Ekologinių žemdirbystės sistemų kūrėjus ir naudotojus vienija bendras tikslas - saugi aplinka, švarūs vandenys, savitas natūralus kraštovaizdis ir sveikas maistas. Ekologinio ūkininkavimo tradicijos Lietuvoje gilėja ir jau yra ūkių, savo patirtį matuojančių dešimtmečiais. Ko galima iš jų pasimokyti?

Ekologinį ūkininkavimą skatinančios išmokos, išvykos į pažangiausius, gilias tradicijas turinčius Vakarų Europos šalių ekologinius ūkius jau davė rezultatų. Vis didesnę patirtį sukaupiantys ekologinių ūkių šeimininkai gerina sėjomainas ir kai kurie sugeba išauginti dirvožemio našumą atitinkantį produkcijos kiekį. Deja, ūkių pelningumas, sprendžiant pagal apsirūpinimą technika ir kitomis priemonėmis, palyginti su įprastinės žemdirbystės ūkiais, yra gerokai mažesnis. Matyt ekologinių ūkių sėkmingai plėtrai ir patirtai derliaus sumažėjimo kompensacijai papildomų agrarinės aplinkosaugos išmokų nepakanka, o ekologinės produkcijos supirkimo kainos mažai viršija įprastos gamybos produkcijos kainas.

Piktžolės, piktžolės ir dar kartą piktžolės

Ekologiniuose ūkiuose viena iš didžiausių problemų, dėl kurios gaunami maži derliai, - pasėlių piktžolėtumas.

Skiriamos trys piktžolėtumo ribos:

1) fitocenologinė, kai piktžolių tiek, kad jos nedaro apčiuopiamos žalos kultūrinių augalų pasėlio produktyvumui;

2) kritinė, kai jau mažina pasėlių derlingumą, tačiau žala mažesnė negu piktžolių naikinimo savikaina;

3) ekonominė, kai piktžolių daroma žala didesnė negu jų naikinimo savikaina.

Tiesa, atskirų piktžolių žalingumo laipsnis labai nevienodas. Žalingiausios - daugiametės piktžolės - turėtų būti sunaikintos pareinamuoju į ekologinį ūkininkavimą laikotarpiu. Kai kurie tyrimai rodo, kad iš trumpaamžių žalingiausios piktžolės - kibieji lipikai, dirviniai garstukai, baltosios balandos, dirvinės smilguolės, bekvapiai šunramuniai, tuščiosios avižos ir kitos. Kuo žalingesnės piktžolės, tuo mažesnis jų skaičius padaro daugiau žalos kultūriniams augalams. Apibendrinant galima teigti, kad dviskilčių piktžolių žalingumo slenkstis, kai racionalu naudoti įvairias priemones joms naikinti, - 40-50 vnt. m^-2.

Daugelyje aplankytų ekologinių ūkių pasėlių piktžolėtumas siekė fitocenologinę ribą. Sėkmingą piktžolių kontrolę reikėtų sieti su įvairiarūšių augalų sėjomaina, pasėlių akėjimu ir tarpueilių purenimu. Negalint piktžolių naikinti herbicidais, pasėlių akėjimas yra viena iš svarbiausių piktžolių kontrolės priemonių. Necheminė piktžolių kontrolė pranašesnė už cheminę aplinkosaugos ir bioįvairovės išsaugojimo požiūriu, tačiau mažiau efektyvi piktžolių sunaikinimo atžvilgiu.

Piktžolių mechaninė kontrolė sudėtingesnė, kadangi jos efektyvumą labiau lemia dirvožemio fizikinė būklė ir drėgmės sąlygos, piktžolių ir pasėlio išsivystymo laipsnis, trumpesnis panaudojimo periodas. Akėjimo efektyvumas priklauso nuo akėjimo intensyvumo ir meteorologinių sąlygų. Svarbu, kad po akėjimo metu diena kita būtų be lietaus ir piktžolės sudžiūtų. Žinotina, kad intensyviausiai piktžolės dygsta pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje. Jų nesunaikinus šiuo laikotarpiu, piktžolių žala javuose ypač didėja vėliau. Joniškėlio bandymų stotyje buvo atlikti ekologiškai augintų žieminių kviečių, avižų ir žirnių pasėlių akėjimo austriškomis spyruoklinėmis akėčiomis „Regent" poveikio tyrimai.

