Banalu, bet mums visiems nuolat trūksta laiko ir pinigų. Ūkininkams, ypač sėjos ir derliaus nuėmimo metu, brangi kiekviena minutė, o norint dirbti pelningai ir išlikti konkurencingam, reikia nemažai investuoti. Beveik devynerius metus su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Vilniaus rajono biuru bendradarbiaujantis ūkininkas Zenonas Borkovskij įsitikino: partnerystės nauda - dviguba.

Ekologiškai ūkininkaujančiam Vilniaus r. Vaigeliškių k. gyventojui šio rajono Konsultavimo tarnybos biuro darbuotojai tvarko buhalterinę apskaitą, pildo paraiškas bankams dėl paskolos suteikimo, sudaro sėjomainos planus, pildo ekologinį žurnalą, padeda parengti mokėjimo prašymus bei kitus dokumentus.

„Esu labai patenkintas biuro konsultančių darbu. Sutaupau daug laiko ir neturiu rūpesčių dėl dokumentų tvarkymo. Konsultantė Teresa ir paakino pasinaudoti ES parama. Sunku buvo ryžtis šiam žingsniui, kamavo abejonės. Šiandien džiaugiuosi, nes tai suteikė galimybę plėstis. Per devynerius metus nė karto nenusivyliau konsultavimo biuro darbuotojais", - sako Zenonas.

Iš pradžių Z. Borkovskij ūkininkavo kartu su tėvu, o 2004 m. įregistravo savo ūkį. Pradėjęs nuo 16, šiuo metu ūkininkas artėja prie 180 ha. Tačiau tik 10 ha iš jų - nuosava žemė.

Neblogas derlius ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės leido sparčiai išsiplėsti. Jei praėjusiais metais Zenonas deklaravo 98 ha, šiemet dirba jau 180. „Žemės plotas gerokai padidėjo, todėl dairausi dar vieno traktoriaus", - prisipažįsta ūkininkas.

Zenonas vienas pirmųjų Vilniaus krašte nusprendė dalyvauti ūkio modernizavimo programoje ir įsigijo kombainą Sampo, traktorių Valtra, įvairių žemės ūkio padargų. Žmona Alina palaiko savo vyrą, pritaria jo siekiui sustiprinti ir išplėsti ūkį.

Borkovskiai, auginantys du sūnus, vis dar glaudžiasi tvarkingame, bet ankštame būste. „Vis dėlto, jeigu išloščiau milijoną, pirmiausia pasistatyčiau namą. Apie jį svajojame seniai, tačiau vis investuoju į techniką", - atvirauja Zenonas.

Ekologinio augalininkystės ūkio savininkas augina ankštines pupas, žieminius ir vasarinius kviečius, rugius, kvietrugius, avižas, grikius, sodina šiek tiek bulvių. Teresa Gerdvilienė siūlo atsisakyti kai kurių kultūrų, tačiau Zenono argumentą - jei kas nors neužderės, gelbės kitos kultūros - sunku paneigti.

Geriausiai šio krašto žemėse dera avižos. Jos, anot ūkininko, gali augti visur. Praėjusiais metais iš hektaro Zenonas prikūlė 1,8 tonos. Ten, kur buvo pievos ir ganyklos, gerą derlių duoda kviečiai ir kvietrugiai. Pupas renkasi dėl sėjomainos, tiesa, jos ne visuose turimuose plotuose užauga gerai. Gana dažnai žalos pridaro ir derlių sumažina šernai.

Z. Borkovskij kur kas ryžtingesnis ir atviresnis naujovėms negu kaimynai. Kai visoje Lietuvoje plykstelėjo garstyčių auginimo bumas, skirtingai nei kiti šio krašto ūkininkai, Zenonas išmėgino šią kultūrą. „Bet sumažėjo išmokos, be to, išauginta produkcija neturėjo paklausos, todėl ūkyje garstyčių atsisakiau. Dabar svarstau, gal verta išbandyti baltąsias garstyčias, mintys kartais sukasi ir apie rapsus", - sako ūkininkas.

Eksperimentavo ir su lubinais - viltis gauti pelno sužlugdė lietingi metai.

Ūkininkas prisipažįsta, kad ekologiškai ūkininkauti nėra lengva. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą už vieną hektarą grūdinių kultūrų mokama 770 litų. Paramos suma, įvertinus sąnaudas ir netektą derlių, nedidelė, o reikalavimai griežti. Būtent dėl šių priežasčių per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo atsisakė apie 400 ūkių.

„Nesaugumo jausmą patiriame ir dėl nuolat keičiamų agrarinės aplinkosaugos išmokų, ir dėl ekologinio ūkininkavimo taisyklių. Ministerija kasmet vis ką nors pakeičia. Mes, dalyvaujantys priemonėje ūkininkai, įsipareigojame 5 metų laikotarpiui. Todėl būtų paprasčiau ir lengviau, jei ir taisyklės galiotų penkerius metus. Kai jos keičiasi kasmet, sėkminga ūkinė veikla sunkiai įmanoma", - sako Zenonas.

Anot ūkininko, pikta ir skaudu, kai valdžia nesilaiko pažadų. Z. Borkovskij su kartėliu prisimena, kaip praėjusiais metais buvo kalbama, kad gaus palyginti geras išmokas už pievas ir pasėlius, o sąskaitose rado per pusę mažesnę sumą.

Anksčiau, kai dirbo mažesnį plotą, ūkininkui ypač sunku buvo išlaikyti sėjomainos reikalavimus. Dabar vienas plotas iš tolo geltonuoja nuo žydinčių šalpusnių. Tai ženklas, kad dirvą reikia kalkinti, tačiau tam neužtenka lėšų. Bet didžiausia bėda, kad Zenono ūkis neturi grūdų sandėlių, o ir džiovykla yra būtina.

„Praėjusiais metais, gavęs palyginti didelį derlių, supratau ir kiek praradau. Neturint sandėlių ir džiovyklos, didinti apimtis rizikinga. Laukiu 2014 m., nes be paramos, vien iš savo ūkio visa tai įsigyti sudėtinga, gali tekti taupyti visą likusį gyvenimą", - sako ūkininkas.

Didžiausias pagalbininkas ūkyje - vyresnėlis sūnus. Jaunėlį Borkovskiai vadina biologu, jis paniręs į mokslus, domisi įvairiais augalais. Žmona rūpinasi galvijais - savo reikmėms ūkyje auginamos dvi karvės, kelios kiaulės, pusšimtis broilerių. Su kaimynais gražiai sugyvenantys ūkininkai kviečiasi juos į derliaus nuėmimo talkas. Pritrūkus darbo rankų, talkina giminaičiai. Šiemet Zenonas ketina samdyti traktorininką.

Sunkumai šį Vilniaus rajono žemdirbį tik užgrūdino. Jei ekologinis ūkininkavimas ES bus remiamas ir kitą finansinį laikotarpį, Zenonas ketina savo ūkį dar šiek tiek plėsti ir neatsisakyti dabartinės veiklos.

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2013/06