Lietuvoje liucernos pasirodė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių jos buvo laikomos lepiais dekoratyviniais šiltųjų kraštų augalais, vėliau į liucernas imta žiūrėti praktiškiau - kaip į naudingus pašarinius augalus. Deja, dėl menko atsparumo ligoms ir rūgščių dirvožemių netoleravimo, liucernos nepaplito. Situaciją gali pakeisti selekcininkai, kurdami atsparias šių augalų veisles.

Liucernos (Medicago) - daugiametis pupinis augalas, kilęs iš pietinių sausųjų kraštų, mūsų klimatui ne visai tinka dėl per mažo atsparumo ligoms. Daugelyje šalių liucernos yra pagrindiniai pašariniai augalai. Medicago genčiai priklausančios liucernų rūšys labai skiriasi morfologiniais požymiais. Lietuvoje labiausiai vertinamos mėlynžiedės (Medicago sativa L.) ir hibridinės (Medicago varia Marth.) liucernos.

Selekcijos pradžia - tarpukariu

Lietuvoje liucernų selekcija buvo pradėta 1928 m. Tuo metu šis augalas kėlė didelį susidomėjimą. 1939 m. selekcininkas J. Klevaitis, panaudojęs tarpveislinį kryžminimą ir masinės atrankos metodus, iš kelių veislių sukūrė pirmąją lietuvišką veislę Augūnė I. 1962-1987 m. buvo rajonuota liucernos veislė Augūnė II. Veislė Augūnė I pasižymėjo geru sausųjų medžiagų derliumi, tačiau buvo ne tokia sėklinga kaip veislė Augūnė II.

Nuo 1967 m. buvo pradėta tirti įvairių liucernų veislių kolekcija. Dauguma veislių ir selekcinių numerių buvo gaunami per N. Vavilovo augalininkystės institutą. Tiriamoji medžiaga pasižymėjo ūkiškai vertingais požymiais. Nemažai tirtų veislių buvo kilusios iš tolimų pietinių šalių, pagal sėklų ir žolės derlių jos buvo gana prastos ir mažai vertingos. Tuo metu gerai pasirodžiusios vertingų požymių turinčios veislės: Vella (Danija), Alfa (Švedija), Ainsford (Anglija), Scandia (JAV) ir kitos buvo naudojamos hibridizacijai ir tolimesnei selekcijai.

Atrankos metodu ir panaudojus tarpveislinį kryžminimą 1986 m. buvo sukurta rajonuota margažiedė veislė Žydrūnė. Šios veislės augalai vešlesni, mažiau išgula, geriau atželia po pjūčių ir pavasarį prasidėjus vegetacijai. Pražysta ir subrandina sėklas 3-4 dienomis ankščiau negu veislė Augūnė II.

1988-1989 m. buvo tiriamos savidulkės veislės, kurios naudojamos savidulkių veislių selekcijai. Tuo metu šiltnamio sąlygomis buvo ištirta 140 atrinktų sėklingų augalų pagal jų savidulkos požymius dirbtinai atidarant žiedus. Iš labai sėklingų klonų buvo sukurta margažiedė liucernos veislė Birutė.

2006-2008 m. laikotarpiu sukurtos mėlynžiedės liucernos veislės Malvina ir Antanė. Veislė Malvina buvo kuriama naudojant daugkartinę individinę ir masinę atranką. Ši veislė ankstyva, gerai atželia pavasarį, po pjūčių, žiedynai mėlyni ir žydri. Augalai gerai žiemoja. Pradeda žydėti birželio viduryje, o sėklos subręsta rugsėjo pradžioje. Veislė Antanė sukurta panaudojus kryžminimo metodus bei pritaikius daugkartinę atranką izoliuotuose augynuose. Ši veislė gerai žiemoja, labai sėklinga. Palyginti su kitomis veislėmis, Antanė yra atsparesnė išgulimui negu Žydrūnė. Ją galima auginti gryną arba mišiniuose su kitomis daugiamečių žolių veislėmis.

