Kažkada kaime buvę itin svarbia darbo jėga, dabar stambieji žemaitukai tampa labiau pramoginiais žirgais. Daugiau kaip septyniasdešimt šių gražuolių laikantis Utenos r. ūkininkas Gintautas Kazlauskas dalyvauja retų veislių išsaugojimo programoje ir už stambiuosius žemaitukus, kurių veislė laikoma nykstančia, gauna finansinę paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos".

Kasmet pagal priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos" programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas" G. Kazlausko ūkiui skiriama parama sudaro apie 50 tūkst. litų. Tai didelė paspirtis žirgynui, kurio išlaikymas, ūkininko skaičiavimu, kasmet kainuoja nuo 100 iki 120 tūkst. litų.

Gintauto Kazlausko ūkis yra didžiausią stambiųjų žemaitukų veislės žirgų bandą turintis privatus ūkis šalyje. Šiuo metu žirgyne laikoma 114 žirgų: 74 stambieji žemaitukai, 32 ristūnai, 2 arabų veislės, 2 poniai ir keli mišrūnai - ristūnų su žemaitukais. Ūkyje registruoti du veislynai - sustambintų žemaitukų ir ristūnų. Už vieną žemaitukų veislės arklį, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos" programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas", paramos per metus skiriami 683 litai.

Gintauto ir senelis, ir tėtis taip pat augino žirgus. Pirmieji tokios formos žemaitukai (Gintautas juos vadina sustambintais) buvo gerai žinomi dar smetoniškoje Lietuvoje. Pokario metais kaimo žmonės jų nemažai laikė, bet visi gyvuliai netrukus buvo suvaryti į kolūkius. Gintauto senelis savo gražuolį eržilą ir dvi veislines kumeles taip pat buvo priverstas atiduoti. „Tėvukas visą gyvenimą  buvo žirgų mėgėjas. Berods 1958-aisiais dalyvavo su sustambintų žemaitukų veislės eržilu Sakalas sunkumų traukimo varžybose ir užėmė pirmąją vietą respublikoje - pavežė 3,5 tonos", - senus laikus su pasididžiavimu prisimena Gintautas.

Ūkis Radeikiuose buvo įkurtas 1990 m., kai tik buvo priimtas valstiečių ūkio įstatymas. Jau daugiau kaip 20 metų žirgais besirūpinantis Gintautas ūkį perėmė iš savo tėčio. Dabar prie žirgų talkina jauniausias sūnus Stepas ir dukra Vaiva - taigi, jau ketvirtoji Kazlauskų karta. Gintautas džiaugiasi, kad jiedu su žmona Marija išaugino visą penketą šaunių vaikų - keturis sūnus ir dukrą. Sūnus Stepas pats ir kausto, ir treniruoja žirgus, pasitelkęs į pagalbą dar vieną netoliese gyvenantį vaikiną.

Bandos plėtrą riboja

Ar pelninga auginti žirgus? „Nuo bado nenumirsi ir nuo tinginiavimo neužmigsi", - nuo aiškaus atsakymo išsisuka ūkininkas, tvirtindamas, kad pirmiausia tai yra širdžiai mielas užsiėmimas. Tiesa, per du ūkininkavimo dešimtmečius buvo ne vienas bandymas pasukti ūkį kita kryptimi. „Visokių verslų ėmėmės, net ir pievagrybius bandėme auginti. Grybas baltas, bet darbas juodas. Be to, tai greitai gendantis produktas", - sako netrukus šio sumanymo atsisakęs Gintautas. Kai nebuvo aišku, iš ko išgyventi, visko ėmėsi: ir kiaules augino, ir karves, ir avis, bet realybė nebuvo tokia optimistinė, kokia atrodydavo planuose.

Šiuo metu žirgų bandos plėtrą šeimininkas riboja, nes jei leistų jiems laisvai daugintis, greitai nepajėgtų išmaitinti. Per metus tokio dydžio bandoje būdavo sulaukiama 12-13 kumeliukų, o štai šiemet tvarte straksi tik 4 mažyliai. Veislinius eržilus Gintautas kelerius metus skolindavosi iš Vilniaus žirgyno, dabar jau savų užsiaugino. Svarbu, kad nesikryžmintų artimos giminystės žirgai, nes prastėja jų palikuonių fizinės savybės.

