Beveik kiekviename ekologiniame ūkyje skiriasi taikomos technologijos, todėl ūkininkavimo poveikis aplinkai labai priklauso nuo ūkio šeimininko gebėjimų, nuo vietovės sąlygų bei pasirinktos ūkininkavimo sistemos. Bendros tendencijos tokios: daugelyje ūkių auginama per maža augalų įvairovė, augalininkystės krypties ūkiuose skurdėja dirvožemiai, pasėliuose želia pernelyg daug piktžolių, o kuliamas derlius būna nestabilus.

Paprastai ūkininkas puikiai žino savo ūkio reikalus, tačiau kaip sekasi tvarkytis jo kaimynui, o juolab toliau ūkininkaujančiam žemdirbiui, retas turi galimybių sužinoti. Kad būtų įmanoma įvertinti situaciją visame sektoriuje, būtinas platesnis apibendrinantis požiūris. 2012 m. pradėtas įgyvendinti mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos projektas „Ekologinės gamybos agrocenozių agrarinės apkrovos bei auginamų augalų fitosanitarinės būklės įvertinimas". Jo tikslas - įvertinti ūkininkaujančių ekologinės gamybos mišrių bei augalininkystės krypties ūkių agrocenozių agrarinę apkrovą, auginamų augalų fitosanitarinę būklę, dirvožemio derlingumo kitimą ir taikomas augalų auginimo technologijas, agropriemonių pagrįstumą skirtingų dirvožemių sąlygomis.

Ekologinis žemės ūkis daugeliui vartotojų suprantamas kaip aplinkai saugus ar bent draugiškas, nes išvengiama išorinių sąnaudų: mineralinių trąšų, pesticidų, įvairių sintetinių priedų ir, suprantama, GMO.

Įvairiose Lietuvos vietovėse 2012 m. atliktas ekologinių ūkių monitoringas - sistemingai parinktų ekologinės gamybos ūkių ūkininkavimo kokybės stebėjimas, renkant ir analizuojant informaciją. Pagal klimato ir dirvožemio ypatumus šalies teritorija suskirstyta į tris regionus (arba 8 zonas) - Vakarų, Vidurio, Rytų Lietuvos. Visų Lietuvos regionų gamtinės ir dirvožemių sąlygos yra labai skirtingos. Nors visų regionų dirvožemiai tinkami gyvulininkystės plėtrai, Lietuvoje vyrauja prekiniai augalininkystės ūkiai. Daugiausia mišrių augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių yra Vakarų ir Rytų Lietuvoje.

Ekologinės gamybos ūkių dydis (ha) yra labai įvairus. Stebėjimai buvo atlikti ūkiuose, kurių plotas nuo 5,4 iki 781,7 ha. Pasirinktų ūkių analizė parodė, kad didžiausią plotą turi mišrūs augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai. Vidutiniais duomenimis, Vakarų ir Rytų Lietuvoje daugiausia yra ūkių, kurių plotas nuo 30 iki 100 ha, o Vidurio Lietuvoje - per 100 ha. Augalininkystės specializacijos ūkiai pagal plotą buvo mažesi, palyginti su mišriais ūkiais. Vertinant

ūkininkavimo galimybes ir kokybę, ūkio dydis yra svarbus veiksnys, nes skirtingo dydžio ūkiuose susidaro nevienodos ūkininkavimo sąlygos ir taikomos augalų auginimo technologijos.

Pasėlių struktūra

Daugiausia mišrių augalininkystės ir gyvulininkystės ūkių buvo Vakarų ir Rytų Lietuvoje. Ūkininkai pasirenka auginti tuos augalus, kuriems augti tinka klimatas ir dirvožemis, kurie gali duoti didžiausią derlių ir kurių auginimas esamomis sąlygomis kainuoja pigiausiai. Tačiau auginamų augalų pasirinkimui didelę įtaką daro ir išmokų dydis, produktų rinka. Ekologinių ūkių analizė parodė, kad pasėlių struktūra nepastovi, kasmet kintanti, ypač augalininkystės ūkiuose. Mišrių ūkių pasėlių struktūroje vyrauja daugiametės pašarinės žolės, augalininkystės ūkiuose - migliniai (varpiniai) javai.

