MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2013/05
Baltuonių šeimos ūkis išgyveno ne vieną sunkmetį
  • D. Kamarauskienė
  • Mano ūkis

Kalakutų augintojas Vladas Baltuonis - dar vienas pavyzdys, kaip dirbant, ieškant naujovių, kaupiant žinias ir nebijant rizikuoti galima sukurti sėkmingą ūkį. Kalakutus jis augina gimtojoje Žemaitijoje - Kalniškiuose, kur gyveno kelios Baltuonių kartos.

„Sveiki, kalakutai", - atvėręs fermos duris pasisveikina V. Baltuonis. „Šuldu buldu, šuldu buldu", - draugiškai suburbuliuoja šeimininkui tūkstančiai didelių paukščių. Ant natūralaus kraiko auginami kalakutai smalsūs, nebaikštūs, akivaizdu, kad ūkio šeimininkai rūpinasi jų gerove.

Vlado ir Vilijos Baltuonių ūkyje auginami angliški baltieji mėsiniai kalakutai BIG 6 ir BUT 9 veislių. Per metus užauginama apie 30 tūkst. paukščių. Jie skerdžiami ūkio skerdykloje ir mėsos išpjaustymo ceche paruošiami prekybai. Kalakutai lesinami daugiausia savos gamybos natūraliais pašarais. Baltuonių kalakutai gerai įvertinti ir apdovanoti garbės raštais bei diplomais įvairiose parodose, ūkis yra tapęs konkurso „Metų ūkis" laureatu.

Pirmoji inkubacinė baltųjų kalakutų kiaušinių siunta buvo atskraidinta iš Didžiosios Britanijos 1995 m. Po metų Baltuonių kalakutų ferma buvo patvirtinta veisline. 2003 m. pastatyta skerdykla su išpjaustymo cechu, kuriai 2004 m. suteiktas veterinarinio patvirtinimo numeris, leidžiantis eksportuoti kalakutieną į Europos Sąjungos šalis.

Įsigijo bronzinių kalakučiukų

Baltuoniai dirba apie 210 ha žemės, augina kviečius, miežius, kvietrugius, žirnius kalakutų pašarams. Užsitęsusi žiema buvo gerokai išgąsdinusi - atrodė, kad žiemkenčiai bus iššalę, nes Žemaitijoje beveik nebuvo sniego. Tačiau atšilus V. Baltuonio ir jo šeimos nuotaika pasitaisė - žiemkenčiai pradėjo rodyti gyvybę ir blogiausios prognozės nepasitvirtino.

„Pašarų kartais ir pritrūkstame, nes mes nekuliame grūdų po 7-8 t/ha, kaip pažangūs ūkininkai - mūsų derlius siekia 3-4 t/ha. Čia žemės nederlingos, o tręšti daug negalime, nes kalakutai nemėgsta pertręštų javų - jie net nenori žiūrėti į glifosatu nupurkštus grūdus, nors žmonės valgo iš tokių grūdų iškeptą duoną. Tad minimaliai tręšiame mėšlu, pavasarį - azotu, nes be jo žieminiai kviečiai mūsų žemėse nenori augti", - pasakoja Vladas.

Kalakutams dėl baltymų poreikio dar perka ekologiškų pupų, kad nereikėtų naudoti kukurūzų ir sojų. Papildomai duoda baltyminių priedų, vitaminų. Mažus kalakučiukus iki dviejų mėnesių lesina kombinuotaisiais pašarais iš „Kretingos grūdų". Per 5-6 mėnesius kalakutų patelės užauga iki 12-13 kg, patinai - 18-22 kg. Tai optimalus svoris, kai jau apsimoka paukščius skersti. Auginant ilgiau didėja pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio.

Baltuoniai kovo pabaigoje iš Prancūzijos atsivežė keturis tūkstančius bronzinių kalakučiukų - tamsiai margi paukščiai primena augančius kaime. Patys ūkininkai vis dar stebisi vietoje baltų kalakučiukų matydami lakstančius „juoduliukus". Prancūzijoje dažniau auginami lauke, jie užauga šiek tiek mažesni nei angliški baltieji. „Tai kaimiški kalakutai, atsparesni ligoms. Užauginsime partiją ir pažiūrėsime, kaip seksis, atšilus išleisime į lauką", - apie naujuosius fermos gyventojus pasakoja ūkininkų sūnus Šarūnas.

