Avižos yra gana populiarios Lietuvos ūkiuose. Pernai jų plotas siekė beveik 72 tūkst. ha. Profesionalūs žemdirbiai puikiai supranta augalų apsaugos priemonių reikšmę siekiant užauginti stabiliai aukštą vasarinių kviečių ar miežių derlių, tačiau avižoms kažkodėl skiriama mažiau dėmesio.

Pagrindinės avižų ligos yra avižų dryžligė, vainikuotosios rūdys, pašaknio puviniai bei dulkančiosios kūlės.

Avižų dryžligė (Drechlera avenae) pažeidžia avižų daigus, lapus, stiebus, varpažvynius, grūdus. Avižų dygimo metu sėklos luobelėje išsilaikiusi grybiena pradeda augti arba paviršiuje sudygsta sporos ir užkrečia besikalantį daigelį. Nepalankiomis dygimo sąlygomis užkrėsti daigai gali žūti net nepasiekę dirvos paviršiaus. Ant sudygusių daigų pirmųjų lapelių matomos rudos dėmės arba dryžiai. Vėliau ant pažeistų žuvusių lapelių susiformavusios konidijos apkrečia viršutinius lapus, šluoteles ir grūdus. Ant lapų atsiranda pailgų, siaurų, rausvai rudų lapo gyslomis apribotų dėmių. Jos nesusilieja. Drėgnu metu dėmių paviršius apsitraukia žalsvai rusvomis apnašomis. Pažeisti lapai greičiau nudžiūsta.

Per užsikrėstas avižų šluoteles grybas patenka į grūdą supantį lukštą arba įsiskverbia tiesiai į grūdo luobelę. Grūdams užsikrėsti palankiausias pieninės brandos tarpsnis. Pažeistų grūdų pagrindas ties šluotelės stagarėliu patamsėja. Pažeistose šluotelėse dalis varpelių nukrenta, likusiose užauga smulkūs ir ligoti grūdai.

Avižų dryžligei plisti palankiausi lietingi ir šilti orai. Liga sparčiai vystosi, esant 18-24 ^oC temperatūrai ir didesniam kaip 96 proc. santykiniam oro drėgniui.

Pagrindinis infekcijos šaltinis yra ligota sėkla, todėl sėklos beicavimas yra viena iš svarbiausių apsaugos priemonių nuo šios ligos. Kai kurios veislės atsparios avižų dryžligei, todėl, auginant avižas, reikėtų pasirinkti kiek galima atsparesnes ligai veisles. Sėjomainos laikymasis mažina ligos plitimo riziką. Ligotų augalų liekanos taip pat gali būti pirminiu užkratas. Rekomenduojama suarti dirvą  ir taip augalų liekanas sunaikinti.

Vainikuotosios rūdys (Puccinia coronata) pažeidžia avižų lapus, o epidemijų metais ir lapamakštes. Avižos užsikrečia nuo augalų tarpininkų (šaltekšnio arba gudobelės) oru plintančiomis eciosporomis arba iš kitur vėjo atneštomis urediosporomis.

Dažniausiai vainikuotųjų rūdžių požymiai pamatomi avižoms išplaukėjus. Ant avižų lapų pasirodžiusios ryškiai oranžinės, smulkios, iškilios, pailgos dėmelės (panašios į spuogelius) yra būdingi vainikuotųjų rūdžių požymiai. Vyraujanti 10-25 ^oC temperatūra ir nakties metu iškritusi gausi rasa sudaro ypač palankias sąlygas ligai plisti. Nuo vainikuotųjų rūdžių labai nukenčia vėlyvosios sėjos avižos. Vainikuotosios rūdys gali smarkiai išplisti jautrių veislių pasėliuose. Be to, per gausus tręšimas azoto trąšomis taip pat skatina spartų ligos vystymąsi.