Daugiamečių žolių beveik neaugina ekologiniai augalininkystės ūkiai. Tik keli augalininkystės ūkiai jas augina ne tik parduoti pašarui, sėklai, bet ir dirvožemiui atstatyti. Vidurio ir Rytų Lietuvos stambių augalininkystės ir gyvulininkystės mišrių ūkių pasėlių struktūroje nemažą dalį užima migliniai javai (atitinkamai iki 62,3 ir 51,3 proc.). Didžiausia šių javų koncentracija (net iki 78 proc.) yra Vidurio Lietuvos augalininkystės ūkiuose. Čia yra ir didžiausi pupinių (ankštinių) javų plotai.

Juodasis ir sideraciniai pūdymai sudaro labai nedidelę dirbamos žemės dalį ir dažniausiai naudojami daugiametėms piktžolėms naikinti ar dirvožemio derlingumui atstatyti. Todėl didžiausi jų plotai yra augalininkystės specializacijos ūkiuose, kur neauginamos daugiametės žolės ir nėra mėšlo. Sodininkyste, daržininkyste ar vaistažolininkyste labiau užsiima smulkesni ūkiai (ypač augalininkystės krypties). Augalininkystės ir gyvulininkystės mišriuose ūkiuose pasėlių struktūroje dominuoja daugiametės pašarinės žolės, migliniai ir pupiniai javai, augalininkystės ūkiuose - migliniai ir pupiniai javai. Tai lemia mažą augalų įvairovę.

Nemažai yra augalininkystės ūkių, kurie augina tris keturias augalų rūšis (didžioji dalis yra miglinių javų). Aštuonias ir daugiau augalų rūšių augino 21 proc. lankytų ekologinių ūkių. Palyginti 2012 m. ir 2010 m. duomenys parodė, kad ūkininkai augina vis daugiau augalų rūšių, ypač stambesniuose ūkiuose. Kai kurie ūkininkai pasėlių struktūrą paįvairina kukurūzais, soromis, sėmeniniais linais, rapsais. Kuo didesnė augalų įvairovė, tuo daugiau organinių ir įvairesnių maisto medžiagų kaupiasi dirvožemyje, geresnė ūkio fitosanitarinė būklė.

Pupiniai augalai vertinami dėl dirvožemio praturtinimo simbiotiniu azotu iš atmosferos, jie sėjomainoje yra azoto šaltinis. Tačiau mažai ūkininkų kreipia dėmesį į pupinių sukaupto azoto efektyvų panaudojimą. Daugiau pupinių javų ir jų mišinių su migliniais augina augalininkystės ūkiai negu mišrūs. Daugiausia šių pasėlių (iki 49,2 proc.) buvo Vidurio Lietuvos ekologiniuose augalininkystės ūkiuose. Daugiausia iš pupinių buvo auginta pusiau belapių žirnių. Kai kurie ūkininkai renkasi kitus pupinius javus: pupas, sojas, lubinus, vikius. Daugelyje tirtų ūkių pupinių ir miglinių mišinių auginama daugiau negu grynų miežių. Daugiausia mišinių yra auginama mišriuose augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiuose.

Ūkininkai iš pupinių javų daugiausia augina pusiau belapius žirnius. Atsiranda poreikis tobulinti ir diegti kitų pupinių javų auginimo bei efektyvesnio simbiotinio azoto išnaudojimo technologijas.

Lietuvos gamtinės sąlygos yra tinkamos migliniams javams auginti, todėl jie yra vieni iš labiausiai šalyje auginamų javų. Javų auginimą skatina ir tai, kad padidėjo grūdų eksportas ir jų supirkimo kainos. Daugiausia žieminių javų (iki 49,2 proc.) augina Rytų ir Vidurio Lietuvos augalininkystės ūkiai, mažiau - Vakarų Lietuvoje. Mūsų tyrimų duomenimis, didžiausi žieminių kviečių plotai buvo Vidurio Lietuvos ekologinės gamybos ūkiuose. Tai lėmė ne tik šiems javams tinkamiausi augti dirvožemiai, bet ir tai, kad šie ūkiai yra stambiausi (didžiausi jų plotai).

