Atsinaujinančios energijos gamyba plėtojama visame pasaulyje, net ir nafta turtingose valstybėse, mat neabejojama, kad iškastinis kuras, senkant jo ištekliams, neišvengiamai brangs ir jo kaina viršys biokuro kainą. Kai kurios šalys stulbinamų rezultatų pasiekė biodujų gamybos sektoriuje.

Neabejotina biodujų gamybos lyderė - Vokietija, kurioje veikia daugiau kaip 7 400 beveik 3 000 MW instaliuotos galios biodujų jėgainių, pagaminančių 20 mln. kWh elektros energijos. Kuo pasigirti turi ir kaimyninė Latvija. Šalis 2007 metais buvo įtraukta į šešias valstybes (Bulgariją, Kroatiją, Graikiją, Latviją, Rumuniją, Slovėniją) apimantį projektą „BIG>East", kurio pagrindinis tikslas - skatinti plėtoti biodujų gamybą.

Itin didelis postūmis imtis biodujų verslo latviams buvo 2009-aisiais patvirtintas gerokai didesnis už įprastą ekologiškos energijos supirkimo tarifas. Nuo tada biodujas gaminantys reaktoriai Latvijoje pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Nemažai prie sektoriaus plėtros prisidėjo ir ES finansinė parama. Beje, vienas iš prioritetų paramai gauti buvo gaminti biodujas iš mėšlo.

Latvijos biodujų gamintojų asociacijos duomenimis, šalyje veikia 36 biodujų jėgainės, pagaminančios per 100 GWh ekologiškos elektros energijos. Didžioji dalis (29) jėgainių yra žemės ūkio paskirties, t. y. jose perdirbamas arba mėšlas, arba energetiniai augalai.

Kai kurie Latvijos ūkininkai, pradėję gaminti biodujas, ėmėsi ir kitų ambicingų projektų. Šalia Dobelės esančio pieno ūkio šeimininkai Uldis ir Juris Pilveriai, prieš porą metų pastatę biodujų jėgainę, planuoja įsteigti pirmąjį Baltijos šalyse uždaro žemės ūkio produkcijos perdirbimo ciklo technologinį centrą.

Užmojai - grandioziniai

Idėjos, kurias ruošiasi įgyvendinti latviai, gimė vyriausiojo Pilverio - Jurio - galvoje. „Jis visų jau įgyvendintų ir būsimų projektų generatorius", - šypsosi į tėvą žvilgsnį nukreipdamas Uldis. Baimės rizikuoti abiejų Pilverių balsuose negirdėti. „Čia bus didelis centras, kuris užims 22 ha plotą. Numatyta įvairi veikla - žuvų auginimas, daržovių perdirbimas, gyvulių skerdimas, pieno miltelių gamyba. Ten, kur reikės, naudosime biodujų jėgainių pagamintą šilumą ir elektrą, o visos atliekos vėl grįš į reaktorius ir bus perdirbamos į biodujas. Yra minčių čia įsteigti ir mokymo bazę. Viskas bus vienoje vietoje, o centro ašis - biodujų jėgainės", - planais dalijasi Juris Pilveris.

Abejonių, kad kas nors gali nepavykti, ambicingiems latviams nekyla. Po truputį rekonstruojami seni pastatai, kuriuose bus įrengiamos žuvų auginimo patalpos. „Baseinų danga jau atvežta, - rodo sukrautas surenkamų baseinų konstrukcijas Uldis. - Kol kas neapsisprendėme, ar auginsime prekines žuvis, ar parduosime mailių tolimesniam auginimui". Kada bus įgyvendintos visos ambicingo projekto dalys, Pilveriai nesiryžo prognozuoti, tačiau pabrėžia, kad skirtingos veiklos sritys netrukdys viena kitai, o tik papildys. „Kiekvienas padalinys dirbs savarankiškai, bus paskirti atsakingi žmonės, - į klausimą, ar apsiėmus daug skirtingų darbų jie bus atlikti gerai, atsako J. Pilveris. - Po dviejų-trijų mėnesių turėtų pradėti veikti žuvų auginimo fermos".

