Mėsinė galvijininkystė - viena iš jauniausių žemės ūkio šakų Lietuvoje. Pirmą kartą grynaveisliai mėsiniai galvijai į Lietuvą įvežti 1995-aisiais profesoriaus Česlovo Juknos iniciatyva. Tuomet buvo atvežti pirmieji šarolė veislės galvijai. Grynaveislių mėsinių galvijų importas prasidėjo 2004 m., kai ūkininkams buvo kompensuojama dalis išlaidų, patirtų įsigyjant gyvulius.

Šiame straipsnyje paminėti keli aspektai, į kuriuos mėsinių galvijų augintojas privalėtų atkreipti dėmesį, norėdamas turėti pelningą ūkį. Vienu iš svarbiausių darbų ūkyje lieka veislininkystės darbo organizavimas, nes net ir nedidelė klaida gali atnešti didelių nuostolių, tačiau jie bus pastebimi tik praėjus keleriems metams.

Parama veisliniams gyvuliams įsigyti - skirtinga

Lietuvoje parama veisliniams gyvuliams įsigyti teikiama nuo 1994 m. Ji sudarė didelę dalį paramos, teikiamos visam veislininkystės sektoriui. Pavyzdžiui, 2007-aisiais veisliniams gyvuliams įsigyti buvo skirta 7,8 mln. Lt, t. y. daugiau kaip trečdalis veislininkystei skirtos paramos. Tačiau ES tais pačiais metais išleido reglamentą, draudžiantį skirti subsidijas veisliniams gyvuliams įsigyti. Motyvas - kad nebūtų pažeistos konkurencijos sąlygos, jeigu vienos šalys rems perkančius veislinius galvijus, o kitos - ne. Todėl šalys ieško naujų paramos veislininkystei galimybių.  

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) yra atlikęs tyrimą apie veislininkystės sektoriaus bei paramos teikimo jam vystymosi tendencijas ir perspektyvas ES valstybėse. Kol nebuvo įsigaliojęs draudimas teikti paramą veisliniams gyvuliams įsigyti, daugelis ES šalių narių, siekdamos gerinti veislinių gyvulių genetinį potencialą, aktyviai rėmė veislininkystės sektorių.

Visų pirma jos tai darė kompensuodamos dalį išlaidų, patiriamų įsigyjant aukštos genetinės vertės veislinius gyvulius. Pavyzdžiui, 2002-aisiais Prancūzijos Šero (Cher) regione buvo remiamas veislinių gyvulių įsigijimas, kompensuojant 15 proc. išlaidų. Kai kuriais atvejais buvo skiriama dar didesnė parama, tačiau neviršijanti 40 proc. gyvulio įsigijimo išlaidų. 2006 m. tokia paramos schema tame pačiame regione buvo atnaujinta dar vieniems metams.

2002 m. paramos schemos buvo pradėtos taikyti Italijos Umbrijos regione, Ispanijoje bei Austrijoje, finansuojant 40 proc. tinkamų išlaidų pirmą kartą įsigyjant aukštos veislinės vertės gyvulių. 2006-2007 m. parama mėsiniams galvijams įsigyti buvo skiriama Jungtinėje Karalystėje, vykdant kokybiškos jautienos programą. Latvijoje 2005-2006 m. taip pat buvo kompensuojama 40 proc. (mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse - 50 proc.) išlaidų gyvuliams įsigyti. Atsižvelgiant į tai, kad Latvijoje yra mažai aukštos veislinės vertės gyvulių, viena iš sąlygų valstybės paramai gauti buvo veislinių gyvulių įsigijimas iš užsienio, taip gerinant vietinių populiacijų gyvulius.

