Teresa GERDVILIENĖ, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilniaus rajono konsultavimo biuro vadovė, augalininkystės konsultantė apie LŽŪKT 20-metį

Jaunystėje labai norėjau būti mokytoja. Tačiau mama atkakliai siekė savo - agronomo profesija geresnė. Paklausiau jos ir įstojau į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar - Aleksandro Stulginskio universitetas). Vis dėlto, manau, kad mano svajonė išsipildė. Esu „mokytoja" - beveik penkiolika metų mokau žemdirbius.

Man labai patinka tikrasis agronomo darbas - lankytis klientų laukuose, apžiūrėti augančius pasėlius, stebėti augalų ligų, kenkėjų, piktžolių plitimą, dalytis savo pastebėjimais su ūkininkais, jiems patarti. Tačiau vis labiau tampu „popierine" agronome. Tenka tvarkyti krūvas dokumentų, susijusių su paramos gavimu, ekologiniais reikalavimais. Jaučiu didelę atsakomybę laiku ir teisingai užpildyti įvairius dokumentus, paraiškas, nes žinau, kaip svarbu žemdirbiams gauti ES lėšų.

Vilniaus rajonas - specifinis, nepasižymi aukštomis technologijomis, čia nėra labai stambių ūkių. Ūkininkai gana vėlai pradėjo dalyvauti modernizavimo priemonėse, nesiryždavo imti paskolos iš banko investicinei paramai gauti. Ne vienas, kai pasiūlydavau, numodavo ranka „ai, geriau savo jėgomis". Norint išlikti konkurencingu, sparčiau judėti į priekį, savų jėgų ir lėšų paprastai neužtenka.

Kai žmonės savo akimis pamatė kituose rajonuose pasiektus ES paramos rezultatus, sukruto teikti paraiškas. Tačiau lėšų jau buvo likę nedaug, o kai kurių priemonių eilutės iš viso tuščios. Dabar rajono žemdirbiai su viltimi laukia 2014-ųjų.

Kol mokamos išmokos, kol žemdirbys gauna už hektarą, jei investuoja į technologijas ir dirba atsakingai, įmanoma pasiekti neblogų rezultatų. Mūsų rajonas nelabai gali konkuruoti su Šiaurės ir Vidurio Lietuvos ūkininkais. Žemės prastos, derlingumas nedidelis, norint prikulti 5-7 t/ha javų, reikia žymiai daugiau investuoti į trąšas, augalų apsaugos priemones, o tai didina savikainą.

Rajone nemažai rūgščių dirvų, todėl prastai dera kviečiai, miežiai, žirniai, pupos, lubinai ir kiti ankštiniai augalai. Tad mūsų biuro klientams nuolat kartoju - reikia investuoti į savo žemes, nes ateis laikas, kai nebegausime derliaus. Vienas kitas patarimu pasinaudojo ir numatė įvairias priemones žemės derlingumui išlaikyti bei gerinti. Tačiau daugumą stabdo tai, kad dirba ne savo arba teisiškai neįformintą žemę.

Žemės grąžinimas Vilniaus rajone dar nebaigtas, todėl ūkininkai skaičiuoja, ar verta leisti pinigus žemei pagerinti. Jie nėra užtikrinti, ar neinvestuos į svetimą turtą. Nėra garantijos, kad savininkas nesugalvos išnuomoti žemę pasiūliusiam didesnę nuomos kainą  arba ją parduoti. Sudarant sutartis, ypač kai žemė nuomojama ekologinei žemdirbystei vystyti, svarbu įrašyti punktą, įpareigojantį nuomos davėją nutraukus sutartį padengti nuomininkui nuostolius, susijusius su dalyvavimu „Agrarinės aplinkosaugos priemonėse".

Tai ūkininką apsaugo nuo išmokų grąžinimo, tačiau žemės savininkai pradėjo vengti sudaryti registruotas sutartis, jie siūlo ūkininkams žemę nuomotis be įsipareigojimų.

Rajone praktiškai nebuvo valstybinės žemės pardavimo, laisvos žemės fondo. Ūkininkai net ir norėdami plėsti savo ūkius turi ribotas galimybes. Vienintelis būdas - susirasti asmeninio ūkio žemių savininkus ir nupirkus iš jų po 2-3 ha didinti savo plotus. Tačiau tai ilgas ir nedėkingas kelias, nes sklypas su įsiterpusiomis trihektarininkų žemėmis nebus vientisas, jei nepavyks surasti savininką ar susiderėti dėl nuomos.

Vilniaus rajono konsultavimo biuras 2012 metais sudarė 25 buhalterinės apskaitos ir 49 iš dalies ES lėšomis finansuojamas konsultavimo sutartis. Mano klientai, palyginti su kitais biurais, - smulkūs ūkininkai. Didžioji jų dalis ūkininkauja ekologiškai. Džiaugiuosi, kad su „Ekoagros" darbuotojais visuomet randu bendrą kalbą, sulaukiu geranoriškų patarimų. Turiu 22 klientus, kartais jie ko nors nesupranta, pasitaiko, kad ir aš įveliu klaidelę, tačiau ir NMA, ir  „Ekoagros" visada geranoriškai nusiteikę bendradarbiauti, stengiasi, kad ūkininkams būtų geriau.

Viena didžiausių problemų ekologiškai ūkininkaujant - sėklų įsigijimas. Kitais metais, perkant sėklą iš ekologinių sėklininkystės ūkių, norima įteisinti reikalavimą atnaujinti ją kas ketverius metus. Tačiau ekologiškos sėklininkystės mūsų šalyje praktiškai nėra, ūkininkams verta rimtai pagalvoti apie šią nišą. Tie, kurie jau tvirtai stovi ant kojų, galėtų investuoti į ekologinę sėklininkystę. Žinoma, tai rizikinga, atsakomybės reikalaujanti sritis, tačiau perspektyvi. Geros sėklos gauti nėra paprasta, be to, ji brangi.

Kartais konsultantas turi būti ir psichologu. Atvažiavę ūkininkai nori gauti ne tik konkretų patarimą dėl ūkininkavimo, bet ir pasipasakoti, išsakyti problemas. Tikrai nemanau, kad išklausydama gaištu laiką. Taip įgaunamas pasitikėjimas, atsiranda didesnis tarpusavio supratimas.

Norėčiau daugiau dirbti kaip technologė, panaudoti turimas žinias. Augalų apsaugos priemones naudoja tik maža dalis mano klientų. Pas stambiuosius lankosi bendrovių atstovai, tačiau klientai nori, kad ir aš dalyvaučiau. Ūkininkai neretai turi savo nuomonę, todėl malonu, kad jie kviečiasi ir mane. Visada apgailestauju, kad negaliu išvažiuoti, kai terminai spaudžia sutvarkyti krūvą dokumentų. Tų išvažiavimų man labiausiai trūksta, jiems nepagailiu laiko ir po darbo valandų.

Esu įsitikinusi, kad konsultavimas turi būti nuoširdus ir duoti ūkininkui naudos. Stengiuosi, kad klientas paslauga liktų patenkintas. Mūsų darbas nėra lengvas, reikia daug žinių, nuolatinio gilinimosi į naujoves, tačiau jaučiuosi savo rogėse - man darbas teikia didžiulį pasitenkinimą. Gera matyti šypseną kliento veide, išgirsti nuoširdų „ačiū", jaustis reikalinga.

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2013/06