Ar žemdirbio draugiškumas aplinkai tikrai yra sunkiai pasiekiamas tikslas? Ar įmanoma sulaukti gerų ūkininkavimo rezultatų nedarant žalos gamtai? Visų pirma svarbu paties žemdirbio nuostata, kurią nulemia santykis su žeme: sava žemė labiau rūpi nei nuomojama. Naudojantis konsultantų patarimais ir įsigilinus į kaimyninių ūkininkų patirtį, šis iššūkis tampa visiškai pakeliamas. Tuo įsitikinome aplankę keletą Lenkijos ūkių.

Baltijos jūros regione gana intensyviai ūkininkaujama. Siekiant pristatyti ekonomiškas žemės ūkio aplinkosaugos investicijas, darbo metodus ir priemones, septyniose šalyse (Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Danijoje) sukurtas tinklas iš daugiau kaip 100 demonstracinių ūkių - tai viena iš tarptautinio projekto „Baltic Deal" dalių (Lietuvai šiame projekte atstovauja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba).

Lenkijoje demonstraciniame tinkle dalyvauja apie pusšimtis ūkių, daugiausia kiaulininkystės, pienininkystės ir augalininkystės srities. Ne visi iš mūsų aplankytų ūkių priklauso demonstraciniam tinklui, tačiau jų veikla visiškai atitiktų tokį statusą.

Ūkininkavimas - gyvenimo aistra

Danuta Osuch (Jasnė Polė, Didžioji Lenkija) drauge su vyru Mareku prieš 9 metus perėmė tėvų ūkį. Tuomet valdą sudarė 44 ha. Šiandien jie dirba apie 100 ha ir vis dar plečiasi. Iš pradžių augino kiaules, dabar didesnį dėmesį skiria melžiamoms karvėms. Ūkyje padeda tėvai, vaikai, darbininkai, kuriuos samdo pagal poreikį. „Mes jau trečioji karta, ūkininkaujanti šiame ūkyje. Ūkis - tai mano gyvenimas. Dirbu čia nuo vaikystės, būdama vienuolikos pradėjau melžti karves. Baigiau žemės ūkio technikumą. Iš trijų seserų vienintelė likau ūkyje, bet nesigailiu", - pasakoja Danuta.

Pienininkystė tapo pagrindine ūkio plėtros šaka. Tvartuose laikoma apie 200 galvijų, iš jų 85 melžiamos karvės. Apie 90 proc. bandos sudaro Holšteino fryzų veislės galvijai. Ūkyje įrengta šiuolaikiška melžimo aikštelė, karvės - erdviame, palaido galvijų laikymo tipo tvarte, kuriame įrengta aktyvi ventiliacija. Pakratui naudoja šiaudus, tad galvijai jaučiasi natūraliai. Šiaudų užtenka savų, o jei reikėtų pirkti, kainuotų brangiai - 1 ritinys apie 30 zlotų (25 Lt). Pirmenybę teikia ūkyje pagamintiems pašarams, todėl augina kviečių, kvietrugių, rugių, kukurūzų, patys gamina silosą. Laukus tręšia mėšlu. Tik štai šiųmetis vėlyvas pavasaris sukėlė problemų - neleido laiku išvežti susikaupusio mėšlo.

Danuta ir Marekas domisi naujovėmis ir jas diegia. Nuolat naudojasi žemės ūkio konsultantų paslaugomis: visų pirma dirvožemio tyrimų ir tręšimo planų sudarymu. „Konsultacijos kainuoja, bet jos visada apsimoka", - sako ūkininkė. Ji pasakoja, kad tėvai labai retai tirdavo dirvožemį, nes neteikė tam didelės reikšmės.

D. Osuch pripažinta viena iš 10 geriausių Didžiosios Lenkijos ūkininkių ir vienintelė moteris, pelniusi tokį titulą. Apie šeimos darbštumą ir išmanymą byloja rezultatai: 2012 metais ūkyje vidutiniškai iš karvės buvo primelžiama 10,9 tūkst. l pieno. Pienas labai geros kokybės, jį perka užsienio kapitalo bendrovė, gaminanti maistą kūdikiams.