Kai kuriose šalyse parama veisliniams galvijams įsigyti buvo teikiama neterminuotai, tačiau pabrėžiant, kad, pasikeitus reguliavimui, paramos nuostatos turės būti peržiūrimos. Įsigaliojus Išimties reglamentui, paramos teikimas tapo negalimas. Lietuvoje šios rūšies parama buvo teikiama iki 2007-ųjų, mokant iki 50 proc., bet ne daugiau kaip maksimalią sumą, nustatytą atskirai gyvulio rūšiai, ir neviršijant tų metų šiai paramos priemonei patvirtinto biudžeto. Skirtingai nei Latvijoje, nepaisant neaukštos vietinių galvijų veislinės vertės, Lietuvoje nebuvo numatyta sąlyga, kad veislinių galvijų su parama galima įsigyti tik iš užsienio. Pageidaujančių gauti paramą skaičius daugiau nei dvigubai viršijo galimybes. Tad parama per ilgą jos taikymo laikotarpį nedavė pageidaujamų rezultatų.

Tačiau net ir nesant galiojančio kompensavimo mechanizmo, mėsinių galvijų augintojai įsigyja gyvulių iš užsienio, ypač - iš galvijų kilmės regionų. Pavyzdžiui, Prancūzijos Aubrakų regionas garsėja aubrakų veislės galvijais, kurie iki šiol atrenkami ir vertinami ypač griežtai, siekiant, kad veisimui būtų naudojami tik veislės standartą atitinkantys gyvuliai. Be to, galvijai įvežami iš Vokietijos, Anglijos, kitų Europos šalių.

Kokią veislę pasirinkti?

Kai kurie mėsinių galvijų augintojai savo verslą pradėjo ne nuo grynaveislių galvijų veisimo, bet nuo pieninių veislių gyvulių kryžminimo su mėsinių veislių galvijais. Tai ypač populiaru mažuose ūkiuose, kuriuose naudojamos dirbtinio apsėklinimo formos, t. y. sėklinimas. Vėliau, gimus pirmosios kartos mišrūnui, toliau naudojami tos pačios veislės reproduktoriai.

Sėklina ne tik mažuose ūkiuose. Iki šiol net ir dideli ūkiai Prancūzijoje, Vokietijoje sėklina iki 70 proc. bandos karvių, siekdami didesnės reproduktorių įvairovės, ypač jei banda nėra vienalytė, skiriasi karvių eksterjeras, skirtingi jų vertinimo rezultatai. Tačiau net ir kruopščiai stebint karvių ar telyčių rują galimas neapsivaisinimas, todėl po 2 kartų sėklinimo karvės ar telyčios perkeliamos į bandą, kurioje laikomas bulius reproduktorius. Žinant karvės įleidimo į bandą datą, gimus veršeliui, galima žinoti ar jis gimęs po sėklinimo, ar po kergimo.

Renkantis mėsinių galvijų veislę auginimui, svarbu atsižvelgti į turimų pievų, ganyklų našumą, gyvulininkystės pastatų būklę, tolimesnes investicijas. Kai kurių veislių mėsiniai galvijai yra priskiriami ekstensyvaus auginimo tipo gyvulių grupei: aubrakai, galovėjai, hailendai. O limuzinai, šarolė, herefordai yra intensyvesnio auginimo tipo galvijai. Jie paprastai yra stambesni, reiklesni laikymo sąlygoms, ypač jei norime gauti geresnius priesvorius.

Tačiau veislių skirstymas galimas ne vien pagal auginimo savybes, bet ir pagal biologinius ypatumus. Mėsinių veislių galvijai pagal jų biologinius ypatumus grupuojami į Anglijos greitai bręstančių, Prancūzijos-Italijos ir zebų kilmės veislių grupes. Anglijos greitai bręstančių veislių grupei priskiriami herefordai, aberdynų angusai, šorthornai, galovėjai, hailendai ir kitos. Šiai grupei veislių būdinga tai, kad gyvuliai yra vidutinio stambumo (herefordai, aberdynų angusai, šorthornai) arba smulkūs (galovėjai, hailendai), bręsta anksti, anksti kaupia riebalus, todėl prieauglis anksčiau realizuojamas mėsai.

