ir štai jau dešimtmetis, kaip tikslas pasiektas - šiandien žemdirbys kartu su dukra Jurgita valdo 1 020 ha, iš kurių 300 ha - nuosava žemė, o kita dalis nuomojama. Pagrindinė kryptis - augalininkystė,  bet ūkis turi ir sėklininkystės ūkio statusą.

Sėklininkystės ūkio kryptis

Pradėjęs ūkininkauti, Jonas, kaip agronomas, ketino verstis tik sėklininkyste.  Tačiau ši kryptis jo ūkyje įdiegta vėliau, mat tik prieš dešimt metų jis pradėjo po truputį dauginti sėklą. Šiuo metu sėklininkystės plotai ūkyje užima 243 ha, iš jų daugiausia  dobilų - 143 ha. Šiemet augo trijų veislių dobilai: vokiški Titus - 108 ha, Arimaičiai - 20 ha ir Radviliai - 15 ha. Augino ir naują motiejukų veislę Gintaras 2  (10 ha), taip pat  Respect veislės žirnius (18 ha),  72 ha plote derėjo vasariniai kvietrugiai Nydex.  Vidutiniškai sėklinių grūdų ūkininkas prikulia 200 t, o daugiamečių sėklinių žolių  - 50 t. Realizuodamas sėklą bendradarbiauja su „Dotnuvos projektais", tik vokiškos veislės dobilus parduoda  Vokietijai. 
Sunkumų su sėklinių grūdų ir žolių džiovinimu bei sandėliavimu biliūniškiui nekyla.  Sėklinių grūdų sandėlis yra pačiuose Biliūnuose, vienu metu ten gali tilpti 700-800 tonų. O daugiamečių sėklinių žolių sandėlis ir džiovykla - namie, kontoros pastate, kur galima paruošti ir išdžiovinti iki 100 tonų žolių sėklų.  Pastarojoje džiovykloje  naudojama  unikali technologija, kurią ūkininkui pasiūlė mokslininkai: saulės įkaitintas skardinis stogas šildo orą ir tarsi saulės kolektorius naudojant aktyviąją ventiliaciją iš apačios džiovina sėklą. Tokiu būdu sėkla išdžiūna labai greitai ir  neprarandamas jos daigumas.
Prakalbus apie selekcinį mokestį, ūkininkas neslepia, kad nors mokestis ir reikalingas, tačiau keblumų yra nemažai. Bene didžiausia problema yra tai, kad įmonės, kurios turi sėklinę medžiagą,  valdo rinką ir sėklininkystės statusą turintiems ūkiams neparduoda aukštesnės nei C2 kategorijos sėklos, todėl kitų metų gaunamas derlius jau yra C3 kategorijos, kurio negalima nei aprobuoti, nei sertifikuoti. Taigi sėkla lieka nesertifikuota, o už veislę mokėti vis tiek reikia.
 Jonas Pakalnis atkreipė dėmesį į tai, kad rinką valdančios įmonės sertifikuota sėkla pajėgios aprūpinti tik 15 proc. viso reikalingo Lietuvai sėklų kiekio. Ūkininko manymu, geriausia būtų, kad įmonės  galėtų parduoti bent jau C1 kategorijos sėklą sėklininkystės statusą turintiems ūkiams ir leistų jiems toliau ją dauginti bei platinti. Tada galbūt sertifikuota sėkla pavyktų užsėti  50-70 proc. šalies pasėlių.  Dabar ūkininkams nesertifikuotą sėklą parduoti draudžiama.  „Tai sakykit, ką daryt tam   ūkininkėliui, kuris turi 10-15 ha žemės ir neturi jokių sąlygų užsiauginti, išsidžiovinti, sandėliuoti ar juolab sėklą beicuoti? Tai jis ir sėja tokią, kokią turi. O kenčia derlius", - retoriškai klausia ir pats atsako J. Pakalnis. Jam pritaria  draugas, agrarinių mokslų daktaras Jurgis Chlevickas, kurio manymu, visos sėklininkystės įmonės siekia kuo didesnio pelno, pamiršdamos  smulkius ūkininkus, kuriems irgi reikia geros sėklos. Abu vyrai įsitikinę, kad rimtų reformų turėtų imtis Žemės ūkio ministerija.

Tikslas - derlinga žemė

 Šiais metais J. Pakalnis augino 213 ha vasarinių rapsų ir  600 ha grūdinių kultūrų: žieminių kviečių, salyklinių miežių ir vasarinių kviečių. Kadangi Kupiškio žemės priskiriamos prie mažiau derlingų, gaunamas derlius yra laikytinas normaliu: rapsų prikulta vidutiniškai  2,5-3,0 t, žieminių kviečių - 6,0, salyklinių miežių - 4,0, vasarinių kviečių - 5,0 tonos iš hektaro . Ūkininkui, kaip minėta, problemų su grūdų laikymu ir džiovinimu nėra - Skapiškio miestelyje yra 3 tūkst. tonų pramoninis grūdų sandėlis. Ten grūdai laikomi tol, kol supirkimo kaina palankiausia.
J. Pakalnio ūkyje įgyvendinta penkių laukų sėjomaina. Vidutinis vieno lauko dydis 180-190 ha. Apie 40 ha yra už sėjomainos ribų.  Rotacija laukuose vyksta taip: pirmame lauke - pūdymas,  vasariniai rapsai ir nedideliame plote  baltosios garstyčios; antrame - žieminiai kviečiai; trečiame - miežiai ir dobilų įsėlis; ketvirtame  - dobilai sėklai; penktame lauke - vasariniai kviečiai.