„Pieną gaminti apsimoka, už 1 litrą supirkėjas moka 1,42 zloto (1,17 Lt). Taip gerai, kaip dabar, jau turbūt niekada nebus, - prognozuoja ūkininkė ir priduria, kad kas bebūtų, gyvulininkystės ji neatsisakysianti. - Sunaikinti bandą lengva, atstatyti - ne, juk galvijai - ne kiaulės". Kad išliktų konkurencingi kiaulininkystės srityje, D. Osuch su dar 5 ūkininkais įkūrė gamintojų grupę. Drauge parduoda didesnį kiekį bekonų (realizuoja 115-120 kg svorio), užsitikrina geresnes kainas.

„Kartu su vyru esame atidavę šiam ūkiui labai daug. Svarbiausia, kad darome tai, kas mums smagu. Svajoju, kad kuris nors iš vaikų perimtų ūkį ir toliau jį plėstų", - sako Danuta, trijų vaikų mama, kurių vienam 19, antram 17, o pagrandukei - 3,5 metų.

Dalijimasis žiniomis - bendram labui

Didžiosios Lenkijos Boreko miesto pakraštyje įsikūręs Zbignevo Biskupo šeimos ūkis gyvuoja jau 26 metus. Jis priklauso kiaulininkystės gamintojų grupei, yra pelnęs apdovanojimą už Baltijos jūrai palankų ūkininkavimą. Ūkininkas dirba 180 ha žemės, iš jų 110 ha nuosavos.

Kai lankėmės ūkyje, pagrindinės kiaulidės buvo tuščios - ūkis laikinai sumažino gamybos apimtis ir sukoncentravo veiklą į augalininkystę: augina žieminius kviečius (derlingumas 7,4 t/ha), žieminius rapsus (3,4 t/ha).

Tai, kad ūkis demonstracinis, neatneša ūkininkui finansinės ar materialinės naudos. „Mano ūkio vartai visuomet atviri žemdirbiams. Jie atvažiuoja, domisi, grupės dėl vizito susitaria iš anksto, jų būna 30-40 žmonių. Kokių žinių turime, tomis ir dalijamės. Kuo daugiau raštingų žemdirbių, tuo geriau mums visiems", - pasakoja Z. Biskupas. Žemdirbiai supranta, kad vien natūraliomis priemonėmis neįmanoma pasiekti labai gerų ūkininkavimo rezultatų, tad jiems kyla klausimas, kaip iki minimumo sumažinti neigiamą poveikį gamtai ir dirbti rentabiliai. Z. Biskupo ūkyje vykstančiuose susitikimuose, kuriuose dalyvauja ir žemės ūkio konsultantai, pristatomi tyrimai, skaičiavimai, rekomendacijos, kurios pagrįstos konkretaus ūkio pavyzdžiu. Tai žemdirbius įtikina. Neseniai ūkyje įrengta meteorologinė stotelė - tai pravers mokant ūkininkus analizuoti duomenis ir prognozuoti.

„Didžioji problema yra mėšlo saugojimas ir panaudojimas, nes iki narystės Europos Sąjungoje niekas į tai reikiamo dėmesio nekreipė, kiekvienas elgėsi kaip išmano. Savo ūkyje įrengiau betonuotą mėšlo saugojimo aikštelę, kurioje galima saugoti 6 mėnesių mėšlą. Tokias saugyklas įsirengė ir kiti ūkininkai", - sako Z. Biskupas. Ūkininko galimybės leidžia jam priimti mėšlą iš kitų ūkių, kuriuose susidaro jo perteklius.

Iš kitų aplinkai palankių priemonių ūkininkas išskyrė planais ir normomis pagrįstą tręšimą, melioracijos įrenginių priežiūrą ir geros jų būklės palaikymą, nuodingų atliekų saugojimą, nuotekų valymą, teritorijos apželdinimą medžiais.