Prancūzų-italų veislių grupei priskiriami šarolė, šviesieji akvitanai, limuzinai, aubrakai ir kitos veislės. Šios veislių grupės gyvuliams būdinga vėlesnis brendimas, ilgesnis intensyvaus augimo laikotarpis. Gyvuliai yra stambūs (šarolė, limuzinai) arba vidutinio stambumo (aubrakai). Visoms galvijų veislėms būdingi tam tikri biologiniai skirtumai, nevienodas jų produktyvumas, todėl jie skirtingai reaguoja į aplinkos sąlygas. Įvairi reakcija į aplinkos sąlygas būdinga ir veislės viduje. Skirtingo produktyvumo tipo, linijos, atskirų bulių palikuonių reakcija į aplinkos sąlygas, taip pat ir į laikymo technologijas, gali būti nevienoda. Į šiuos veiksnius reikėtų atsižvelgti renkantis veislę.

Heterozės efektas

Įsigijus veislinių mėsinių galvijų nepakanka vien gyvulininkystės patalpų (fermų, pastogės, mėšlidės) ar pašarų. Būtinos ir tam tikros žinios, kurios reikalingos atliekant gyvulių selekciją. Tik teisingai ir griežtai vertinant gyvulius galima atrinkti veisti tinkamus moteriškos lyties individus, telyčias bei karves. Labai svarbu tinkamai pasirinkti bulių reproduktorių. Yra nustatyta paveldėjimo įtaka daugeliui galvijų savybių. Kai kurios iš jų paveldimos dažnai (aukštas paveldimumo koeficientas - veršelio masė gimstant, raumeningumas, raumenų masė), net ir mėsos kokybinius parametrus (vandens rišlumą, kietumą, tarpraumeninius riebalus, jų išsidėstymą) lemia paveldimumas. Dalies savybių paveldimumas nėra išreikštas (veršelių išgyvenamumas, veršiavimosi intervalas).

Dalis mėsinių galvijų augintojų naudoja grynąjį veisimą, kuomet karvės ar telyčios kergiamos (arba sėklinamos) su tos pačios veislės buliumi reproduktoriumi, kiti - kryžminimą. Net ir grynaveislių galvijų bandoje atsiras gyvulių, kurių palikuonys nėra tinkami veislei, tačiau pasižymi geromis penėjimosi savybėmis. Tuomet tikslinga naudoti kryžminimą. Geriausias kryžminimo efektas gaunamas kryžminant dvi veisles, tačiau tokių veislių palikuonį vėliau kryžminti su vienos iš veisimui naudotų veislių nėra tikslinga.

Heterozės efektas pasireiškia pirmoje kartoje, toliau jis blėsta. Jeigu dviejų veislių telyčaitei panaudojama ir trečioji veislė, heterozės efektas vėl sustiprėja. Daug galvijų kryžminimo patirties sukaupęs profesorius Č. Jukna palikuoniams sustambinti pataria naudoti šarolė, limuzinų ar simentalų veislių galvijus. Tačiau reiklesnis vartotojas nori ne tik mėsos, jis norėtų švelnesnio skonio jautienos, todėl siekiant gauti švelnesnę, minkštesnę skerdeną, tikslinga kryžminimui naudoti herefordus ar angusus.

Ypač geri kryžminimo rezultatai pastebimi kryžminant aubrakų ir šarolė veislių mėsinius galvijus - palikuonys gerai penisi, geriau įsisavina pašarus. Mišrūnės karvės lengvai veršiuojasi, duoda nemažai pieno, iš pašarų gerai pasisavina maisto medžiagas. Pavyzdžiui, grynaveislis 210 dienų amžiaus buliukas sveria 273, o aubrakų ir šarolė mišrūnas - 281 kg, grynaveislė telyčia - 239, o mišrūnė - 247 kilogramus.

Siekiant išlaikyti norimą heterozės efektą, gautus dviejų veislių mišrūnus galima kryžminti kita, trečiąja veisle, taip mišrūnas „papildomas" trečiosios veislės savybėmis, išlaikomi geri penėjimosi rodikliai.

Mišrūnai atsparesni ligoms

Dar viena svarbi mišrinimo teigiama savybė - atsparumas ligoms. Gauti mišrūnai yra atsparesni. Vienos iš pagrindinių mėsinių galvijų veršelių ligų yra įvairios infekcinės ir neinfekcinės kilmės viduriavimai bei kvėpavimo organų ligos.