Biodujos - iš mėšlo

Gaminti biodujas ūkininkai nusprendė ne vien tik dėl finansinių priežasčių. „Taip, gaminti biodujas ir parduoti elektrą, pelninga, tačiau ne vien dėl to, kad padidintume ūkio pelną, nusprendėme gaminti biodujas, - sako U. Pilveris. - Mums svarbiausia buvo perdirbti mėšlą". Pilveriai augina iš viso 2 500 galvijų, iš jų 1 500 melžiamų karvių, kurių  vidutinis metinis produktyvumas viršija 7 tūkst. kg, ir Latvijoje turi 7 fermas. Ūkininkai valdo daugiau kaip 5 000 ha plotą. Visuose ūkiuose įdarbinta per 80 žmonių, o biodujų jėgainės darbą prižiūri tik du operatoriai.

Biodujoms gaminti naudojamas ne tik skystas ir kraikinis mėšlas, bet ir nesuėstų pašarų likučiai, melžimo aikštelės nuoplovos. Kasdien biodujoms gaminti sunaudojama apie 250 t žaliavų. Kad nepritrūktų biomasės, Dobelės ūkyje buvo pastatyta dar viena karvidė. „Gauname ir kitų žaliavų: sugedusių daržovių, pieno kombinatų atliekų", - pasakoja U. Pilveris. Jo nuomone, mėšlas pigiausia, gausi mikroorganizmų ir pati geriausia žaliava biodujoms gaminti. Jis žino, kad iš energetinių augalų gaunama daugiau biodujų, tačiau tai gana brangus gamybos būdas, todėl pelno lieka mažiau. Be to, mėšlas perdirbamas į biodujas per 8-10, o kukurūzai - per 40 dienų.

Šiek tiek daugiau kaip prieš dvejus metus pastatytos jėgainės pajėgumas - 2 MW elektros energijos per valandą. „Šilumos galime pagaminti iki 4 MW per valandą. Kai technologinis parkas bus baigtas, šilumą gaminsime pilnu pajėgumu, - prognozuoja U. Pilveris. - Kai biodujų elektrai gaminti susidaro per daug, jas tenka deginti specialiais deglais, t. y. patiriama nuostolių. Dar ir dėl to nusprendėme steigti kitus verslus, kuriems plėtoti būtų reikalinga šiluma. Dabar ją tiesiog prarandame".

Alternatyvios energijos verslas įsuktas už ES paramą

Biodujų gamyba iš mėšlo, anot U. Pilverio, naudinga ir dėl to, kad sutaupoma išlaidų cheminėms trąšoms. Perdirbtas mėšlas ir kitos atliekos - iš dalies nieko nekainuojanti ir labai vertinga trąša. „Pernai juo pabandėme tręšti kukurūzus. Efektas pranoko lūkesčius", - tvirtina latvis.

U. Pilveris neneigia, kad vargu, ar ūkyje būtų tiek pasiekta, jei ne ES fondų parama. Apie 35 proc. biodujų jėgainės investicijų buvo kompensuota iš ES fondų. Ūkininkai įgyvendino dar kelis ES fondų finansuojamus projektus: pirko žemės ūkio techniką, pastatė karvidę su 60 melžimo karusele. „ES finansinė parama buvo didelė paspirtis. Ne tik susigrąžinome dalį investicijų, bet ir galėjome įdiegti pačias naujausias technologijas, įsigyti pažangią techniką", - apie ES finansinės paramos naudą kalba U. Pilveris, prisimindamas, kad esminis ūkio plėtros lūžis buvo 2008-aisiais, kai nuspręsta statyti biodujų jėgainę ir naują karvidę.

Pasak ūkininko, nors ES fondai ištuštėjo, o naujas biudžetas žemės ūkiui ir paramos teikimo tvarka, dar neaiški, ūkio plėtra nesustos. „Dar galime pastatyti du reaktorius. Tai ateities planas. Kol kas kliūčių jį įgyvendinti nėra", - optimizmo nestokoja U. Pilveris.

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2013/06