Kalakučiukai nevakcinuojami, jų imunitetas susiformuoja per pirmąsias 3-4 gyvenimo savaites, todėl jiems būtina sterili aplinka - pastatas turi būti švarus, dezinfekuotas, jame turi būti palaikoma atitinkama temperatūra. „Labai svarbu, kad būtų šilta nugarėlėms. Neretai mažų kalakučiukų nusipirkę nepatyrę augintojai neatsižvelgia į šiuos reikalavimus ir paukščiai krenta", - perspėja V. Baltuonis. Jis turi sutartį su privačiu veterinarijos gydytoju, kuris atlieka paukščių tyrimus, stebėseną. Valstybės patvirtintas veterinaras kontroliuoja griežtai reglamentuotą skerdyklos veiklą.

Kalakutai skerdžiami triskart per savaitę pagal visus reikalavimus, humaniškai, jie prieš žūtį apsvaiginami elektra, dėl mėlynos spalvos apšvietimo patalpoje nemato kraujo. Pagal poreikį vienu metu skerdžiama nuo 100 iki 250 kalakutų. Jie pešami mechanizuotai - vienas paukštis nupešamas per minutę, nelieka nė plunksnelės. Bet Vladas dar nepamiršo laikų, kai kalakutai buvo pešami rankomis - per dieną žmogus įstengdavo nupešti 10 kalakutų. Tik mėsa išpjaustoma rankomis. Per parą laiko šviežia mėsa pasiekia pirkėjus.

Ūkyje ruošiama šviežia kalakutiena ir jos pusgaminiai, pagal užsakymus Baltuoniai prekiauja ir nepjaustytais šviežiais kalakutais. Jie savo produkcija aprūpina Žemaitijos kraštą. Šiek tiek produkcijos tiekia ir į Latviją, prieš Kalėdas kalakutai keliavo pas Anglijos lietuvius. Kai dėl paukščių gripo kalakutų mėsos negalėjo eksportuoti Lenkija, tuomet Baltuonių ūkio kalakutai buvo eksportuojami į Daniją, Belgiją, Maltą.

Ūkio plėtros neplanuoja

Ūkyje apie 20 žmonių dirba prekybos srityje, dar tiek - pačiame ūkyje. Kai kurie dirba ne visą darbo dieną, skerdyklos darbuotojai - triskart per savaitę. Jie turi ir savo ūkius, tad toks darbo grafikas yra palankus - spėja ir namie darbus nudirbti. Dauguma dirbančiųjų yra Kalniškių gyventojai, kuriuos Vladas puikiai pažįsta, su kai kuriais jų kartu augo. „Žinau visus jų privalumus ir silpnybes", - šypsosi ūkininkas.

Prasidėjus lauko darbams, Vladas su Šarūnu, kai tik reikia, sėda ir į kombainą, ir į traktorių - pasak ūkininko, reikia išmanyti visus darbus. Jam antrina ir sūnus: „Esame nedidelė šeimos įmonė, neturime prabangos specializuotis, todėl visi darome tai, ką tuo metu reikia daryti." Šeimos vyrai dirba ūkyje, o Vilija Baltuonienė atsakinga už prekybą. Jaunėlės dukros - 16-metė Gintarė ir 13 metų Aistė - dar moksleivės.

ES parama V. Baltuonis pirmą kartą pasinaudojo 2006 m. - spėjo įšokti į paskutinį vagoną, kad gautų paramą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti pagal BPD priemonę. Vėliau įgyvendino du projektus pagal supaprastintos paramos reikalavimus, o Šarūnas pasinaudojo jaunajam ūkininkui skirta parama. Už šias lėšas ūkis „apsiginklavo" technika - nusipirko kombainą, traktorių, sėjamąją, paukščių lesinimo liniją, lietuvišką purkštuvą, vartomą plūgą, beicavimo įrenginį. Iš viso į ūkį, neskaičiuojant anksčiau įsigytų pastatų, investuota per 2 mln. litų, apie 700 tūkst. litų - ES paramos.

„Dirbame stabiliai, bet daugiau plėstis neplanuoju. Nebent jaunoji karta imtųsi iniciatyvos", - sako Vladas. Pridėtinė ūkio vertė, pasak jo, sukuriama mėsos ceche. Bet jeigu neužsiaugintų savų grūdų, auginti kalakutų išvis neapsimokėtų. Vladas neabejoja, kad parduodamas grūdus uždirbtų geriau, žiemą būtų laisvas ir galėtų su šeima atostogauti šiltuose kraštuose. Vis dėlto lengvesnio gyvenimo jis neieško. O kai su žmona ir jaunėlėmis dukromis išsiruošia trumpų atostogų, ūkio priežiūrą patiki Šarūnui. „Palieku raktus, telefonus ir tegul sukasi, kaip nori", - juokiasi V. Baltuonis.