Atsparumas ligoms - svarbus kriterijus

Ankstesnė selekcija buvo daugiau vykdoma siekiant pagerinti liucernos sėklingumą, pašarinę kokybę, augalų savidulkiškumą, ūkiškai vertingus požymius. Buvo dirbama masinės, individinės, šeimų atrankos, polikroso ir topkroso, tarpveislinio kryžminimo metodais. Tačiau atsparumo ligoms selekcija kelią skynėsi labai lėtai, atranka vykdyta netiesiogiai, nekreiptas dėmesys į atsparių populiacijų kūrimą, atrenkant atspariausius augalus. Atsparumo vėžiui (Sclerotinia trifoliorum Eriks.) selekcija intensyviai vykdyta 1969-1974 m. laikotarpiu infekciniame fone lauko sąlygomis ir vegetaciniuose induose. Tuo metu tyrimais buvo nustatyta, kad liucernos vėžiui atsparesnės negu dobilai.

Dabar selekcininkai labai daug dėmesio skiria atsparumui ligoms. Lietuvoje vyraujant lietingiems orams bei drėgnoms aplinkos sąlygoms, liucernų plotai nuolat mažėja, nes pasidarė problema užauginti pakankamą sėklų derlių. Be to, sumažėjus gyvulių skaičiui, mažėja ir žolinių pašarų poreikis.

Sėklų derlių pavyksta išauginti sausringais ir šiltais metais. Tokiomis sąlygomis sėklų derlius bandymų laukuose būna daugiau kaip 0,5 t ha^-1. Lietuvoje sėkliniai dobilų plotai, aprobuoti 2012 m. perkopė 300 ha, o liucernos tik - 9,8 ha. Pastaraisiais metais, esant drėgnoms aplinkos sąlygoms ir ypač lietingais metais, liucernos pasėliuose sparčiai plinta ligos: askochitozė (Phoma medicaginis var. medicaginis) ir netikroji miltligė (Peronospora trifoliorum de Bary.).

Dėl ligų patiriami labai dideli sėklų derliaus nuostoliai, prastėja liucernų pašaro kokybė bei pasėlių ilgaamžiškumas. Nemažai nuostolių sukelia šaknų ir pašaknio ligos. Vėžys yra viena iš šaknų pašaknio ligų, kurios plitimas labai priklauso nuo žiemos sąlygų. Vėžys ir kitos pašaknio ligos daro neigiamą įtaką liucernų pasėlių tankumui. Jautrių veislių pasėliai jau po vienų metų pastebimai išretėja.

Liucernų veislės pagal žolės ir sausųjų medžiagų derlių

Atsparumo ligoms selekcija vykdoma kartu atrenkant augalus su vertingais morfologiniais bei agrobiologiniais požymiais. Ypač vertinami tie augalai, kurie pasižymi kompleksiniu atsparumu kelioms ligoms. Atsparumo vėžiui selekcija vykdoma lauko sąlygomis atrenkant atsparias veisles. Taip pat atsparumas vėžiui nustatomas laboratorinėmis sąlygomis, liucernų sėklas tiesiogiai daiginant į vėžio sukėlėjo toksiną - oksalo rūgštį. Taip pritaikius laboratorinius metodus ir kartu panaudojus pakartotinės atrankos metodus, kuriamos naujos, vėžiui atsparios, liucernų populiacijos.

Atsparumo ligoms tyrimai lauko sąlygomis parodė, kad liucernos veislės, kilusios iš Lietuvos, Danijos ir Estijos, buvo mažiausiai pažeistos vėžio, nes jos labiausiai pritaikytos auginti mūsų klimato sąlygomis. Veislės, kilusios iš sauso ir subtropinio klimato šalių (Ispanijos, Kinijos, JAV, Afganistano ir Rumunijos) buvo labiausiai pažeistos vėžio.