Vakarų ir Rytų Lietuvos regione šių javų auginama žymiai mažiau, daugiau juos renkasi augalininkystės specializacijos ūkiai negu mišrūs. Mažiau derlingose žemėse žemdirbiai daugiau augina mažiau reiklius dirvai žieminius rugius (Rytų Lietuvoje) ir kvietrugius (Vakarų Lietuvoje).

Vasarinių javų yra auginama šiek tiek daugiau negu žieminių. Augalininkystės ūkiuose, ypač Vidurio Lietuvos, jie sudaro beveik pusę pasėlių struktūros. Didėjant ūkių plotui, jų auginama daugiau ir mišriuose ūkiuose. Mišriuose ūkiuose daugiau auginama avižų, o augalininkystės ūkiuose augalų pasirinkimas priklauso nuo dirvožemio: derlinguose - miežiai, mažiau derlinguose - avižos. Vakarų Lietuvos ūkininkai dėl blogo žiemojimo ar prastų rudens sąlygų vietoj žieminių javų labiau renkasi vasarinius.

Gyvulių skaičius ir azoto skleidimo apkrova

Gyvulių skaičius ūkiuose buvo labai skirtingas, vyravo įvairaus amžiaus galvijai ir karvės. Vidutiniais duomenimis, daugiausia sutartinių gyvulių buvo Vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose (107,1-139,9 vnt.), kiek mažiau -Vakarų Lietuvos (52,5-83,4 vnt.) ir mažiausiai - Rytų Lietuvos (37,4-41,0 vnt.) ūkiuose.

Gyvulių skaičius derlingesnių žemių ūkiuose turi tendenciją didėti. Jis lemia mėšlo ir srutų bei jame sukaupto azoto kiekį. Per metus daugiausia azoto mėšle ir srutose sukaupė Vidurio Lietuvos mišrūs ūkiai, t. y. atitinkamai 2,1 ir 3,2 kartus daugiau negu Vakarų ir Rytų Lietuvos ūkiai. Sukaupto azoto kiekis mėšle turi tendenciją didėti. Tirtuose ūkiuose apskaičiuotas 1 ha žemės ūkio naudmenų tenkantis azoto kiekis (skleidimo apkrova), kuris skirtinguose regionuose buvo nuo 33,1 iki 57,5 kg ha^-1 (vidutiniai duomenys).

Daugiausia azoto su mėšlu ir srutomis 1 ha teko Vidurio Lietuvos regiono ūkiuose (2011 ir 2012 m.). Mažesniuose ūkiuose nustatyta didesnė skleidimo apkrova, tačiau vidutiniškai vertinant ūkiuose naudojamo organinio azoto kiekis neviršija reglamentuojamų 170 kg hektarui. 

Dirvožemio savybės

Dirvožemyje sukauptas maisto medžiagų kiekis priklauso nuo dirvožemio našumo, auginamų augalų, tręšimo, taikomų technologijų intensyvumo ir augalų derlingumo. Ūkiuose atlikti dirvožemių agrocheminiai tyrimai parodė, kad pagal rūgštingumą dirvožemiai buvo nuo rūgštokų (Vakarų ir Rytų Lietuva) iki artimų neautraliems ir neutralių (Vidurio Lietuva). Vidutiniais duomenimis, dirvožemiuose buvo vidutiniai fosforo ir kalio kiekiai. Maisto medžiagų atžvilgiu dirvožemiai ir skirtingų šalies regionų, ir kiekvieno ūkio ribose labai skyrėsi: nuo labai mažo (<50 mg kg^-1) iki labai didelio (200,1-300,0 mg kg^-1).