 Kaip teigia ūkininkas, tokia seka pasirinkta siekiant, kad po varpinių kultūrų nebūtų auginamos vėl varpinės. Todėl  sėjamos tarpinės kultūros: dobilai, baltosios garstyčios.  Šiuos augalus Pakalnis sėja rugpjūčio pabaigoje nuėmęs derlių, o spalio gale jau juos nupjauna ir susmulkina. Baltosios garstyčios veikia kaip žalioji trąša: jos įterpiamos kaip kryžmažiedė kultūra, kuri surenka iš dirvožemio visus nitratų likučius ir perdirba juos į organines medžiagas.  Garstyčios dar turi ir fitoncidinių savybių - apvalo dirvožemį nuo grybinių ligų. Ūkininkas neįsivaizduoja sėjomainos be ankštinių augalų, todėl augina dobilus sėklai. Jie pagerina dirvožemio struktūrą, kaupia humusą ir mineralines medžiagas.
J.Pakalnio nuomone, ūkininkai, kurie nesilaiko bent minimalių sėjomainos principų, labai nualina žemę. Sėjant tas pačias kultūras į tą pačią vietą, nuolat beriant trąšas, dirvos derlingumas ilgainiui mažėja. „Mūsų tikslas - ne tik pinigai, bet ir palikti gerą žemę", - nusišypso ūkininkas.

Jonas Pakalnis žemes dirba Kupiškio ir Skapiškio seniūnijose. Būtent šiose seniūnijose esančios žemės yra priskiriamos prie mažiau palankių ūkininkauti.  Jų derlingumas siekia 38-44 balus.  Norėdamas palaikyti žemių derlingumą, ūkininkas yra ne tik sėjomainos, bet ir protingo tręšimo šalininkas. Ūkyje atliekami dirvožemio tyrimai ir tręšiama daugiau ten, kur trūksta mineralinių medžiagų. Laukai tręšiami  mineralinėmis trąšomis,  duodama šiek tiek ir mikroelementinių - vis tik nesinori atsilikti nuo naujovių. Tačiau ūkininkas skeptiškai vertina trąšų platinimo įmonių politiką, kai teigiama, kad reikia gausiai naudoti įvairias mikroelementines trąšas : „Jei dirvą dirbi gerai, viską darai lauku, tada ir tų mikroelementų turi užtekti. Koks man skirtumas, ar šiaudai supus už mėnesio, ar už trijų."

ES parama - didžiulė paspirtis

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą parama pasinaudota tris kartus: du kartus projektus teikė Jonas Pakalnis,  vieną - dukra Jurgita.  Įsigijo technikos už 1,5 mln. litų, iš kurių 800 tūkst. kompensavo mūsų valstybė ir  ES Kaimo plėtros fondas. Nusipirko kombainą, tris traktorius, purkštuvą, sėjamąją su skutikliu, plūgą, universalią valomąją ir kaušinį elevatorių. Galimybė pasinaudoti  finansine parama pagal Kaimo plėtros programą davė didžiulę paspirtį ūkiui. Jonas įsitikinęs, kad be paramos nebūtų pasiekęs tokių rezultatų.  Kalbėdamas apie tolimesnę ūkio plėtrą, žemdirbys neslepia ketinąs rengti dar vieną projektą:  su dukra norįs įsigyti galingą kombainą.

Prakalbus apie ekologišką ūkininkavimą, Jonas tik nusišypso: „Kažkada priklausiau Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijai ir daug svarsčiau apie galimybę  pereiti prie ekologiško ūkininkavimo. Nors išmokos geros, bet aš  nerizikavau."  Ūkininko manymu, net ekologiškai ūkininkaujant vis tiek reikia kokios nors trąšos, o ekologinio ūkininkavimo reikalavimai  griežti, neleidžiamos jokios mineralinės trąšos. Tada reikėtų auginti dar ir gyvulius, kad galėtum tręšti pasėlius mėšlu. Deja, tokių galimybių nėra. Kitu atveju, derlius mažėja, žemė prastėja ir ūkis regresuoja.

Vasarą ūkyje dirba dvidešimt žmonių: vienuolika yra pastovūs darbuotojai, o likusieji priimami sezono metu. Žiemą, kai darbų praktiškai nėra, darbuotojai gauna mėnesį atostogų, o likusį laiką prižiūri techniką, pastatus, ruošiasi sezoniniams darbams.  Rudenį darbuotojų laukia ne tik įprasti žemės ūkio darbai: valomi melioracijos grioviai - kertami krūmai, medeliai.  Visa tai daroma savomis lėšomis. 
Pats Jonas nebedirba fizinių darbų, važinėja po laukus, prižiūri, kad visi darbai ūkyje vyktų sklandžiai.  Aktyviai padeda  Jurgita - ji yra atsakinga už buhalteriją ir visus ūkio dokumentus.  Kalbėdamas apie išpuoselėto ūkio tęstinumą, Jonas ramus - jis neabejoja, kad pradėtus darbus tęs  Jurgita.

Paklaustas apie pomėgius, biliūniškis tik nusišypso: „Geriausias hobis - vaikščioti po laukus."  

Nieko ir nebepridursi: geriausias darbas yra tuomet, kai jis tampa malonumu.

Justina  ŠULNIUTĖ

Mano ūkis, 2013/09