Auginant grynaveislius mėsinius galvijus ar jų mišrūnus, būtina laikytis zoohigieninių normų, nes, nesant optimalioms auginimo sąlygoms, net ir mišrūnai sirgs įvairiomis ligomis. Būtina užtikrinti pašarų kokybę ir visavertį šėrimą. Pastatų mikroklimatas turi būti tinkamas jauniems veršeliams, turint omenyje, kad veršiavimosi sezonas įprastai būna žiemos laikotarpiu.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių veršelių viduriavimo priežasčių - virusas ar pirmuonys. Kovojant su pirmuonių sukeltu viduriavimu galima naudoti veterinarinius medikamentus, tačiau prieš tai būtina identifikuoti sukėlėją, naudojant greituosius testus arba siunčiant patologinę medžiagą ištirti į laboratoriją. Atvestų veršelių viduriavimas, dar vadinamas diarėja, yra bene dažniausiai pasitaikantis galvijų prieauglio susirgimas. Didžiausia rizika susirgti yra pirmosios kelios dienos po atvedimo.

Vien nuo kvėpavimo takų ligų ir viduriavimo gaišta daugiau kaip 80 proc. visų susirgusių veršelių. Dažniausiai veršeliai diarėja suserga nuo atvedimo iki maždaug 1 mėn. amžiaus. Tad jų sveikatingumui nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Jei nustatomi ir išskiriami virusai, gali būti naudojama vakcinacija, kuomet vakcinuojamos veršingos karvės, o atvesti veršeliai su krekenomis gauna pakankamą kiekį antikūnų imunitetui susiformuoti. Jei ūkyje nusprendžiama naudoti vakcinas, būtinas vakcinacijos planas, kuriame numatyta, kokia vakcina (ar vakcinomis) bus vakcinuojami gyvuliai, kokiais intervalais vakcinacija bus atliekama. Jei vėliau šio plano nebus laikomasi, tikėtis gerų rezultatų neverta. Galvijų vakcinacija duoda teigiamus rezultatus stambiuose ūkiuose. Mažų ūkių savininkai gali išvengti šios procedūros, jei nėra intensyvios gyvulių migracijos, t. y. jei gyvuliai į ūkį nėra atvežami dažnai.

Kvėpavimo organų ligas taip pat gali sukelti virusai, bakterijos, tačiau pasitaiko ir zoohigieninės kilmės priežasčių, kai patalpoje oro drėgmė yra per didelė. Dėl šios priežasties sukuriamos palankios sąlygos užkrečiamųjų ligų sukėlėjams daugintis, ore esantis amoniakas, sieros vandenilis dirgina naujagimio veršelio kvėpavimo takus, sukelia kosulį. Jei zoohigieninės sąlygos blogos, vakcinacija tokiame ūkyje rezultatų neduos, galima sulaukti net pablogėjimo.

Auginant mėsinius galvijus, labai svarbus ekonominis ūkio veiksnys yra priesvoriai. Jiems gauti nepakanka vien optimalios aplinkos ar geros kokybės pašaro. Būtinos ir profilaktikos priemonės. Viena iš tokių - dehelmintizacija. Jei gyvulys yra užsikrėtęs virškinamojo trakto ar plaučių helmintais, galimi net iki 200 g priesvorio netekimai per parą. Todėl rudenį, pasibaigus ganiavos sezonui ir praėjus apie 1,5 mėnesio po gyvulių uždarymo į tvartus, reikėtų naudoti antihelmintikus. Paprasčiausia naudoti užpilamus ant gyvulio nugaros tirpalus, tačiau yra ir injekcinių, girdomų ar šeriamų preparatų.

Jei helmintų invazija didelė, tikslinga atlikti dehelmintizaciją dar prieš išvarant gyvulius į ganyklas - taip sumažinamas ganyklų užterštumas helmintų kiaušinėliais.

A. Rutkauskas

Mano ūkis, 2013/06