Mėsos kainą lemia pašarai

Šarūnas - diplomuotas ekonomistas, baigęs ISM ekonomikos ir vadybos universitetą. Diplominiame darbe jis analizavo, iš ko susidaro mėsos kaina jo šeimos ūkyje, už ką vartotojas daugiausia moka. „Tai daug skaičiavimų pareikalavęs darbas. Didžiausią kainos dalį, 60-70 proc., sudaro pašarai. Tada jau eina visos kitos paukščių auginimo išlaidos, transportas. O nuo pašarų priklauso ne tik kaina, bet ir mėsos kokybė. Už tai vartotojui ir tenka mokėti", - reziumuoja savo darbo esmę Š. Baltuonis.

Jaunojo ekonomisto teigimu, verslo sėkmė dabar turbūt labiausiai aptarinėjama tema. Sėkmės formulė, pasak jo, turi daug sudedamųjų dalių - tai vadovo įgūdžiai, darbuotojų sutarimas, išteklių panaudojimas, o žemės ūkyje - ir oro sąlygos, kurių nepakeisi, prie jų gali tik prisitaikyti. „Įmonės sėkmė nėra paremta vien tuo, kaip tu moki analizuoti savo ūkio ekonominius rodiklius. Yra daugybė kitų veiksnių. Kai kurie ūkininkai sėkmingai gyvena mintyse susiskaičiavę, kiek ir ko jam reikia", - svarsto Šarūnas.

Jis atsargiai vertina ūkio plėtros galimybes, nes reikia atsižvelgti į žmonių perkamąją galią, kitus ekonomikos niuansus. Išsiplėsti galima, bet paskui labai skausminga būna, kai reikia diržus susiveržti. Kol kas jis savo ateitį sieja su šeimos ūkiu, nors, jeigu gyvenimas atvers naujų galimybių, jis į jas nenumos ranka. „Vis dėlto šiuo metu daugiausia širdies galiu įdėti dirbdamas savo tėvų ūkyje, kur viskas sava ir gerai pažįstama", - sako jaunasis ūkininkas.

Šarūnas vis dažniau kalbina tėvus pereiti prie ekologinės gamybos. Pernai vasarą jie jau bandė dalį kalakutų auginti ekologiškai. Ir šiemet leis kalakutams palakstyti gryname ore, nors mūsų klimatas nėra palankus jiems ilgai būti lauke. Tačiau kol kas Šarūną stabdo svarbiausias klausimas - ar brangesnę produkciją pirktų žmonės?

V. Baltuonis iš pradžių galvojo, kad sūnui vertėtų rinktis su žemės ūkiu susijusias studijas, tačiau nesipriešino jo norui studijuoti ekonomiką, juk ūkyje reikia visokių žinių - ekonomikos, vadybos, prekybos, būtina išmanyti techniką. O specifinių žinių gali įgyti dirbdamas, skaitydamas literatūrą. Juk jie su žmona išmoko auginti kalakutus tik pradėję ūkininkauti, o vėliau net patys išleido knygelę apie kalakutų auginimą. „Ūkininkas turi būti visų galų meistras", - pritaria tėvui Šarūnas.

Verslo pradžioje perino viščiukus

Vladas kartu su viduriniu išsilavinimu technikume įgijo buhalterio specialybę, vėliau tuomečiame Žemės ūkio universitete baigė žemės ūkio ekonomikos ir gamybos organizavimo specialybę - kad turėtų dvi profesijas. Vis dėlto pradėjęs auginti kalakutus, neturėjo jokių specialių žinių. Prisirinko kalną literatūros, daug skaitė, stebėjo paukščių gyvenimą ir mokėsi iš savo klaidų.

Į žemės ūkį prieš du dešimtmečius jis pasuko paskatintas Darbo biržos darbuotojų. Kai griuvo kolūkiai, jam teko iš naujo kabintis į gyvenimą, galvoti, kuo užsiimti ir kaip išmaitinti šeimą. Kai užsiregistravo Darbo biržoje, sulaukė praktiško pasiūlymo: „Turi žemės ūkio specialybę, tai imk žemės ir ūkininkauk."