Atgaivinta vyno tradicija

Žemutinėje Silezijoje, apie 20 km nuo šio krašto megapolio Vroclavo, klesti Lecho Javoreko vynuogininkystės ūkis. Per dvylika metų jis tapo žinomiausiu šalyje vyno gamintoju, tiekiančiu rinkai baltą aromatingą rislingą ir kitų rūšių vynus, nors veiklos pradžia sėkmės nežadėjo.

L. Javorekas, valdantis kalnakasybos pramonės metalo konstrukcijų įmonę, ieškodamas patalpų produkcijai, nusižiūrėjo žlugusio PGR* ūkio sandėlius, tačiau jie buvo parduodami drauge su visu kompleksu - 120 ha žemės ir šimtamečiais mūriniais statiniais. Verslininkui gimė mintis išvystyti šiame ūkyje vynuogininkystės verslą, tiksliau atgaivinti tikro vyno gamybą, kuris jau nuo viduramžių garsino Žemutinės Silezijos regioną - apie tai liudija vynuogienojai ir vynuogių kekės miesto herbe (socializmo laikais krašte buvo gaminamas tik spirituotas vynas).

Šiandien ūkyje auginama daugiau kaip 40 veislių vynuogių, tarp jų ir tos, kurios buvo žinomos Žemutinėje Silezijoje dar prieškario metais. Ūkio specialistai važinėja po krašto kaimus, ieškodami užsilikusių senųjų veislių, mėgina jas prikelti naujam gyvenimui.

Vynuogynas, įkurtas palyginti smėlinguose dirvožemiuose, yra 109 m. virš jūros lygio, nuo šalčių ir jūros poveikio jį saugo miškas, mikroklimatą užtikrina netoliese tekanti Odra.

Ūkio darbuotoja Malgožata Pietrich pasakoja, kad auginant vynuoges tenka susidurti su trimis priešais - šalčiais, varnėnais ir piktžolėmis, tad iš anksto prognozuoti rezultatus labai sunku. Vidutiniškai iš 15 tonų vynuogių pagaminama 10 tūkst. butelių vyno. Kadangi kiekis yra palyginti nedidelis, vyno savikaina aukšta ir kaina brangi - butelis kainuoja apie 60 zlotų (maždaug 50 Lt). Tačiau „europietiško" Lenkijos vyno paklausa yra didelė, sandėliuose produkcijos neužsilieka, ir tai skatina plėsti veiklą. Populiarindamas produkciją, ūkis rengia vyno degustacijas, įvairias šventes. Ūkio laboratorijoje nuolat eksperimentuojama, kuriant naujus vynus, tarp jų putojantį vyną, ir midų.

Didžioji dalis darbų vynuogyne atliekama rankomis, iš viso ūkyje sezono metu įdarbinama apie 10 žmonių, kurie prižiūri vynuoges, doroja derlių. M. Pietrich pabrėžia vyno ekologiškumą - jis gaminamas iš grynų sulčių, nenaudojant jokių priedų.

Sėkmingai įgyvendinęs vynininkystės sumanymą savo krašte, verslininkas L. Javorekas prieš porą metų įsigijo vynuogyną Makedonijoje, kurio produkcija irgi pristatoma Lenkijos ūkyje „Winnice Jaworek".

***

Aplankytieji ūkiai labai skirtingi, bet visur vienodai juntamas savininko požiūris į savo ūkį kaip ilgalaikį turtą ir aplinkos, kurioje jis gyvena, neatsiejamą dalį. Apsauginės zonos, tarpinių augalų auginimas, tręšimas srutomis ir kt. - šios nesudėtingos priemonės yra labai svarbios išsaugant bioįvairovę, ribojant azoto ir fosforo trąšų kiekį, kurio perteklius patenka į Baltijos jūrą.