Kada geriausia akėti

Tyrimai parodė, kad žieminių kviečių pasėlį akėti verta pradėti dar rudenį, po sudygimo, vėliau kartoti krūmijimosi metu. Tada piktžolės būna dar silpnai įsitvirtinusios dirvoje ir, ypač sausesniu periodu, jas pavyksta sunaikinti. Pavasarį sudygusios piktžolės sunaikinamos pavasariniu akėjimu, kurį galima kartoti kelis kartus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad daugelis žieminiuose kviečiuose plintančių piktžolių yra žiemojančios, jų nesunaikinus rudenį, pavasarį būna stipriai įsitvirtinusios dirvoje, todėl akėjimo efektyvumas nėra didelis. Efektyviausias dukartinis akėjimas rudenį, esant 2-3 lapelių tarpsniui, ir pavasarį, krūmijimosi pabaigoje; taip akėjant piktžolių skaičius sumažėjo 31,8 proc., orasausė masė - 75 procentais.

Akėjimo įtaka trumpaamžių piktžolių plitimui žieminių kviečių pasėlyje

Ekologinėje sėjomainoje avižų pasėlį (vyravo baltosios balandos, dirviniai garstukai, trikertės žvaginės) akėjant vieną kartą prieš javų sudygimą, piktžolių buvo sunaikinta mažai - vos 5,2 proc. Vėlyvesni akėjimai, sudygus piktžolėms, augalams esant 2-3 lapelių tarpsnio ir dukartinis akėjimas 2-3 lapelių bei krūmijimosi tarpsniais, buvo efektyvesni, nes piktžolių kiekis išliko gerokai mažesnis, atitinkamai 61,5 ir 69,4 proc., palyginti su neakėtais. Piktžolių orasausės masės pokyčiai dėl akėjimo buvo analogiški.

Akėjimo įtaka trumpaamžių piktžolių plitimui avižų pasėlyje

Akėjimo efektyvumas paprastaui būna mažesnis žirnių pasėlyje, todėl kad, siekiant nepažeisti traškių augalų, tenka mažinti akėčių atakos kampą, tada mažiau sunaikinama ir piktžolių. Nuakėjus žirnių pasėlį, sunaikinama nemažai piktžolių, tačiau dėl išretėjusio pasėlio piktžolės vėl kyla augti. Ypač tai ryšku antroje vasaros pusėje, kai žirniai pradeda bręsti ir dėl silpno stiebo gausiau užlijus išgula. Daugiau piktžolių masė sumažėjo žirnius nuakėjus 2-3 lapelių tarpsniu.

Akėjimo įtaka trumpaamžių piktžolių plitimui žieminių kviečių pasėlyje

Tiesa, pasėlio akėjimas nurodytais terminais nežymiai (0,3-10,9 proc.) mažino augalų skaičių, tačiau derliui, išlikus optimalaus tankumo pasėliui, esminės neigiamos įtakos neturėjo. Labiausiai (5,1 proc.) žirnių derlius sumažėjo nuakėjus du kartus - po sudygimo ir krūmijimosi tarpsniais.

Pažangą skatina ir konkursai

Siekiant skatinti ekologinių ūkių plėtrą ir pažangą Žemės ūkio ministerija kasmet rengia Pažangiausio ekologinio ūkio konkursą. Šiemet vertinimo komisija aplankė sertifikavimo institucijos „Ekoagros" rekomenduotus 14 ekologinių ūkių. Akivaizdu, kad jų šeimininkai pastaraisiais metais įdiegė nemažai naujovių ir sukaupė didelę patirtį, tad tikrai yra iš ko pasimokyti. Vienas pažangiausių ekologinių ūkių -Vytauto Zurbos ūkis Biržų rajone, Pitiškių kaime. Tai įvariašakis smulkus šeimos ūkis (dirba 10,66 ha žemės plotą), kuriame plėtojama augalininkystė, daržininkystė ir sodininkystė.