Pirkėjų reikia rasti pačiam

Nors žirgai nepietauja, tik pusryčiauja ir vakarieniauja, bet suėda tikrai daug - per parą maždaug 10-12 kg sauso šieno. Bet šieno duodama nenormuojamai, mat žirgai vaikšto laisvai. Pirmiausia paėda pagal hierarchiją aukščiausiai stovintys ir stipriausi žirgai, paskui eina maitintis silpnesnieji.

Ūkininkas žiemos periodui ruošia ir šieną, ir šienainį, visus pašarus pasigamina ūkyje. Dirba 150 ha žemės, kurios vidutinis našumas siekia tik 30 balų. Bet žolė užauga pakankamai vešli, tad pašarų nepritrūksta. Štai pernai vien šienainio pagamino 1 600 ritinių. Žirgai labai jautrūs pašarui, todėl ūkininkas stengiasi savo laukus kuo mažiau purkšti cheminiais produktais. Kaip pats sako, faktiškai ūkis yra ekologinis, nors ir nesertifikuotas.

Varžybose dalyvaujančius ir didelį fizinį krūvį ten patiriančius žirgus šeimininkas palepina dar ir avižomis. Ne bet kokiomis, o juodosiomis. „Užpernai, „Agrolitpai" pasiūlius man šių čekiškos veislės avižų, nusipirkau, nors kaina ir milžiniška buvo, - 2 400 Lt plius PVM už toną mokėjau. Juodosiose avižose baltymų daugiau, tikriausiai todėl jas žirgai labai mėgsta", - paaiškina ūkininkas. Įsigijęs 600 kg sėklos, užsėjo 2,5 ha. Prikulto derliaus užteko kitais metais užsėti jau 14 ha ir žirgams dar liko paskanauti. Avižos nereiklios žemei, todėl gerai dera ir nederlinguose dirvožemiuose.

Tvirti, eiklūs, įspūdingo ilgio karčiais, žvilgančio plauko žirgai atrodytų turėtų būti graibstyte graibstomi pirkėjų, tačiau ūkininkas sako, kad taip nėra. Kaip tik atvirkščiai - kuo toliau, tuo sunkiau rasti žirgų mylėtojų, norinčių ir pajėgiančių įsigyti žirgą. Gintautas dabar pradeda žvalgytis į užsienį, mat ten vis dėlto žmonės turtingiau gyvena, daugiau sau gali leisti, galų gale labiau suvokia įvairiapusę žirgų naudą. „Žinoma, reikia ieškoti tiesioginio pirkėjo, jokiu būdu ne per tarpininkus pardavinėti", - įsitikinęs uteniškis.

Ūkio žirgai nuolat dalyvauja sportinėse žirgų lenktynėse, kurias organizuoja Respublikinė lenktyninių žirgų lyga, Ristūnų asociacija. Lenktynėse žirgus vadelioja sūnus Stepas. Įsimintinas buvo ir žygis su stambiaisiais žemaitukais per Utenos rajoną iki Niūronių Arklio muziejaus, organizuotas 2009 m. pažymint 80 metų jubiliejų nuo Šalomo Zelmonavičiaus ir Pulgio Andriušio kelionės po Europą su žemaituku.

Gyliai - arklių skerdikai

Gintauto laikomi žirgai daug juda, gauna kokybiško pašaro, todėl yra sveiki. Augintojo manymu, bene daugiausiai bėdų žirgams pridaro kirminai. Jis spėja, kad ir liūdnai pagarsėjusio Alfredo Kaušakio žirgyno Nemenčinės seniūnijoje (Vilniaus r.) bėdas didele dalimi sukėlė būtent arklių parazitai. „Nenoriu tikėti, kad tas žmogus specialiai kankino gyvulius. Tokio išsekimo priežastis galėjo būti kirminai. Antihelmintiniai vaistai yra brangūs - viena dozė arkliui kainuoja apie 50 Lt. Jų duoti reikia du kartus per metus - rudenį ir pavasarį", - sako Gintautas ir prisimena prieš kelerius metus jo žirgyne buvusius kritimo atvejus, kurių priežastis buvo būtent helmintai.