Pastebima, kad lietuviškų veislių ir veislių, kilusių iš panašaus klimato šalių, metinis žolės ir sausųjų medžiagų derlius yra geriausias. Metinis žolės derlius 2010 ir 2011 m. buvo 62,1 t ha^-1 ir 60,3 t ha^-1, o sausųjų medžiagų derlius buvo labai panašus abiem tyrimų metais. Šios veislės buvo labiau pažeistos askochitozės 2011 m., bet mažiau pažeistos netikrosios miltligės 2010 metais. Sauso ir subtropinio klimato šalių veislės labiausiai nukentėjo nuo netikrosios miltligės 2010 ir 2011 metais.

Nemėgsta rūgštaus dirvožemio

Menkas liucernų atsparumas aliuminiui ir rūgščiam dirvožemiui yra kita labai svarbi priežastis, dėl kurios Lietuvoje liucernos plotai mažėja ir ribojamas jos auginimas. Tai labai glaudžiai susiję su sparčiu dirvožemio rūgštėjimu, kurio tempus didina antropogeninė veikla (intensyvus tręšimas, žemės dirbimas, pesticidų naudojimas) bei kiti veiksniai.

Rūgščios dirvos pasaulyje yra vienos iš pagrindinių problemų, kurios riboja augalų produktyvumą, liucernų pasėlių paplitimą ir augalų auginimą. Lietuvoje yra apie 618 870 ha, arba 18,7 proc., rūgščių dirvožemių, iš jų labai rūgščių - 1,5, vidutiniškai rūgščių - 7,0 ir silpnai rūgščių - 10,2 procento.

Norint sumažinti dirvožemio rūgštumą, reikėtų tręšti organinėmis trąšomis: žaliąja trąša ir ypač mėšlu. Strateginė priemonė rūgščių dirvožemių cheminei būklei pagerinti yra kalkinimas, tačiau ne visose šalyse jis naudojamas, nes yra palyginti brangus. Geriausia išeitis - atsparių aliuminiui ir rūgščiam dirvožemiui veislių kūrimas.

Lietuvoje atsparumo aliuminiui ir rūgščiam dirvožemiui selekcija pradėta 2008 m. Atsparumo selekcija vykdoma laboratorinėmis sąlygomis, atrenkant atspariausius daigelius, daiginant terpėse su skirtingomis aliuminio koncentracijomis Petri lėkštelėse, auginant skirtingose hidroponikos terpėse bei auginant liucerną rūgščiame ir neutraliame dirvožemyje vegetacinėmis sąlygomis.

Atlikus atsparumo rūgščiam dirvožemiui tyrimus vegetaciniuose induose nustatyta, kad liucernos veislių šaknų ilgis neutraliame (7,2 pH) dirvožemyje buvo labai panašus. Liucernų veislė Picweeh šaknelių ilgiu esmingai skyrėsi nuo veislių Jitka, Janu ir Ellerskie I. Liucernų veislė Kardla daigų aukščiu esmingai skyrėsi nuo veislių Jarka ir Jitka. Rūgščiame dirvožemyje (4,5 pH) veislė Derby šaknų ilgiu esmingai skyrėsi nuo veislių Janu, Magnat ir Žydrūnė. Veislė Adin daigų aukščiu (4,5 pH dirvožemyje) esmingai skyrėsi nuo veislės Elda. Taip pat veislės šaknų ilgiu esmingai skyrėsi auginant 4,3 pH dirvožemyje: veislė Magda šaknų ilgiu esmingai skyrėsi nuo Picweeh ir Kardla. Daigų ilgiu (pH 4,3 dirvožemyje) veislė Magda esmingai skyrėsi nuo veislės Janu.

Atsižvelgiant į atrankų efektyvumą, per keliolika metų įmanoma sukurti naujas liucernų veisles, pasižyminčias efektyviu kompleksiniu atsparumu ligoms bei rūgščioms dirvoms.

Liucernų veislių šaknų ilgis ir daigų aukštis, auginant neutraliame ir rūgščiame dirvožemyje vegetaciniuose induose, cm

A. Liatukienė

Mano ūkis, 2013/06