Šiemetinis šaltas ir drėgnas pavasaris nebuvo palankus daržovėms dygti ir augti, bet itin palankus tokiems žaladariams, kaip daiginės muselės, kenkti. Daiginės muselės padaro itin daug žalos esant lietingam orui ir daug organinės medžiagos turinčiose dirvose augantiems daržovių daigams. Šiemet daržininkai, auginantys rudeniniam derliui pekininius bastučius, dar gali tikėtis daiginių muselių antplūdžio rudeniop.

Daiginė muselė (Delia platura) - tai smulki, 3-5 mm ilgio pilka muselė. Jos vystymasis trunka nuo 21 iki 40 dienų, priklausomai nuo oro sąlygų. Per metus Lietuvoje išsivysto 2-3 šio kenkėjo generacijos. Žalingiausia yra pirmoji daiginės muselės generacija, nors pekininiams bastučiums gali kenkti ir 2 bei 3 generacijos muselės.

Kiaušinius mažyčiai vabzdeliai deda dirvos paviršiuje netoli pasėtų sėklų ar jau bedygstančių daigų, pirmenybę teigdamos neseniai įdirbtam dirvožemiui. Suaugusi muselės patelė padeda apie 100 kiaušinių per 3-4 savaites. Normaliomis sąlygomis lauke kiaušiniai išsirita per 2-4 dienas. Lervos vystosi 12-16 dienų, po to virsta dengta lėliuke (puparijumi), kurios įsitaiso netoli augalo ir maitinasi 5-6 cm gylyje. Šis vystymosi tarpsnis trunka 7-20 dienų.

Pažeidimo požymiai

Išsiritę suaugėliai gali gyventi 4-10 savaičių. Jie maitinasi gėlių, daugelio kultūrinių augalų bei piktžolių nektaru. Skraido įvairiomis kryptimis vidurdienį, kai oro temperatūra pakyla daugiau kaip 15 °C šilumos. Stiprus vėjas ir lietus sumažina suaugėlių aktyvumą. Museles taip pat traukia alkoholio ir saldžių besifermentuojančių medžiagų kvapai.

Daiginės muselės pažeidžia įvairių augalų daigus. Iš daržovių dažniausiai nukenčia agurkai ir pupelės, bet jos gali pažeisti ir kopūstus (ypač pekininius bastučius), svogūnus, špinatus ir kitas daržoves. Paprastai didesnę žalą padaro pavasarį, kai muselės lervos įsigraužia į sėklas ar daigus. Lervos pradeda misti dygstančiomis sėklomis ir organinėmis medžiagomis vos išsiritusios. Mėgstamiausias jų maistas - pradėjusios pūti, pažeistos sėklos, štai kodėl jos labiausiai išplinta drėgnais ir vėsiais orais, kai sėklų dygimas užsitęsia.

Pirmieji šio kenkėjo pasirodymo požymiai - prastas sėklų sudygimas ar visai nesirodantys daigai. Pavyzdžiui, pažeistos pupelės dažnai sudygsta jau su pažeistais skilčialapiais ar visai be jų, tada augalai skursta, deformuojasi ir užaugina menką derlių. Be to, daiginių muselių pažeisti daigai auga silpnesni ir būna labiau pažeidžiami ligų. Pažeistos agurkų sėklos paprastai visai nesudygsta, kaip ir pažeisti svogūnų sėjinukai, kuriems lervos nugraužia augimo kūgelį.

Apsauga - tik profilaktika

Kaip apsisaugoti nuo daiginių muselių? Cheminių apsaugos priemonių nėra, todėl būtina laikytis visų agrotechninių reikalavimų. Daržovėms reikia numatyti greitai įšylančias, ne šviežiai mėšlu tręštas dirvas, laikytis sėjomainos, t. y. nesėti pupelių, agurkų, svogūnų ir kitų jautrių šiam kenkėjui daržovių vienas po kitų į tą pačią vietą bent trejus metus.

Pasėjus pupeles ar agurkus, nuakėti ar nugrėbstyti dirvos paviršių, kad nebūtų matyti eilučių. Jei tame plote muselė anksčiau nebuvo pastebėta, pasėjus sėklą vertėtų pridengti pasėlį agroplėvele arba mulčiuoti šiaudais. Taip pat naikinti žydinčias piktžoles aplink laukus, kad neturėtų kur maitintis suaugėliai.

Kadangi didžiąją savo egsistencijos dalį daiginė muselė praleidžia po žeme, ji neturi daug natūralių priešų. Kažkiek suaugėlių vabzdelių sunaikina vorai ir paukščiai, dalį lervų pažeidžia grybinės ligos, bet nė vienas iš šių natūralių priešų negali pakankamai svariai sumažinti daiginės muselės populiaciją.

Prieš sėja sėklas būtina beicuoti. Jei vis tik jos buvo pasėtos nebeicuotos, skraidant daiginėms muselėms derėtų pasėlius nupurkšti, palaistyti insekticidais ar botaniniais ekstraktais. Pastarieji gaminami iš augalų ir mažiau kenksmingi aplinkai. Esant reikalui, sunaikintus augalus galima atsėti, nes šį sezoną pažeidimo tikimybė jau bus mažesnė.

L. Duchovskienė

Mano ūkis, 2013/08