Ūkininko teigimu, pats baisiausias parazitas - gastrofilės (Gastrophilus intestinalis). Tai gylių lervos. Utenos apylinkėse arkliniai gyliai liaudiškai vadinami bezdelomis. Šių dvisparnių būriui priklausančių vabzdžių patelės (atrodo tarsi didžiulės dryžos musės) vasarą priskrenda maždaug 20 cm atstumu iki arklio (ant gyvulio net netupia) ir tarsi iš kulkosvaidžio apšaudo geltonais kiaušinėliais, kurie tvirtai prisiklijuoja ant odos. Spalio mėnesį iš kiaušinėlių išsirita mažutės lervos, kurios skverbiasi į odą ir arkliui tą vietą pradeda niežtėti. Arklys kasosi dantimis ir per burną lervutės patenka į skrandį. Skrandyje jos peržiemoja ir taip sulaukia kitos vasaros. Pavasarį su išmatomis išeina laukan, paguli žemėje ir birželio mėnesį išsirita vabzdys.

„Gyvulio skrandyje lervos susikaupia į kvadratinės formos koloniją. Jei labai daug, susidaro kelios tokios kolonijos. Siurbdamos kraują, jos pažeidžia skrandį, šis gali net trūkti. Tokiu atveju arklys visiškai nustoja ėsti ir žaibišku greičiu išsenka", - sako Gintautas ir pastebi, kad gastrofilės ypač skaudžiai kerta dvimetukams žirgams. Pirmamečiai kažkaip praslysta, nes matyt dar motinos pieno sustiprintas imunitetas juos apsaugoja. Vyresni žirgai irgi jau ne tokie jautrūs šiems parazitams būna. „Dar kai mažas buvau, senelis sakydavo, kad šie vabzdžiai - arklių skerdikai. Bet tada to nesuprasdavau, kol pats tiesiogiai nesusidūriau", - sako ūkininkas.

Parama leido atnaujinti techniką

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas" G. Kazlauskas pateikė paraišką technikai įsigyti. Įgyvendinus 268 tūkst. Lt vertės projektą (kai prašomos paramos suma yra ne didesnė kaip 150 tūkst. Lt) 2011 m. pabaigoje ūkio technikos parkas pasipildė nauju traktoriumi, mėšlo kratytuvu ir sėjamąja. Paramos dalis siekė 134 tūkst. Lt. Ūkininko vertinimu, be paramos tokiems pirkiniams jis niekaip nebūtų pasiryžęs. Naudojimuisi konsultavimo paslaugomis žemdirbys taip pat gavo pusketvirto tūkstančio litų paramos lėšų.

Ūkio buhalterinę apskaitą tvarko LŽŪKT Utenos r. biuro ūkio apskaitos konsultantė Violeta Gurklienė. „Jau treti metai buhalterinę apskaitą patikiu tvarkyti konsultavimo tarnybos specialistei ir dabar jokių problemų neturiu", - patikina ūkininkas.

Šiemet Gintautas pagaliau nusipirko nemažai valstybinės žemės, kurią dirbo nuo 2000 metų. 15 metų išsimokėjimui įsigyta žemės hektaro kaina siekė apie 2 500 Lt („plika" kaina neviršijo 2 000 Lt/ha, bet žemę pabrangino būtini geodeziniai matavimai, planai, registraciniai mokesčiai).

Artimiausias darbas, kuriam teks pasiryžti - tvarto stogo keitimas. Nenaują tvartą atsiėmė už pajus iš beyrančios bendrovės, o žirgai jame laikomi nuo 2008 m. „Jau nusibodo stogą lopyti, tai vienoje, tai kitoje pusėje prakiūra. Tačiau pinigų čia reikia nemažai turėti - 80 m ilgio ir 25 m pločio tvarto stogo dangos plotas yra 4 000 m²", - kol kas tikslaus termino šiam dideliam ir būtinam darbui ūkininkas dar nenumatęs.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2013/06