Lauko sėjomainoje V. Zurba augina žieminių rugių ir žieminių vikių mišinį, žirnius, kmynus. Esant reikalui, laiko juodąjį pūdymą. Būtų gerai, kad sėjomainą paįvairintų pusiau juodu pūdymu. Mūsų tyrimai parodė, kad intensyviu piktžolių dygimo periodu pavasarį verta piktžoles naikinti vienaip ar kitaip purenant - perariant, kultivuojant, akėjant, o gegužės viduryje pasėti baltąsias garstyčias ar kitus trumpo vegetacijos periodo augalus žaliajai trąšai. Juodasis pūdymas efektyviausiai naikina daugiametes ir trumpaamžes piktžoles, tačiau šiltuoju periodu juodajame pūdyme vyksta intensyvesnis humuso skaidymasis negu užimtajame. Be to, užimtajame pūdyme augalais padengtas dirvos paviršius labiau apsaugo dirvožemį nuo neigiamo atmosferos reiškinių paveikio fizikinėms savybėms, ypač struktūrai.

Žieminių rugių ir žieminių vikių mišinys - vertingas pasėlis ir dirvožemio našumo palaikymo ir finansiniu požiūriu. Rugius su vikiais noriai perka perdirbimo įmonės, ypač eksportuojančios produkciją užsienio šalims

Daržo sėjomainoje V. Zurbos ūkyje stengiamasi palaikyti didelę bioįvairovę. Auginamos bulvės, morkos, burokėliai, kopūstai, daržo žirniai, pupelės, porai, česnakai, petražolės. Taip pat ir mažiau populiarios - pastarnokai, porai, kalendros, griežčiai, topinambai, ridikai, ropės, avinžirniai. Daržo sėjomainoje piktžolės naikinamos tarpueilių purenimu, tačiau neišvengiama ir pasėlių ravėjimo, o tai didina savikainą. Ūkininkas džiaugiasi nauja patogia apmokėjimo forma padieniams darbininkams - paslaugų teikimo kvitais.

Komisija Biržų r. ūkininką V. Zurbą apdovanojo už pasiekimus plėtojant ekologinę augalininkystę, daržininkystę ir sodininkystę. Ūkininką sveikina Biržų rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius (kairėje)

Dar daugiau kruopštumo ir žinių prireikia ekologinę gyvulininksytę plėtojantiems ūkiams. Keliami vis didesni reikalavimai, padedantys tausoti gyvulių sveikatą - įvairiarūšis racionas, apsauga nuo stresų, galimybė laisvai judėti, jų poreikius atitinkančios laikymo sąlygos ir pasivaikščiojimo lauke galimybė tvartiniu laikotarpiu. Vienas pavyzdinių ūkių - Elvyros Pekarskienės Molėtų rajone Alantos seniūnijoje. Šiame 300 ha ūkyje, siekiant apsirūpinti savais pašarais, auginamos avižos, kviečiai, rugiai, kuriems geru priešsėliu tampa daugiametės žolės ir ganyklos, o organine trąša - mėšlas. Ūkyje dėmesys koncentruojamas ekologinei pieninei gyvulininkystei, laikoma 40 melžiamų karvių su prieaugliu, jos ganomos laisvai, užtikrinamos geros sąlygos ir ganykliniu, ir tvartiniu laikotarpiais.  

Pažangiausio ekologinio ūkio konkurso pirmininkas Saulius Jasius įteikia padėką Molėtų r. pieninės gyvulininkystės ūkio šeimininkei Elvyrai Pekarskienei

Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ

Mano ūkis, 2013/09