Iš LAMMC Žemdirbystės instituto atliktų tyrimų nustatyta, kad tinkamai parinkus fungicidus ir jų panaudojimo laiką, galima gauti iš esmės didesnį derliaus priedą. Avižų dryžligė ir vainikuotosios rūdys mažina 1 000-čio grūdų svorį, o neretai ir grūdų skaičių šluotelėje. Auginant avižas naudoti fungicidus tikslinga, kai taikoma intensyvioji auginimo technologija, ypač sėkliniuose pasėliuose. Fungicidai naudojami tuomet, kai pasirodo pirmieji ligų požymiai. Jei požymių neišryškėja, tuomet fungicidus reikia naudoti augalams išplaukėjus (BBCH 51). Ir avižų dryžligė, ir vainikuotosios rūdys intensyviai vystosi augalų pieninės brandos (BBCH 71-75) metu, sukeldamos ankstyvą augalų senėjimą.

Pašaknio puvinius sukelia Fusarium spp. ir Bipolaris sorokiniana grybai. Šie sukėlėjai plinta kartu su sėkla, bet daugiausia per augalų liekanas ir per dirvą, todėl avižų atsėliavimas arba sėja po varpinių žolių ar į varputėtas dirvas skatina pašaknio puvinių išplitimą. Gilesnis negu 15 cm dirvos arimas ženkliai sumažina pirminio užkrato lygį, o minimalus žemės dirbimas iš esmės padidina šių žalingų patogenų plitimą pasėlyje.

Sėjant kokybiškai beicuotą sėklą, avižos apsaugomos ne tik nuo avižų dryžligės, bet ir nuo pašaknio puvinių bei dulkančiųjų kūlių.

Dulkančiosios kūlės (Ustilago avenae) neretai pažeidžia pavienius augalus ir tokiais atvejais didelės įtakos grūdų derliui neturi. Tačiau kitais metais, kai sėjai naudojami užkrėsti grūdai, ypač neapdoroti beicais, galimi ir derliaus nuostoliai.

Dulkančiosios kūlės pažeidžia šluoteles. Ligos požymiai išryškėja tik avižoms pradėjus plaukėti. Šluotelė šiuo tarpsniu būna užpildyta sporų masės. Nuo išplaukėjusių kūlėtų avižų šluotelių dalį sporų vėjas ir lietus išplatina ant aplinkinių augalų. Sporos nusileidžia ant sveikų šluotelių varpažvynių arba patenka tarp varpažvynio ir besiformuojančio grūdo. Apsikrėtimas gali trukti nuo žydėjimo iki derliaus nuėmimo. Kai kurios iš šių sporų sudygsta nedelsiant, ir grybiena įsiskverbia į lukštą ar net sėklos luobelę.

Avižų dulkančiųjų kūlių sukėlėjas peržiemoja sėklos lukšte ar luobelėje. Nesudygusios sporos išsilaiko sėklų paviršiuje ar po jos lukštu iki sėjos. Taigi avižų dulkančiosios kūlės su sėkla plinta grybiena ir sporomis. Avižų daigai kūlėmis užsikrečia sėklos dygimo metu, kuomet grybo teliosporos įsiskverbia į koleoptilę. Koleoptilė užkrečiama dar daigeliui neprasikalus į dirvos paviršių. Nuo sudygimo pradžios iki tol, kol pirmas lapelis išauga didesnis kaip 1 cm, avižos yra pažeidžiamiausios. Vėliau dulkančiosiomis kūlėmis jos nebeužsikrečia. Avižų dulkančiosios kūlės sistemiškai auga kartu su augalu ir įsiskverbia į besivystančius žiedynus, kurie, avižoms išplaukėjus, būna užpildyti sporų masės.

Pagrindinės prevencinės priemonės siekiant sumažinti ligų plitimą avižose:

*  laikytis sėjomainos;

*  vengti atsėliavimo;

*  pasirinkti atsparias veisles;

*  sėti anksti;

*  sėti tik kokybišką, daigią ir beicais apdorotą avižų sėklą;

*  fungicidus pradėti naudoti tik pasirodžius pirmiesiems ligų požymiams arba avižoms išplaukėjus.

A. Ronis

Mano ūkis, 2013/06