Javapjūtės įkarštyje galvoti apie sėją dažnai atrodo per anksti, tačiau Lietuvos sąlygomis, dar neatsikvėpus nuo derliaus nuėmimo rūpesčių, jau tenka skubėti ir su sėjos darbais. Niekam nekyla abejonių, kad kokybiška, sveika sėkla yra gero būsimo derliaus pagrindas.

Europos šalyse atliktų svarbiausių sėklos patogenų analizių duomenimis, trys iš jų beveik visose šalyse buvo paminėti kaip žalingiausi ir darantys apčiuopiamą žalą: Microdochium nivale (Monographella nivalis) miežiuose ir kviečiuose, Pyrenophora graminea miežiuose ir Tilletia caries (sinonimas T. tritici) kviečiuose. Juostuotoji dryžligė (P. graminea) Lietuvos sąlygomis nėra dažna liga, o kietosios kūlės (T. caries) ir pavasarinis pelėsis (M. nivale) gali gerokai sumažinti žieminių kviečių derlių. Pavasarinis pelėsis žalingas ir kitiems žieminiams javams.

Ruošiant žieminių javų sėklą, labai svarbu įvertinti su sėkla ir per dirvą plintančių pašaknio puvinių (Fusarium spp. genties grybai, M. nivale ir Bipolaris sorokiniana) ir pavasarinio pelėsio (M. nivale) žalą. Abi ligos pažeidžia žieminius javus: kviečius, rugius, miežius, kvietrugius. Pašaknio puviniai plinta nuo ankstyvųjų augimo tarpsnių, ligos smarkiai pažeisti augalai gali net sunykti, o išlikę auga skurdūs, su rudomis dėmėmis ant šaknų bei pašaknio, blogiau vystosi, atsilieka ūgiu ir užaugina mažesnes varpas bei smulkesnius grūdus.

Pavasarinio pelėsio požymiai geriausiai matomi anksti pavasarį. Nutirpus sniegui, matyti išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Želmenys būna sulipę, pilkšvo ar rausvo atspalvio. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Sezono metu esant labai palankioms sąlygoms, galima pastebėti M. nivale dėmių ant lapų, patogenas užkrečia ir varpas, ypač kai žydėjimo metu vyrauja drėgni orai.

Didesnę riziką lemiantys veiksniai

Pavasarinis pelėsis dažniausiai pažeidžia ankstyvos sėjos bei tankiai pasėtus žieminius javus, kadangi anksti suaugę ir tankūs augalai sukuria palankų mikroklimatą ligai plisti. Kai sėjami javai po javų, o dirva dirbama minimaliai, ligos išplitimo rizika dar labiau padidėja. Pavasariniam pelėsiui palanku sniego danga ant neįšalusios žemės ir ilgai pavasarį besilaikantis sniegas. Skirtingos veislės pasižymi nevienodu jautrumu ligai.

Pavasarinis pelėsis plinta su sėkla ir per varpinių augalų liekanas dirvoje ar jos paviršiuje. Užsikrėtusi patogenu M. nivale sėkla prastai dygsta arba visiškai žūsta, sudygę daigeliai būna menki, apatinė stiebelio dalis parudavusi. Atsėliuojamuose javų pasėliuose, ypač kuomet šiaudai susmulkinami ir paskleidžiami dirvos paviršiuje, ligos rizika labai padidėja.

Žiemos metu javų apatiniai lapai, besiliečiantys su dirvos paviršiumi užsikrečia nuo dirvoje esančio užkrato arba tiesiogiai nuo augalų liekanų. Ypač palankios sąlygos užsikrėsti po sniego danga. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ir vasarą ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru išbarsto subrendusias aukšliaspores ir apkrečia lapus ir varpas. Nuėmus derlių, ligotų augalų liekanos patenka į dirvą ir išlieka joje kaip užkrato šaltinis.

Pavasarinio pelėsio pažeistų augalų žiemkenčių pasėliuose galima matyti kasmet, o ypač smarkūs šios ligos protrūkiai buvo 2005 ir 2011 metais. Javų atsėliavimas ir minimalus žemės dirbimas, kurie didžia dalimi lemia ligos dažnesnį ir gausų išplitimą, yra labai dažna praktika Lietuvos ūkiuose, todėl pavasarinio pelėsio išplitimo rizika kasmet tik didėja.

Prevencinės priemonės yra labai svarbios pavasarinio pelėsio kontrolei.

Be beicų išsiversti sunku

Išvardintos priemonės sumažina pavasarinio pelėsio išplitimo riziką, tačiau, siekiant efektyvesnės šios ligos kontrolės, tenka panaudoti beicus. Beicuojat sėkla apvaloma nuo infekcijos, o dygimo metu apsaugoma nuo dirvoje esančių patogenų. Turi būti naudojami tik veiksmingi beicai, turintys veikliųjų medžiagų nuo M. nivale. Didesniu veiksmingumu nuo M. nivale pasižymi beicai, savo sudėtyje turintys guazatino, fludijoksonilo, fuberidazolo, prochlorazo veikliųjų medžiagų. Tebukonazolas nuo M. nivale yra mažai veiksmingas, todėl naudoti jį vieną žieminių javų sėklai beicuoti neefektyvu.

Po 2012-2013 metų žiemos žiemkenčių pasėliuose buvo matyti nemažai pavasarinio pelėsio pažeistų augalų. Pasėjus beicuotą sėklą pasėlis buvo gerokai sveikesnis. Reikėtų atsiminti, kad nė viena pavasarinio pelėsio kontrolės priemonė palankiais ligai plisti metais negarantuos visiškos apsaugos nuo šios ligos, tačiau kompleksinis apsaugos priemonių taikymas tikrai veiksmingai sumažins ligos plitimą.