Dėl didesnės augalų įvairovės pasėlių struktūroje, daugiamečių žolių auginimo, organinių trąšų gamybos ir naudojimo (mėšlo, srutų ir kt.) mišriuose augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiuose išlaikyti dirvožemio derlingumą yra lengviau, negu augalininkystės. Pastaruosiuose dirvožemio maisto medžiagų kiekis turėjo tendenciją mažėti.

Ekologinės gamybos ūkiuose reikia atlikti agrocheminius dirvožemio tyrimus, skaičiuoti maisto medžiagų balansą ir pagal poreikį planuoti augalų mitybą bei dirvožemio derlingumo atstatymą.

Pasėlių piktžolėtumas

Piktžolių skaičiui nesiekiant žalingumo ribos, jos yra normalūs pasėlio gyventojai. Varpiniuose javuose dviskilčių piktžolių žalingumo riba yra 40-50 vnt. m^-2  (išskyrus kibiuosius lipikus). 2012 metais lankytų ūkių pasėliai buvo piktžolėti, ypač vasariniai pupiniai ir migliniai javai. Trumpaamžės piktžolės sudarė 33,1-45,6 proc., o daugiametės - 54,4-66,9 proc. viso piktžolių skaičiaus. Šiek tiek labiau piktžolėti buvo pasėliai Vakarų Lietuvoje.

Vidutiniais piktžolių orasausės masės duomenimis, javai pagal didėjantį piktžolių stelbimą išsidėstė taip: žirniai (stelbė mažiausiai) < vasariniai miežiai < žieminiai kviečiai < avižos < žieminiai rugiai (stelbė labiausiai).

Labiausiai plito daugiametės piktžolės. Šios piktžolės sudarė didesniąją bendros piktžolių orasausės masės dalį (49,0-76,3 proc.). Didžiausia daugiamečių piktžolių orasausė masė nustatyta vasarinių miežių ir žirnių pasėliuose. Vertinant skirtingus šalies regionus nustatyta, kad didžiausiu piktžolėtumu pasižymėjo visi Vakarų Lietuvoje tirti pasėliai. Vidurio ir Rytų Lietuvoje piktžolėčiausi buvo vasarinių miežių ir žirnių pasėliai.

Derlius ir jo kokybė

2012 m. duomenimis, didžiausi lauko augalų derlingumai buvo Vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose. Analizė parodė, kad ekologiškai augintų augalų derlingumai yra nepastovūs, kinta labai plačiose ribose. Tam įtakos turi ne tik gamtinės, dirvožemio sąlygos, bet ir taikoma agrotechnika: priešsėliai, tręšimas ir kitos priemonės. Galima daryti išvadą, kad ekologiniuose ūkiuose užaugintų augalų derliai optimalūs, tačiau nestabilūs.

Nepakanka gauti vien tik derlių, labai svarbu, kad jis būtų kuo sveikesnis. Analizuojant monitoringo ūkių 2012 m. ekologiškai išaugintų javų grūdus paaiškėjo, kad jie buvo smarkiai užsikrėtę mikroskopiniais grybais. Dominavo Penicillium ir Fusarium genčių grybai, kurie pasižymi gebėjimu produkuoti mikotoksinus. Todėl ekologinių ūkių savininkai, prieš pateikdami grūdus tolesniam perdirbimui, turėtų pasidomėti jų kokybe - patikrinti grūdų užterštumą.

Negalima daryti kokių nors labai apibendrinančių išvadų iš vienus metus vykdyto monitoringinio tyrimo, visgi norėtume atkreipti dėmesį, kad reikia ieškoti priemonių, skatinančių ūkininkus didinti augalų įvairovę sėjomainose, efektyviau išnaudoti turimus ūkių viduje išteklius, gerinti augalų auginimo technologijas. Akivaizdu, kad ir patys ūkininkai, ir politinių bei ekonominių sprendimų priėmėjai - visi kartu turi ieškoti naujų galimybių ateities ekologinio žemės ūkio plėtrai.

A. Arlauskienė, Ž. Kadžiulienė,L. Šarūnaitė, R. Semaškienė, I. Deveikytė, E. Karbauskienė

Mano ūkis, 2013/08