Kai matininkai V. Baltuoniui atmatavo 5 ha dirbamos žemės Grūšlaukyje, kaimo žmonės tą patį vakarą ištraukė žemės ribas žyminčius kuoliukus, kad jis „negriautų kolūkio". Vėliau jis susigrąžino 8 ha tėvų žemės Kalniškiuose, kur kolūkio laikais buvo kiaulių ferma, keli mediniai pastatai. Dalijantis kolūkio turtą Baltuoniams pavyko nusipirkti prieš dvejus metus statytą 100 vietų veislinių kiaulių fermą - likusią be langų ir durų, bet su tvirtomis gelžbetoninėmis pertvaromis. Teko paaukoti visas santaupas  - 10 tūkst. litų ir dar turėtus tėvų pajus. Pirko galvodami, kad ateityje galbūt pavyks pastatą pritaikyti kokiai nors gamybai. Dabar čia - kalakutų ferma.

O paukštininkystės verslo pradžia tapo viščiukų perinimas. Apie 1991-uosius pagal skelbimą Vladas už 2 tūkst. rublių nusipirko seną 10 tūkst. vietų pramoninį inkubatorių. Jį sutvarkęs įdėjo kelis šimtus kiaušinių ir po trijų savaičių jau cypsėjo išsiritę viščiukai. „Į turgų važiuoti nebuvo smagu, juk tuo metu spekuliantais prekiautojus vadino. Ir apskritai nepažinojome turgaus gyvenimo, atvažiavome apie devynias, kai visi jau skirstytis pradėjo. Vis dėlto spėjome parduoti", - šypsosi ūkininkavimo pradžią prisiminęs V. Baltuonis. Dabar jis svarsto, kad nežinia, kaip viskas būtų pasisukę, jei tuomet nebūtų pardavę tų viščiukų, nes auginti jų nebuvo pasirengęs.

Vėliau į inkubatorių pridėdavo vis daugiau kiaušinių. Pajamos buvo nemažos - visos investicijos atsipirko per vieną sezoną. Bet kai prekiautojų viščiukais atsirado daugiau, prekyba pradėjo strigti ir Vladui vėl teko ieškoti laisvesnės nišos žemės ūkyje. 1995 m. paskaitė laikraštyje apie Baltarusijoje auginamus didžiulius 20-30 kg kalakutus. Tuo sudomino ir tuometinį Panevėžio paukštininkystės bandymų stoties direktorių dr. Česlovą Meškauską. Jis išsiaiškino, kad kiaušinius reikėtų vežtis iš Anglijos ir tarpininkavo, kad būtų atvežta pirmoji 1 000 kiaušinių partija.

Išsirito gal tik pusė, bet tai tapo naujojo kalakutų ūkio pradžia. Iš pradžių prekiavo išperintais kalakučiukais, kurie kainavo brangiai - 15-20 Lt/vnt. Žmonės žiūrėjo skeptiškai, niekas netikėjo, kad jie užaugs tokie dideli. Tad Baltuoniai vieną didelį kalakutą vežiodavosi parodai. Įsibėgėjo šis verslas tik apie 2000-uosius.

Kai kalakučiukų išsirisdavo tiek, kad visų nebeparduodavo, teko pradėti juos auginti. Išaugus paukščių skaičiui, Veterinarijos tarnyba pareikalavo, kad jie būtų skerdžiami Vievio arba Vilniaus paukštyno skerdyklose. „Atsidūrėme aklavietėje - juk neveši paukščių skersti iš Kretingos į Vilnių. Pasvarstę nutarėme patys įsirengti skerdyklą. Specialistai padarė vieną, antrą projektą - Veterinarijos tarnybai netiko. Tada sėdau skaityti europinių direktyvų, studijuoti jų reikalavimus -  išmokau viską atmintinai ir jau tada pradėjau ginčytis su valdininkais, nes kai kurių jų reikalavimų ES direktyvose nebuvo. Galų gale rastas kompromisas ir 2003-iaisiais pradėjo veikti pirmoji kalakutų skerdykla Lietuvoje", - prisimena Vladas. Skerdykla atitiko visus reikalavimus ir galėjo veikti Lietuvai įstojus į ES.

Taip vis ieškant, prisitaikant prie nuolat kintančių ekonominių sąlygų, Baltuonių šeimos ūkis išgyveno ne vieną sunkesnį laikotarpį ir dabar gali džiaugtis savo darbo vaisiais. Sukurtas jų ūkio ženklas, žymintis veiklos pradžią 1995 m., Vladui ir jo šeimai reiškia kokybę ir žmonių pasitikėjimą. Ūkio šeimininkai tikisi, kad ateities kartoms išliks ne tik ženklas, bet ir ūkis.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2013/05